Žvilgsniai ir žingsniai po Ukraina (2d.)

Rytą prabudusi pirmiausiai pastebėjau pro langą skaisčiai šviečiančią saulę. Apsidžiaugiau, galėdama dar kiek pasilepinti Pietų rudens šiluma… Atsikėlus , pajutau nemalonų skausmą šone ir perštinčią alkūnę. Ach, taip, vakar vakare, grižtant namo, iš tiesų teko patirti kone  „karo“ sąlygas… Gatvės neapšviestos, o kiemuose , tarsi kas būtų iškasęs gynybinius apkasus. Tad, netikėtai  „išmatavau“ vieno tokio gylį…Apie tai byloja visas mėlynas šonas ir nubrozdinta ranka. Juokiausi, kad Ukrainoje ir aš sugebėjau nors menkai, bet pajusti „karo stovį“…(Tiesa, ir Vilniuje juk yra ir neapšviestų gatvių , ir duobėtų kiemų, ir ten taip pat gan pavojinga vaikščioti…)
Ruošiamės dar vienam pokalbiui prie apskrito stalo. Vykstame į Vaikų ir jaunimo patriotinio auklėjimo centrą. Dar Lietuvoje, žinodama visą  kelionės renginių programą, labiausiai ruošiausi šiam susitikimui. Konkrečiai nežinojau, kuo galėčiau padėti, patarti. Bet vien tai, kad ši organazacija  stengiasi ugdyti vaikus ir jaunimą patriotiška dvasia, man buvo artima. Veikla, panaši, kaip mūsų skautų ar jaunųjų šaulių, tad, maniau , turėsiu ką papasakoti…
 Patalpos gan kuklios, visur prikrauta įvairių, būsimiems renginiams reikalingų priemonių – ant stalų, po stalais, pasieniais ant grindų. Šio centro vadovas Vadimas Arnout pasiteisino dėl  „sandėlinės“ netvarkos- jei tik ką nors gauna (iš pavienių žmonių ar firmų rėmėjų), viską  priglaudžia čia, centre. O gal kada prireiks?… Juk ir stovyklos, ir žygiai, ir ekspedicijos organizuojamos beveik negaunant jokios paramos iš miesto savivaldybės, nors centras priklauso Odesos srities administracijai!
Prie stalo susirinko įvairių organizacijų ir veiklos sričių atstovai. Kaip jau minėjau, Patriotinio jaunimo centro vyrukai yra taip pat ir svanoriai, pasiruošę bet kuriuo metu stoti ginti Tėvynės..
 Šalia manęs sėdi Tatjana Čiornaja, Vernadskio Ekologinių žinių sklaidos  centro direktorė, ne ką mažesnė kovotoja už laisvę, nepriklausomybę ir švarią Ukrainą. Tai ji organizavo skaitlingas ekspedicijas, kurių metu buvo ne tik aiškinama apie aplinkosaugą, bet ir konkrečiai švarinama aplinka. Kiek įvairių piketų, mitingų suorganizavo ši smulkutė, bet dvasia labai tvirta moteris… Stebėjausi jos, tiesiog  liepsnojančia energija ir begaliniu tikėjimu savo veiklos tikslumu. „Ukraina- mūsų Tėvynė, mes ją turim išsaugoti tyrą ir…teisingą. Kiek tenka paaukoti jėgų ir laiko, kovoje su valdžios biurokratais ir netgi, sakyčiau, savotiškais tautos kenkėjais. Dabar gi, dar prisidedu ir prie savanorių, įvairiais būdais remiančių kovotojus Rytų pasienyje ( Švari gamta- švarus pasaulis,darna žemėje- tai ir yra taikos formulė! )
Kitų organizacijų atstovės- tai sveikos gyvensenos centro vadovė, dar vienos ekologinės grupės kūrėja, Tarptautinio gamtos fondo Ukrainoje atstovė, Odesos srities valeologojos centro vadovė… Kitos liko lyg ir bendras apskrito stalo fonas. Tai buvo daugiausia  žmonės iš mano bičiulių organizatorių pažįstamų rato. (Joms viešint Lietuvoje, stengiausi kuo daugiau parodyti ir atskleisti tiek Lietuvą, tie jos žmones su visomis mūsų kraštui būdingomis savybėmis. Tad ir jos, pakvietusios mane į šią kelionę po Odesos sritį, stengėsi parodyti tą  įvairovę ir tam tikrą čia vyraujančią įtampą…) Prie didžiulio stalo  nebuvo tuščių vietų, bet diskusijoje dalyvavo tik  keli žmonės.  Tad pokalbio centre taip ir liko patriotizmo tema, kuri man ir Patriotinio jaunimo centro vadovams buvo aktualiausia. Pasakojau apie mūsų 90 –ųjų metų jaunimą, apie ryžtą, apie meilę ir pasiaukojimą tėvynei. Apie skautus ir šaulius, apie Žaliųjų judėjimą. Aišku, bandžiau juos nukelti į 1989 metus, mūsų pradžią. Su užsidegimu kalbėjau apie Baltijos kelią,  apie vienybę, kurią Lietuva per savo žmones pajuto Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Tai jausmas, pakėlęs ir padėjęs išlikti pačiomis tragiškiausiomis valandomis. Apie tai aš privalėjau prabilti čia, šiems  jauniems  Ukrainos žmonėms, kurie savo entuziazmu ir pasiaukojamu darbu bando prikelti jaunimo tautinę dvasią šiuo, ypač sunkiu laikotarpiu. Mačiau ne vieno akyse ašaras… Reiškia, tautoje gyvas patriotizmo ir atsakomybės jausmas, slopintas, naikintas net septynis dešimtmečius!!! Kaip gera buvo girdėti apie organizuojamas stovyklas,  į kurias renkasi vaikai ir jaunimas iš naujo susipažinti su savo Ukraina! Ir ne tik susipažinti, bet  pamilti taip, kad žodis TĖVYNĖ, keltų į kovą su aplinkos teršėjais, biurokratais, kyšininkais ir net su Valstybės priešais- okupantais.
Karo tema skausmingiausia , bet ir aktualiausia. Nors ne visi suvokia, kad tokioje situacijoje, tu turi duoti Tėvynei, o ne reikalauti iš jos…  Nenuostabu, tiekos metų priverstinė propaganda savo „derlių“ užaugino ir čia…
Nutarėm, kad bendradarbiausim, organizuosim bendras skautų ir šaulių stovyklas, rengsime bendrus ekologinius žygius. O kad iš tiesų mūsų sukauptus mokslo ir meno pasiekimus galėtume išsaugoti, reikia juos… saugoti. Net ir tokiomis, karo sąlygomis. Tad vėl išskleidžiame „Taikos vėliavą“ ir visi, susiėmę už rankų nusifotografuojame…Planuotas pusantros valandos susitikimas prasitęsė iki  trijų valandų…
Dabar jau tekinomis lekiame per miestą. Esam centre, tad dairausi į visas puses, žvilgsniu bandydama užfiksuoti išlikusią didingojo miesto praeitį.
 Laukia dar susitikimas su kultūros ir meno visuomene N.Rericho muziejuje.
Bet prieš tai skubame išbandyti savo laimę Odesos operos teatre. Šiandien ne tik sezono atidarymas su K.Orfo oratorija „Carmina buran“. Svarbiausia, kad  po ne vienerių metų  kruopščios restauracijos  naujai sušvitęs teatras vėl priima savo žiūrovus. Aš tai neturiu jokios vilties, kad mes gausime bilietus….. Bet, o Dangau, jie, tarsi mūsų  laukė! Esu be galo laiminga, kad galėsiu praleisti įspūdingą vakarą šioje meno šventovėje…                                             
Skubame į netoliese esantį N.Rericho muziejų. Odesoje šis didysis menininkas ir filosofas yra labai vertinamas. Čia įsikūrusi ir N.Rerich draugija,
jau 45 –eri metai veikia Odesos srities Taikos taryba „Taika per kultūrą“. Simboliška, kad muziejus įsikūręs ypač įspūdingame, be galo gražiame senoviškame pastate. Kiekvienas kampelis traukia akį ir jaudina širdį, pradedant puošnia laiptine, įmantriu liftu, raižytomis  masyvaus medžio durimis ir baigiant gipsine lubų ir sienų puošyba bei… freskomis…. Aišku, dalis šio grožio yra atkurta dabar, restauruota…
Kaip prisipažįsta šio muziejaus direktorė  Jelena Petrenko, muziejus yra jos… nuosavybė. Taip. Už savo pingėlius įsigijusi patalpas ji, tarsi garantavo šio menininko palikimo ir atminimo neliečiamybę. O ką žinai, kokie dar bus laikai?…
Muziejaus vadovė su užsidegimu pasakoja ir veda mus per sales, kur sukaupta ne tik gausi N.Rericho paveikslų(reprodukcijų) kolekcija, bet ir labai daug jo asmeninų daiktų, vertingų eksponatų. Pakvimpa Rytais… Tarsi kas būtų pasmilkęs šventais smilkalais, tarsi kas būtų palietęs senovinių  ritualinių instrumentų stygas… Mintimis jau  klaidžiojau po tas nuostabias vietas, kur didysis mąstytojas, kovotojas už pasaulio darną ir vienybę, išvytas iš savo krašto, rado kūnui ir sielai prieglobstį. Himalajai! Tai iš čia kyla ta visuotinė taikos formulė- Trejybė.  Religija, Menas ir Mokslas, apgaubti Kultūros žiedu. Tai Praeitis, Dabartis ir Ateitis- Amžinybės rate. Šių trijų apskritimų prasmę kiekvienas galim pritaikyti pagal savo suvokimą. Tai gali būti ir šeimos sąvoka- tėvas, motina, vaikas. Tai ri mūsų krikščioniškasis pamatas, paremtas Šventąja Trejybe… Stebiuosi, kaip šiam žmogui pavyko įgyvendinti svarbiausią užduotį, sukurti priemonę, kuri gali apsaugoti žmonijos kultūros, meno ir mokslo lobius.  Tai taip vadinamas Rericho paktas, kurį 1935 metais  Baltuosiuose Rūmuose pasirašė JAV Prezidentas Fr. Ruzveltas ir dar 20 valstybių atstovai.Tada ir suplevėsavo Taikos vėliava, kaip simbolis, įpareigojantis  saugoti ir apginti žmonijos,  per tūkstantmečius sukurtą kultūros, meno ir mokslo paveldą.
Apžiūrėję labai turtingą muziejų, kuriame yra ir daug garsių Ukrainos dailininkų darbų, konferencijų salėje pamatėme susirinkusią gausią auditoriją. Tai buvo kultūros elitas – dailininkai,  dainininkai, muzikantai, mokslininkai, rašytojai, trumpai tariant- kultūros veikėjai.
 Po gan išsamaus direktorės pristatymo, teko ir man garbė papasakoti apie kultūrinę taikos misiją Lietuvoje. Apie tai, kaip mes jau 10 metų švenčiame oficialiai Seimo įteisintą kultūros dieną, ką mums reiškia taikos vėliava, ir kaip mes buvome pagerbti šių metų rugsėjo 10 dieną, gaudami ne tik šį simbolinį ženklą, bet ir įvardinti, kaip pirmoji Taikos respublika pasaulyje, kuri savo  vystymąsi grindžia sąvoka- „Taika per kultūrą“.
Tai buvo tikrai labai šiltas ir įdomus susitikimas. Susirinkusieji  kalbėjo labai gerai mums visiems suprantamomis temomis.Žmonija gyvuoja, nes kuria. Tai yra pagrindinis variklis. Kiekvienas žmogus savo dvasinį pasaulį atskleidžai, išreikšdamas tai per tam tikrą meno ar mokslo sritį. Žmonijos paveldas – tai ta BIBLIJA, iš kurios turi mokytis gyvenimo kokybės ateinančios kartos.
Įdomūs žmonės, įdomūs susitikimai, bet laikrodis negailestingai rodo valandas. Juk mūsų dar laukia TEATRAS.
Pati p. J.Petrenko pasisiūlo mane parvežti namo, kad galėčiau persirengti ir pasiruošti tikrai labai  lauktam susitikimui su Odesos opera..
Važiuojame, teisingiau vos vos judame. Visur kamščiai, mašinų spūstys. Čia kiekvienas vairuotojas vadovaujasi savo taisyklėmis. Nežinau, ar sugebėčiau aš čia panaudoti savo jau gan nemažus vairavimo įgūdžius… Paklausus, kokiu principu ir kokiomis taisyklėmis čia vyksta eismas, p. Jelena trumpai atsako :“ Mieloji, čia juk Odesa…“ Ir kito atsakymo man nebereikia… Taip, aš TĄ Odesą visur jaučiu-kavinėse, parduotuvėse, autobuse, gatvėje…
Prie teatro renkasi publika. Ir tai, ką matau, dar kartą mane maloniai nuteikia. Vyrai su kostiumais, kai kurie pasirišę peteliškes. Bet nepastebėjau nei vieno be kaklairaiščio… Moterys su ilgomis, balinėmis suknelėmis. Ne šiuolaikiškomis, nuo podiumo. Atrodo, kad jos rūpestingai saugotos komodose,
dar mamų ar senelių, menančios teatro premjeras, garsių atlikėjų pavardes ir tą nuostabią teatro dvasią. Tai tarsi sakralus rūbas, kurio nevalia  bet kur  dėvėti… Jaučiuosi iš tiesų patekusi į tikrą meno pasaulį, kur vyrauja supratimas ir pagarba…
Jau prie paradinių durų mano akys nebespėja gaudyti visų grožybių. Teatras dar kvepia dažais. O juk tai- vienas iš seniausių ir prabangiausių teatrų Rytų Europoje! Galiu tik tiek pasakyti – visi man pavydėkite!!! Ir, jei turėsit galimybę, aplankykite šį teatrą.
Kūrinys, jo atlikimas, leidžia pamiršti visas negandas, net tai, kad  čia pat vyksta karas, kad grėsmė menui ir kultūrai – už tų gražių durų… Ir tik vieną akimirką pagalvoju, ar ta Taikos vėliava apsaugotų nuo brutalios agresorių atakos?… Taip, kaip 1990 kovo 26 dieną mūsų jaunuolių neapsaugojo Raudonojo kryžiaus vėliava Naujosios Vilnios ligoninėj?… Ne vėliavoj esmė, bet jos simbolyje, o svarbiausia- žmonių sąmonėje…
 Po spektaklio skubame fotografuoti salę, balkonus, sietynus, freskas, laiptines ir tą,   auksu žibančią sienų ir lubų puošybą. Salės budėtojos supratingai negesina šviesų. Juk teatras vėl atgime ir priėmė savo žiūrovą. Pasidžiaukime.
 Ir jos, neįvilktos į  griežto kirpimo uniforminius kostiumėlius, bet pasipuošusios, kaip ir priklauso  būnant teatre…
Vakaras nusotabus. Einame pasivaikščioti krantine iki garsiųjų Potiomkino laiptų, nuo kurių atsiveria vaizdas į mėnulio nušviestą jūrą. Štai, paminklas Puškinui, o toliau   įamžintas prancūzas, Odesos architektas Rišelje de Diuk.  Na, ir impozantiškoji Jekaterina su savo  keturiais (!!!) favoritais. Dar vienas įdomus  varinis  paminklo bareljefas mane šiek tiek nustebina. Čia, Odesoje, teisingumo deivė Temidė žiūri į pasaulį NEUŽRIŠTOMIS akimis. Nors svarstyklės rankoje tradiciškai sveria poelgius ir   veiksmus, bet akys… Jos , juk daugiau mato? O tada širdis daro sprendimus. Ne aklas protas!
Duok, Dieve, kad ši Odesos deivė padėtų Ukrainos žmonėms atsrasti savo TIESĄ!!!
 
Dalia Tarailienė