Zita Blaust Garbaravičienė: esperantiški renginiai man yra nuostabus atradimas

Manau, atsitiktinumų nebūna. Daugiau kaip prieš 30 metų Kaune, Profsąjungų rūmuose užkliuvo skelbimas „Esperanto kalbos kursai“

Nuo tada ir prasidėjo mano esperantinis gyvenimas. Erikas Laiconas – pirmasis mokytojas. Po to 20 dienų Bulgarijoje, Pisanica, Esperanto mokykla kalnuose.

Nuostabūs mokytojai, mokymų organizavimas, trumpai – įspūdžiai visam gyvenimui. Vėliau mokiausi pas Steel Trevora, Eva Bonder. Mokytojos diplomą apgyniau Birštone vykusiame BET-e.

Būtų galima parašyti romanus iš kelionių. Man labiausiai įstrigo kelionė būtent į Bulgariją. Galbūt todėl, kad ji buvo viena iš pirmųjų, tiksliau – antra kelionė į užsienį.

Norėčiau perteikti tą nuotaiką, kurią aš patyriau Bulgarijoje Esperanto mokykloje. Kelionę organizavau aš. Grupėje – 10 jaunų lietuvaičių. Vasara. Nuotaika pakyli.

Visi grupės dalyviai pirmą kartą išvyksta į užsienį. Nepaisant to, kad kelionė traukiniu ilga, bet mes to nepajutome. Privažiavome Bukareštą. Mus informavo, kad traukinys stovės ilgą laiką. Buvo proga pasivaikščioti po Rumunijos sostinę. Siurprizą patyrėme grįžę, kai pamatėme, kad mūsų traukinys išvykęs. Penki mūsų dalyviai išvažiavo, o mes penki likome už borto. Gavome tikrai didelį kiekį adrenalino! Kas toliau? Ambasadoje (tada buvo Sovietų Sąjungos) buvome priimti ne per geriausiai, bet pagalbos sulaukėme. Kadangi traukinys išvažiavo 20 minučių anksčiau nei turėjo, ambasada nuvežė mus atgal į stotį ir informavo, kad iš Rusijos važiuojantis traukinys nuveš mus naktį į Sofiją. Mums pasisekė. Nereikėjo laukti nakties, nes rumunai mus priėmė į savo traukinį. Kupė važiavome po du žmones – komfortas! Ryte pasiekėme Sofiją. Stotyje laukė mūsų bendražygiai.

Galų gale pasiekėme ir Pisanica. Nuostabi vieta kalnuose. Pati mokykla didele, keturių aukštų pastatas. Gyvenome po vieną kambaryje. Pamokos vyko rytais iki pietų. Namų darbų buvo tikrai užtektinai, bet nepaisant to, kiekvieną vakarą vyko diskotekos.. Po jos su esperantininkais, atvykusiais iš įvairių šalių, ėjome į kalnus. Bendravimas, dainos. Tai buvo geriausia kalbos įgūdžių formavimo praktika.

Toje vietoje be Esperanto mokyklose toje vietoje daugiau nieko nebuvo. Matėsi gyvenamieji namai kalnuose Rytais tokia tyla… Girdėjosi kiekvienas atskiras garsas: ar tai avies bliovimas, ateinantis iš toli toli, ar tai koks kitoks garsas. Tie pavieniai garsai liudijo idilišką tylą.

Dvidešimt dienų prabėgo labai greitai. Graudus atsisveikinimas, nes mokykloje įsigijome daug draugų. Esperanto mokykla atvėrė galimybes bendrauti su esperantininkais iš viso pasaulio. Nemėgstu poilsinių kelionių, taigi esperantiški renginiai man yra nuostabus atradimas.

Zita Blaust Garbaravičienė