Zigmas Venskys: už pasaulinę taiką su esperanto

Esperanto kalba susidomėjau ankstyvoje jaunystėje – būdamas 14–15 metų, kai žurnale „Jaunimo gretos“ perskaičiau publikaciją apie esperanto kalba. Tame žurnale buvo skelbiamos ir esperanto kalbos pamokos. Mane sudomino galimybė greitai išmokti kalbą, kuria gali bendrauti daugelyje pasaulio šalių ir rasti nemažai bendraminčių. Tais laikais tai buvo kažkas naujo.

Vėliau daug laiko atėmė mokslai politechnikume, bet baigęs mokslus vėl sugrįžau prie esperanto. Aptikau skelbimą, kad Kauno politechnikos institute rengiami esperanto kalbos kursai. Tai buvo 1969 metai.
Pirmasis esperanto kalbos mokytojas buvo Vladas Ruževičius. Deja, kursų nebaigiau, nes teko iškeliauti armijon. Lankydamas kursus susipažinau su žmonėmis, kurie gilino mano domėjimąsi esperanto. Vienas jų buvo Petras Varkauskas. Jis platino ir prenumeravo esperantišką spaudą. Taip mane pasiekė pirmieji esperantiški žurnalai ir laikraštis „Herldo de Esperanto“. Ir būdamas kariuomenėje skaitinėjau namiškių persiųstą esperantišką literatūrą.
Esperanto kalba sudominau ir kelis kartu tarnavusius kareivius. Vienas jų vėliau tapo aktyviu esperantininku Vilniaus Juneco klube.

Esperanto kalba sužavėjo logiškumu, galimybe greitai išmokti kalbėti, taip pat sužinoti įvairios informacijos iš esperantiškų laikraščių ar klausantis radijo laidų esperanto kalba – kas tais laikas buvo tikra retenybė.
Be kalbos, mane labai žavėjo esperantininkų judėjimas, stovyklos, įvairūs renginiai nuo Ignalinos ežerų žygių, Zamenhofo dienos minėjimų iki esperantininkų vestuvių, naujų metų sutikimų, į kuriuos susirinkdavo bendraminčiai iš aplinkinių respublikų ir iš tolimesnių TSRS vietų .

Esperanto kalba atėjo ir į mano šeimą – visi šeimos nariai kalbėjo esperantiškai ir tarpusavyje ta kalba bendraudavome. Esperanto man padėjo pažinti pasaulį: iki Lietuvos nepriklausomybės ir dar daugiau po nepriklausomybės atkūrimo aplankiau nemažai šalių, svečiavausi daugelyje šeimų. Ir mano namuose svečiavosi gražus būrelis esperantininkų draugų, su kuriais susirašinėjome. Vėliau keliaujančius esperantininkus priimdavau kaip organizacijos Pasporta servo narys. Taigi esperanto tapo bendro pažinimo pagrindu – tai ir lengvai išmokstama logiška kalba ir tarptautinio bendravimo priemonė.

Dalyvavau daugelyje Lietuvos esperantininkų sąjungos organizuojamų ir sužavėjusių renginių. Tai ir Ignalinos valčių žygiai, Baltijos šalių stovyklos BET, Zamenhofo dienos, pasauliniai kongresai. Ilgam įstrigo ir pirmoji kelionė 1989 metais su šeima automobiliu „Lada“ pas Skandinavijos šalių esperantininkus. Iš šios kelionės sugrįžome Baltijos kelio dieną. Grįžome, nežinodami, kas vyksta, tik stebino, kad keliai, kuriais grįžome tušti. Tada juk nebuvo mobilių telefonų: nepaskambinsi kažkam, kad išsiaiškintumei, kas vyksta.

Antroji mūsų šeimai įspūdingiausia kelionė automobiliu aplink Baltijos jūrą. Kelionės metu dalyvavome Pasauliniame kongrese Bergene ir svečiavomės aštuoniose esperantininkų šeimose, kurios mums suteikdavo nakvynę – viešbučiai juk buvo finansiškai nepasiekiami. Kelionės, kurių metu gyveni pas vietinius žmones, palieka visiškai kitokius įspūdžius negu oficialios turistinės kelionės. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną grįžimas per tuometinį Leningradą – Sankt Peterburgą – sutapo su karinio pučo TSRS pirmąja diena, kai visur keliuose buvo pilna karinės technikos, kareivių ir įvairiausių tikrinimų.

Dar galėčiau paminėti vieną didžiausią gyvenimo nuotykį, kuris susijęs su esperanto. Tai įvyko po nepriklausomybės paskelbimo 1990 metai – balandžio pabaigoje. Povilas Jegorovas kartu su italų esperantininku Brunetto Casini suorganizavo Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininko pavaduotojo Kazimiero Motiekos kelionę į Italiją kelių politinių partijų kvietimu. Kadangi buvo tekę mokytis italų kalbos, galėjau susikalbėti esperantiškai, truputį angliškai, man buvo pasiūlyta palydėti Kazimierą Motieką kaip vertėjui. Neturėdamas tokio lygio vertėjo patirties, aš norėjau prisiimti tokį iššūkį. Čia mane nuramino Brunetto, kuris pažadėjo, kad mano misija būti buitiniu vertėju kelionės metu, o oficialiuose susitikimuose su italų politikais jis man padės. Sutarėme, kad jis man perduos politikų išsakytas mintis esperantiškai, o aš Kzimierui Motiekai jas perteiksiu lietuviškai. Tai mane nuramino ir aš sutikau, nes buvo labai skubus atvejis, galiausiai intriguojantis ir svarbus naujai Lietuvai. Italų partijoms buvo įdomu, kas vyksta mūsų atgimstančioje nepriklausomoje šalyje. Nuo to momento porą dienų gyvenau tarp Vilniaus ir Maskvos, kur reikėjo gauti Italijos vizas ambasadoje. Nors dar visos sienos buvo saugomos TSRS kareivių, mes sėkmingai automobiliu pasiekėme Varšuvą ir lėktuvu į Fiumicino oro uostą Romoje. Ten įspūdingas susitikimas su garsias broliais Lozoročiais, Lietuviškos katalikiškos akademijos vadovais bei kitais emigracijos atstovais. Įspūdžiai fantastiški. Pirminiame etape visi bendravo lietuviškai. Taip pat pasitiko ir Brunetto Casini ir tai mane nuramino. Jis pristatė programą, kurią sudarė spaudos, radijo ir televizijos konferencijos Romoje, kelionė privačiu lėktuvu į kitus miestus (Modena, Milanas, Bolonija), kuriuose taip pat rengiamos konferencijos, o paskutinis etapas – vizitas Vatikane .

Supratau, kad bus daug darbo. Pirmoje spaudos konferencijoje su daugiau kaip pusšimčiu žurnalistų patyriau tikrą šoką… Mūsų draugo Brunetto nėra ir tenka vertėjauti vienam…

Esu labai dėkingas Kazimierui Motiekai, kuris suprato situaciją ir kalbėjo trumpesniais sakiniais. Po tos valandinės konferencijos neliko nė vieno sauso siūlelio ant mano marškinių… Dabar nepamenu tikros priežasties, kodėl Brunetto neatvyko padėti vertėjauti, tik jis paskambino, kad girdėjo visai gerai verčiant į italų kalbą ir kad susitvarkysiu toliau pats. Nebuvo kur trauktis – 3 dienos nuo ryto iki nakties: spaudos konferencijos, TV, radijas, priėmimai, vakarienės, kelionės. Tai buvo juodas darbas, bet kartu nuostabus – tai juk pabuvimas pirmą kartą Italijoje. Paskutiniame susitikime – Vatikane dalyvavo Lietuviškos katalikiškos akademijos vadovai, o tai palengvino mano darbą. Vyko susitikimas su popiežiaus pavaduotoju kardinolu Casserole, kabinete priešais popiežiaus kabinetą.

Kai grįžau namo, namiškiai sunkiai bepažino –per penkias dienas buvau numetęs apie 5 kg svorio. Tai buvo tikriausiai didžiausias mano gyvenimo nuotykis.

Dėl gražiausios frazės tikrai sunku, ką nors išrinkti. Prisimenu vieną pirmųjų frazių kursuose : Por monda paco per Esperanto. Tai reiškia: Už pasaulinę taiką su esperanto

Zigmas Venskys

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-esperanto-atveria-kitas-salis-ir-zemynus
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/arvydas-kasperiunas-niekada-nesakyk-niekada
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/arvydas-mickus-trejus-metus-kasdien-eidavau-laisku-i-kauno-centrini-pasta
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-liepinia-issikovojau-teise-chemijos-diplominio-darbo-santrauka-rasyti-esperanto

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/profesoriui-aloyzui-gudaviciui-%E2%80%93-80
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aloyzas-gudavicius-esperanto-jau-irode-savo-tinkamuma-buti-pagalbine-tarptautinio-bendravimo-kalba

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vytautas-silas-esperanto-mano-gyvenime
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rimas-suopis-kalba-reikia-itraukti-i-savo-gyvenima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/paulina-danute-vidrinskiene-taip-iklimpau-i-esperanto-kalba-kad-ji-tapo-svarbia-mano-gyvenimo-dalimi

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-vaitkevicius-po-zaliaja-esperanto-veliava-pasaulis-kada-nors-bus-laimingas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-stasiunaite-esperanto-yra-daugiau-negu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-medeiso-turejau-tiksla-%E2%80%93-keliauti-ir-tai-man-pavyko
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/olga-strojeva-su-esperanto-uz-taika-ir-draugyste
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-straleckiene-esu-tikra-kad-ateis-toks-laikas-kai-visas-pasaulis-tures-viena-bendra-kalba

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/julija-grigenaite-esperanto-kalba-i-mano-gyvenima-inese-daug-spalvu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimundas-abromas-esperanto-virusas-pagavo-mane-visam-gyvenimui