Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai kritikuoja Belgiją dėl menkos paramos Ukrainai

Šarūnas Liekis (dešinėje) yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, Politologijos katedros profesorius. Robert van Voren yra VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius, Sovietinių ir posovietinių studijų profesorius

Lapkričio pabaigoje Belgija, viena iš paskutiniųjų ES šalių, nusiuntė aukšto lygio delegaciją į Ukrainą aptarti Belgijos paramos Ukrainai kovojant su Rusijos invazija. Šis vizitas įvyko neatsitiktinai: tiek Belgijoje, tiek tarptautiniu mastu stiprėja kritika dėl Belgijos paramos. Daugelis šalių apsimeta, kad iš esmės remia, bet iš tikrųjų siunčia menkos kovinės vertės įrangą, o kitos teikia labai menką paramą. Iki šio vizito Belgija suteikė 43 mln. eurų paramą, t. y. maždaug 5 proc. to, ką suteikė Nyderlandai. Estija, kurios gyventojų skaičius sudaro maždaug dešimtadalį Belgijos populiacijos, Ukrainai suteikė daugiau nei 100 mln. eurų karinės pagalbos. Svarbu pažymėti, kad Belgija savo skaičiavimuose naudoja pradinę įrangos vertę, tarsi tai būtų nauja įranga, o ne 30 metų senumo. Tai ne vienintelė šalis kalta dėl šios „kūrybingos apskaitos“. Taip pat ir didžiausi Ukrainos rėmėjai nėra apsaugoti nuo šio dažnai fanfaroniško savo gana kuklaus indėlio pervertinimo.

Belgijos vizito į Kijivą metu buvo pasiektas įvairiapusis susitarimas, tačiau ir vėl daugiausia deklaratyvaus pobūdžio. Belgija rems Ukrainos siekį įstoti į NATO ir ES ir sutiko su 43 mln. eurų karinės pagalbos paketu, kuris, palyginti su Nyderlandų įnašu, sudaro 5 %. Tačiau šią pagalbą, be kita ko, sudaro 150 sunkiųjų kulkosvaidžių, keli civiliniai bepiločiai orlaiviai, dvi mobiliosios laboratorijos ir šiek tiek sunkvežimių.

Įdomu tai, kad neseniai paskirta Belgijos užsienio reikalų ministrė Hadja Lahbib anksčiau lankėsi Kryme, o jos kelionę finansavo V. Putino duktė. Vėliau ji pareiškė Kryme pamačiusi „gražią rusų kultūrą“. Po apsilankymo Kryme jos sukurtą dokumentinį filmą atsisakė transliuoti vyriausybinis televizijos kanalas RTBF, kuriame ji tuo metu dirbo.

Belgijos indėlio į karo veiksmus dydis yra nemaloniai šokiruojantis. Ukraina, kuri teigia, kad jai reikia 5600 sunkvežimių, iš Belgijos paprašė 500 sunkvežimių. Buvo vilties, kad į prašymą bus atsakyta teigiamai, nes sunkvežimiai yra „ne mirtį nešantys“ ir neturėtų kelti problemų Belgijos žaliajai, ideologiškai linkstančiai į pacifizmą, vyriausybei. Tuo pat metu Belgija turi daugiau kaip tūkstančio sunkvežimių rezervą, iš kurių daugelis yra nurašyti, tarp jų ir „Unimog“ sunkvežimiai, kurių Belgija 1998 m. įsigijo 1600. Tačiau prašymas suteikti šiuos pasenusius sunkvežimius buvo atmestas, nes jie „yra nepakankamai kokybiški“.  Mainais už tai šalis šiemet gaus 250 naujų DAF sunkvežimių, taip pat mažiausiai 100 šarvuotų sunkvežimių, kurie pakeis pasenusius
„Unimog“ sunkvežimius. Didelio kiekio sunkvežimių pristatymas Ukrainai nebūtų buvusi jokia problema, tačiau, nepaisant daugelio šalių prašymų, Belgijos vyriausybė dabar pateikė tik simbolinį 10 „Volvo“ sunkvežimių kiekį.

Belgijos problema neapsiriboja vien jos dalyvavimu karo veiksmuose Ukrainoje. Didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų karas Europoje ne tik sustiprino NATO, nes tikėtina, kad į ją įstos Švedija ir Suomija. Jis taip pat parodė daug rimtų NATO trūkumų. Galvojant apie nepatikimą NATO narį paprastai iš karto į galvą ateina Vengrijos ministras pirmininkas Orbanas ir jo atsisakymas tiekti ginklus Ukrainai. Belgija, daugelį metų nekreipusi dėmesio į savo išlaidas gynybai, 2014 m. įsipareigojo, kad 2024 m. pagaliau pasieks minimalų 2 % BVP gynybos išlaidų lygį, kaip reikalauja NATO. Tačiau 2022 m., po Rusijos invazijos į Ukrainą, Belgijos vyriausybė nusprendė šiuos 2 % atidėti iki 2035 m. Belgija tvirtina esanti per daug neturtinga, kad gynybai galėtų skirti 2 % BVP. Kadangi Lenkijos išlaidos gynybai sudaro daugiau nei 2,5 % BVP ir artėja prie 3 %, o Baltijos šalys artimiausiu metu planuoja pereiti prie 3 %, Belgija iš esmės tikisi, kad skurdesnių šalių solidarumas užtikrins jos ir visos Europos saugumą.  

Žaliųjų partijos federalinės vyriausybės ministrė Petra De Sutter teigė, kad 2 % yra tik skaičius. Svarbu tai, kaip efektyviai leidžiami pinigai. Tai šiek tiek juokinga, turint omenyje, kad prasidėjus karui visos Belgijos sunkiosios mechanizuotos JAV pagamintos M109 artilerijos sistemos, pasirodo, buvo parduotos už metalo laužo vertę Belgijos bendrovei OIP.  Šias artilerijos sistemas OIP įsigijo vos už 19 000 eurų už vienetą, nors prieš septynerius metus jos buvo modernizuotos už milijoną eurų kiekviena, žinoma, Belgijos mokesčių mokėtojų sąskaita. Likusias 24 artilerijos sistemas karo Ukrainoje pradžioje nupirko Jungtinė Karalystė (dauguma jų jau buvo parduotos Malaizijai). Tiesa, Jungtinė Karalystė sumokėjo dešimt kartų didesnę kainą nei ta, už kurią Belgija jas pardavė OIP, tačiau bent jau šios atiteko Ukrainai. 

Bendrovė OIP taip pat įsigijo „Gepard“ sistemų, tankų „Leopard“ ir šarvuočių CVRT. Iš viso 700 sunkiųjų šarvuočių atsidūrė toje pačioje bendrovėje. Belgija gali nusipirkti „Gepard“ už pusę milijono, t. y. už šimtą kartų didesnę kainą nei ta, už kurią Belgija juos pardavė OIP. Šis faktas taip ir neišaiškėjo, nes nė vienas žurnalistas nesivargino patikrinti, ar rytinėms NATO narėms šios ginkluotės sistemos buvo pasiūlytos už tokią pat metalo laužo vertės kainą kaip ir OIP. Dabar didžioji jų dalis atsidūrė ne NATO narėse, o tai dar labiau susilpnino NATO. 

Negalima nesusimąstyti, ko reikia, kad būtų leista išlikti NATO nare? Ar pakanka, kad čia būtų įsikūrusi NATO būstinė? NATO turėtų nustatyti aiškias taisykles šiuo klausimu. Tuomet Belgija galėtų apsispręsti. Panašiai ir Rytų bei Skandinavijos ES narės, kurios priima kur kas daugiau nei 60 000 Ukrainos pabėgėlių, kiek šiuo metu priima Belgija, jos turėtų nuspręsti, kokias ribas nori nustatyti NATO, kalbant apie Belgiją, beje, euro zonos šalį, kurios valdžios sektoriaus deficitas, išreikštas BVP procentais, yra didžiausias visoje euro zonoje.

Belgijos ministras pirmininkas De Croo rugsėjo mėnesį Jungtinėse Tautose pareiškė: „Šios Rusijos agresijos ir karo nusikaltimų akivaizdoje JT tenka iššūkis vykdyti savo pašaukimą. Vieną dieną visų šioje salėje esančių žmonių, kiekvienos šalies, bus paklausta: Ką jūs padarėte, kad tai sustabdytumėte? Ką padarėte, kad apsaugotumėte Ukrainos žmones? Ar žiūrėjote pro pirštus, ar veikėte? Šiame konflikte nėra vietos neutralumui.“ 

Tikimės, kad tarp Rytų ir Vidurio Europos politinio elito plačiai paplitęs „okaipizmas“ (angl. „whataboutism“) dar neapėmė šalies, kurioje įsikūrusios pagrindinės ES ir NATO institucijos. Tačiau galima klausti, kada Belgija savo žodžius įgyvendins praktiškai?

Šarūnas Liekis ir Robert van Voren