Vyriausybė išplėtė Punios šilo rezervatą ir įpareigojo užtaisyti gamtosaugos „skyles”

„Tai tuomet siūlau pritarti kartu su protokoliniu sprendimu.“ – taip šiandien Vyriausybės posėdžiui pirmininkaujanti Ingrida Šimonytė patvirtino nutarimą, kuriuo didžiąją Punios šilo dalį Vyriausybė apsaugojo gamtinio rezervato statusu. „Tai – ilgos kovos už vieną vertingiausių miško masyvų atomazga, bet ne pabaiga,“ – sako Punios šilo išsaugojimo judėjimo iniciatorius ir Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas. Tvirtindama Punios šilo gamtinio rezervato išplėtimą Vyriausybė protokoliniu nutarimu įpareigojo Aplinkos ministeriją dar labiau padidinti Punios šilo apsaugą ir gamtinio rezervato vientisumą, t.y., inicijuoti papildomą planavimo procesą, kurio metu didesnė apsauga būtų įtvirtinta ir į įsteigtą gamtinį rezervatą nepatenkančiose „skylėse“, kur šiuo metu puoselėjami genetiniai medynai.  
 

„Labai džiaugiamės, kad Vyriausybė įsiklausė į mūsų, mokslininkų ir didelės visuomenės dalies daugybę kartų teiktas pastabas bei pademonstravo politinę valią saugoti vientisą sengirę. Kol Punios šilo rezervate „žiojėja skylės“ darbas gamtos labui dar nėra baigtas, tačiau šiandien blykstelėjo viltis, jog galime tikėtis ambicingų ir nuoseklių gamtosaugos sprendimų mūsų politikoje. Galiausiai Punios šilas galės atsikvėpti. Pokaryje Punios šilas saugojo Lietuvos partizanus, dabar galime jam atsidėkoti suteikdami galimybę Punios šilo sengirei klestėti,“ – sako Ž. Morkvėnas.
 
Gamtininkas sutinka, kad Punios šilo genetinius išteklius reikia saugoti ir galbūt netgi – visoje rezervato teritorijoje, tačiau tai daryti darnoje su gyvūnų, augalų ir visos sengirės apsauga. Būtent tą atlikti ir pavedė Vyriausybė. Aplinkos ministerija įpareigota parengti studiją, rekomendacijas ir reikalingus teisės aktų pakeitimus, kurių dėka genetinių išteklių ir biologinės įvairovės apsauga būtų tarpusavyje suderinta. Šiuo metu Punios šilo genetinių medynų tvarkymas yra labiau panašus į ūkinių miškų priežiūrą – suariant dirvožemį, kertant pušis kankorėžių surinkimui, traktoriaus vėžiomis ardant miško paklotę, periodiškai atliekant plynuosius kirtimus ir nesudarant galimybės medžiams pasiekti gamtinės brandos, pomiškui – savaiminio atsikūrimo.

„Labai nuoširdžiai ačiū gausiam bendražygių ratui ir aktyviai Lietuvos visuomenei. Punios šilas tapo ir simboliu, jog galime būti pasirengę saugoti gamtą kaip savaiminę vertybę, nesitikėdami iš jos vien praktinės gamtos išteklių naudos”, – apibendrina Ž. Morkvėnas.
 
Vyriausybės tvirtinimui šiandien pateiktame projekte numatyta 5 kartus didinti esamą rezervatą, tačiau neįtraukiant beveik 11 % viso Punios šilo teritorijos sudarančių genetinių medynų. Dėl šių medynų įtraukimo į rezervato teritoriją konsultacijų su visuomene metu pasisakė 8 nevyriausybinės organizacijos ir mažiausiai 163 asmenys,
 
Punios šilo rezervato plėtra atnaujinta 2021 metais, kai po visuomenininkams palankaus teismo sprendimo buvo nutarta rezervatą plėsti. Iki šiol tik nedidelė šilo dalis – 456,94 ha – buvo gamtinis rezervatas. Kita dalis – 2249,39 ha – botaninis-zoologinis draustinis. Rezervato plėtra vyksta būtent pastarojoje teritorijoje, kurioje įsteigti ir minimi genetiniai medynai.

Nuotr. autorius Staffan Widstrand
Rita Grinienė