Vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas: esu dėkingas likimui

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas dirba šiame teatre daugiau nei tris dešimtmečius. Maestro puikiai pažįsta Muzikinio teatro kolektyvą, o šis jį ne tik gerbia, bet ir myli.

Vladimiras Konstantinovas nuo 1976 m. dirbo Klaipėdos liaudies operoje koncertmeisteriu, vėliau chormeisteriu, 1987 m. tapo naujai įsteigto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu, 1992 m. – vyriausiuoju chormeisteriu. Šiame teatre parengė daugelio čia statytų operų, operečių ir miuziklų chorines scenas, paruošė ir dirigavo nemažai koncertinių programų ir repertuarinių spektaklių. Taip pat dirigavo savo kompozicijų pasaulines premjeras – Klaipėdos įkūrimo 750-mečiui sukurtą uvertiūrą-kantatą Klaipėdietiškas fejerverkas simfoniniam orkestrui, solistams, chorui ir roko grupei (2002), oratoriją Requiem Reborn solistams, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei (2005), kantatą Tilto giesmės (2007) ir multimedijos projektą CzechoBalt klarnetų ansambliui ir orkestrui (2009), kurį su KVMT orkestru, o metais vėliau – su Brno simfoniniu orkestru, atliko čekų ansamblis Clarinet Factory, DJ Genys ir VJ Eglė Eigirdaitė.

Konstantinovas taip pat yra sukūręs kūrinių chorui, religinių giesmių, kurios buvo įtrauktos į kunigo Kazimiero Senkaus parengtą Liturginį giesmyną (1993), muziką Michaelo Lane’o trumpametražiam filmui Hands, už kurią 2018 m. pelnė Geriausios muzikos apdovanojimą Los Andželo Feedback Film festivalyje. Taip pat – operą vaikams Ką senelis padarys, viskas bus gerai (1981, orkestruota 1993), miuziklą Coliukė (2002), muziką spektakliams Stiklinė pasakaitė (2001), Šimtas princesės pabučiavimų (2002), Neliūdnos varlės neprincas (2013).

Daugelį metų Konstantinovas talkina Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui kaip aranžuotojas, LVSO koncertinėms programoms orkestravo roko klasikos hitus projektams Roko klasikos metamorfozės ir Roko baladės, Lietuvos klasikų chorines kompozicijas, taip pat George’o Enescu Konzertstück altui ir fortepijonui. Dainų ir šokių ansambliui Lietuva orkestravo Jono Jurkūno koliažinę opera Mažvydas (2020) ir Giovanni Battista Pergolesi Stabat Mater su naujai sukurtais „atmosferiniais“ intarpais (2021).

KVMT užsakymu sukūrė istorijų operos Klaipėda prologą, epilogą ir antrąjį veiksmą, operos premjera įvyko 2023 m. rugpjūčio 4 d. III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje.

Menininkas pasakoja apie Muzikinį teatrą, kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą bei pristato artimiausias veiklas, kuriose sužibės jo išpuoselėtas KVMT choras.

Gerbiamas maestro, esate Muzikinio teatro narys nuo pat jo įkūrimo. Kaip jaučiatės teatro istorijos tėkmėje, išlikdamas ištikimas šiai svarbiai Vakarų Lietuvos profesionalaus scenos meno įstaigai?

Likimui esu dėkingas, kad mano gyvenimas yra susietas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Teatrą suvokiu kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą.

Žinoma, teatro istorijoje būta visko, kūrybinėje organizacijoje dešimtmečiais gyventi vienodu, stabiliu ritmu vargu ar įmanoma. Ypač tada, kai istorijos kontekstai keičia gyvenimą iš pagrindų.

Teatras atsirado geru laiku, kai pradėjo griūti sovietinė sistema. Dar tada – 1988 m. – buvo planuota naujo pastato statyba, mačiau projektą. Šis planas buvo veikiau didžiulės valstybinės mašinos inercijos išdava, kaip minėjau, ta valstybė jau ėjo link savo egzistavimo pabaigos, todėl įgyvendinti šio plano nepavyko. Dabar, po trisdešimt šešerių metų, pastačius naujus, modernius rūmus, atrodo, kad palaukti visgi vertėjo: net jeigu ir būtų anas projektas tapęs kūnų, nebūtume dabar turėję nieko panašaus į ką tik pastatytą teatrą, tiek (manau) akustikos, tiek (be abejo) ir technologijų požiūriu.

Tuo tarpu ir vis dėlto, teatras – tai pirmiausia žmonės, kūrėjai. Nebuvome nustoję veikti nei sename, teatro reikmėms nepritaikytame pastate, nei gyvendami ir dirbdami visai be savo patalpų. Net pandemijos metu tęsėme darbą, ruošdamiesi naujiems renginiams. Be abejo, gera turėti patogias darbo sąlygas, tačiau, mano galva, tai nebūtinai garantuoja kūrybinę sėkmę. Kūrybos impulsai ateina iš kūrėjo vidaus. Arba neateina. Kūrybinė atmosfera gali gyvuoti ir kuklioje aplinkoje, kaip ir gali sustoti, sustabarėti net ir didžiausios prabangos sąlygomis. Na, tikėkime, kad paskutinė mintis – ne apie mus.

Vadovaujate vienam iš svarbių teatro kolektyvų. Ką jums ir choro artistams reiškia grįžimas į naują teatrą?

Be puikios žiūrovų salės, pagaliau turime fantastišką choro repeticijų klasę. Joje tikrai patogu ir malonu dirbti. Galima net akustiką reguliuoti pagal reikmes. Galbūt kol kas ne visiems įprasta dirbti giliame požemyje (minus antrame aukšte), bet man atrodo, kad tai tik padeda vidinei kūrybinei koncentracijai.

Įdomu išgirsti, kuo publiką džiuginsite naujo sezono metu ir kaip tam ruošiatės?

Pirmoji operinė premjera naujajame pastate jau spalio 4, 5, d. – Philipo Glasso The Voyage (Kelionė). Labai džiaugiuosi šio kūrinio pasirinkimu. Nors ir kelianti gana didelių iššūkių, reikalaujanti didžiulio dėmesio ir pastangų, „Kelionė“ apdovanoja atlikėjus, suteikia jiems energijos, manau, su kaupu padengdama sąnaudas. Tikiuosi tokio pat poveikio ir žiūrovams bei klausytojams, juo labiau, kad šios operos muzikos vadovas – dirigentas Dante Anzoloni – yra Philipo Glasso bičiulis. Jis Glasso operas yra dirigavęs Niujorko Metropolitan Opera ir Vašingtono nacionalinėje operoje. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad jau trys dešimtmečiai nenutrūksta mūsų asmeninė draugystė. Klaipėdą, ypač mūsų teatro žmones, Dante įsimylėjo dar 1994-aisiais, kai – nė kiek neperdedu – sudrebino miestą tuometiniu Traviatos pastatymu. Manau, mačiusieji puikiai prisimena tą įvykį.

Netrūksta ir repertuarinių vaidinimų bei naujų koncertinių programų. Žiūrovą, galiu tvirtai patikinti, taip pat nudžiugins ir nepaprasto jaukumo ir grožio teatro interjeras. Laukiame visų!