Vyksta sąmoningas regionų kultūros naikinimas?

„Mūsų rajone yra 12 kultūros centrų ir visi puikiai dirba, bet vis labiau juntame, kad kaimo žmonės pasmerkiami gyventi be mokyklų, be kultūros įstaigų. Negana, kad jau buvo įvestos vadovų kadencijos, dabar atsirado labai keistas reikalavimas, kad visi kultūros įstaigų vadovai turėtų universitetinį išsilavinimą. Iš kur kaimo kultūros centrams rasime tiek šį reikalavimą atitinkančių žmonių?“ – kritiškai reikalavimą kultūros įstaigų vadovams vertina Panevėžio rajono vicemeras Antanas Pocius, dalindamasis įspūdžiais, patirtais per Ramygaloje vykusias Mykolines.

Šventę rengia visi

„Mykolines kaip miesto šventę pradėjome rengti 2012 metais. Iki tol tai buvo vieneri parapijos atlaidai, – apie šventę, nuo senų laikų sutraukdavusią kraštiečius iš visų Lietuvos kampelių, pasakoja Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. – Kai buvo rengiamos pirmosios Mykolinės, tada aš čia nedirbau. Mykolines rengė vargonininkas Mantas Masiokas ir tuo metu laikinai kultūros centro direktorės pareigas ėjusi Irena Živilienė. Ir pirminis šventės sumanymas buvo gan kuklus: reikia muzikos ir kažkuo pavaišinti susirinkusius. Po truputį šventė augo ir po kelerių metų išsivystė į pačią didžiausią Ramygalos rudens šventę.“

Pasak centro direktorės, jau kelintus metus šventė rengiama kartu su Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapija, Ramygalos-Garuckų bendruomene, Ramygalos gimnazija.

„Per tuos metus, kai rengiame šią miesto rudens šventę, visi pasiskirstėme veiklomis ir artėjant šventei visiems aišku, kas ką turi daryti. Bendruomenė rūpinasi bulviniais blynais, pradedant bulvėmis ir baigiant blynų kepimu ir vaišinimu. Bažnyčia rūpinasi atlaidais. Kultūros centras rūpinasi kultūrine programa. Į šventės rengimo šurmulį įsitraukia gimnazija. Gimnazijos pradinių klasių vaikai iš vaisių ir daržovių šventoriuje kuria kilimus, šiemet jie šventę sumanė papuošti skėčiais-kilimais. Lopšelio-darželio ugdytiniai kūrė, kaip mes pavadinome, mykoliukus – tai iš vaisių, daržovių ar kitų medžiagų vaikų sukurti įvairūs gyvūnėliai, – pirmąjį spalio sekmadienį vykusios šventės įspūdžiais dalijasi Loreta Kubiliūnienė. – Šių metų Mykolines papuošė ne tik ramygaliečių, bet ir kaimynų nupinti kilimai. Dar vasarą nupirkome tinklo didelėmis akimis. Jį sukarpėme ir išdalijome visiems, kas tik pageidavo pinti kilimą iš įvairių žolynų. Labai gražių kilimų buvo nupinta, tad norėjome, kad ir daugiau žmonių jais pasidžiaugtų. Dabar jie eksponuojami Upytėje, o turime kitų rajono įstaigų, laukiančių šios parodos. Mykolinių šventei surengėme velžiečio Sauliaus Kronio saulučių ir kryžių parodą. Ne taip paprasta buvo lauke jo darbus išeksponuoti. Dabar jo kryžiai eksponuojami Ramygalos kultūros centre. Veikė ir tradicinis šventės kromelis, kuriame vieni savo gaminius pardavinėjo, kiti mainė, treti ten pat kažką kūrė. Šventės aprangos kodas-skėtis. Kvietėme žiūrovus sustoti į vieną bendrą skėčių kilimą.“

Į šventės šurmulį įsiliejo ir Panevėžio rajono jaunimas. „Šie metai jaunimui ypatingi. Panevėžio rajono jaunimas, minėdamas Lietuvos ir Europos jaunimo metus, pakvietė savo bendraamžius renginį „Jaunatis“, kuriame buvo galima plačiau susipažinti su rajone veikiančiomis jaunimo organizacijomis, buvo apdovanoti aktyviausieji jaunimo organizacijų nariai. Šventės metu jaunimas papildė Ramygalos tūkstantmečio ąžuolyno parką 1002-uoju ąžuolu“, – rajono jaunimo indėliu Ramygalos Mykolinėse pasidžiaugia vicemeras Antanas Pocius ir priduria, kad Ramygala kasmet gražėja: pagal galimybes tvarkomos gatvės, pastaraisiais metais išgražėjo miesto parkas, šiemet norintieji sportuoti jau galėjo naudotis parke įrengtu aikštynu.

Susipina istorija ir dabartis

„Kadangi paprastai šventėje sulaukiame nemažai politikų – tiek iš rajono savivaldybės, tiek iš Seimo, visada juos įdarbiname, sugalvodami jiems įvairių užduočių. Mykolinių šventėje kepami bulviniai blynai, tad politikai šokiu rodė, kaip bulvės kasamos, kaip tarkuojamos, kaip kepami blynai ir kaip jais vaišinami svečiai“, – užsimena Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė.

„Iš vaikystės prisimenu Mykolinių atlaidus. Atlaidų saldainiais būdavo nutupdyti vos ne kiekvienos sodybos kiemai, nes suvažiavę giminaičiai juos vaikams pirkdavo. Prisimenu ir tuos laukus, kurie nuo kelio būdavo apsėti kukurūzais, o už jų augdavo javai. Daug sykių su draugėmis sėdėdama tuose laukuose pyniau kasytes kukurūzų burbuolėms. Tik vėliau supratau, kodėl žmonės kukurūzais javus paslėpdavo – jie žinojo, kad kukurūzai – ne Lietuvos laukų augalas, – apie savo vaikystės miestą, kuriame lankė ir pradinę mokyklą, pasakoja Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. – Ramygala yra tas miestas, kuris kiekvieną kartą nustebina. Nustebina savo krašto žmonių kūrybingumu, gimnazijos pasiekimais. Nustebina savo istoriniais faktais. Vienas tokių faktų, apie kurį neseniai sužinojau, yra beatifikacijos byla Marija Kazimierai Kaupaitei.“

Lietuvos katalikų vienuolė Marija Kazimiera Kaupaitė gimė 1880 metų sausio 6 dieną Ramygalos valsčiuje, Gudeliuose. Mirė 1940 metų balandžio 17 dieną Čikagoje. Tai moteris, palikusi pastebimą pėdsaką Lietuvos katalikų bažnyčios istorijoje – ji Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įsteigėja ir generalinė vyresnioji. Jos pėdsakas ryškus ir nacionaliniame mūsų pavelde. 1920 metais ji Pažaislyje įkūrė vienuolyną. Lietuvoje įsteigė pradžios ir aukštesniųjų mokyklų, ligoninių, lietuvybę puoselėjo bendradarbiaudama laikraštyje „Šaltinis“ kitoje spaudoje.

1986 m. Šventasis Sostas Mariją Kazimierą Kaupaitę paskelbė Dievo tarnaite. Pradėta beatifikacijos byla. 2010 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad sesuo Marija Kazimiera Kaupaitė yra palaimintoji Dievo tarnaitė, tai dar vienas žingsnis link paskelbimo šventąja.

„Ramygalos miestas stebina ir kitais netikėtumais. Pasirodo, Ramygaloje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia dabartiniame Panevėžio rajone – jau XV amžiaus pabaigoje čia buvo pastatyta bažnyčia. Ramygala Lietuvai žinoma ir kaip ožkų miestas. Čia rengiami gražiausios ožkos rinkimo konkursai, – įspūdžiais dalijasi Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. – Miesto herbas primena, kad šią vietą labai pamėgę gandrai, o gyventojai tvirtina, kad iki šiol čia jų gausu. Per šventę sužinojau, kad Ramygala – ir bulvių kraštas. Taigi mano vaikystės miestas daug kuo turtingas. Svarbu tuos turtus išsaugoti ir puoselėti. Džiaugiuosi, kad jis gražėja, kad turi gražų parką. Kad gyvuoja kultūra. Labai tikiuosi, kad šį miestą suras ir verslininkai, kad bus kuriamos naujos darbo vietos.“

Ties riba

Taip būtų galima įvardinti šiuo metu tarp Lietuvos kultūros darbuotoją pasklidusi nerimą – nuo 2023 metų sausio nebeliks kultūros įstaigų kategorijų, o tai reiškia, kad visoms kultūros įstaigoms turės vadovauti universitetinį išsilavinimą turintis vadovas. „Tai palies maždaug pusę kultūros įstaigų, nes joms vadovauja kolegijas baigę žmonės. Nepaisant jų patirties, pasiektų puikių rezultatų, pelnytų apdovanojimų, jie nebegalės vadovauti kultūros įstaigai. Universitetų jie nebaigė ne todėl, kad jie nebūtų norėję mokytis. Kadangi jų visų krūviai buvo labai dideli, jie tiesiog fiziškai nepajėgė užsiimti studijomis, – nuo šventinių prisiminimų prie kasdienybės pakrypsta pokalbis su Ramygalos kultūros centro direktore Loreta Kubiliūniene. – Nejaugi jų kelių dešimtmečių patirtis neprilygsta universitetiniam išsilavinimui. Juo labiau, kad vadovo darbas reikalavo nuolat tobulėti. Jie yra išklausę daugybę seminarų, dalyvavę daugybėje mokymų, nes dirbti senais metodais ir apsiriboti tik sėdėjimu kabinete šiandien neįmanoma. Nors Panevėžio rajono savivaldybė pagal galimybes finansuoja kultūros įstaigas, bet visos įstaigos plėtoja projektinę veiklą, užsiima neformaliuoju švietimu. Taip pritraukiame papildomų lėšų įvairesnei veiklai, savo gyventojams pasiūlyti įvairesnių pramogų. Ir viską darome su tais pačiais žmonėmis, drąsiai juos vadindami universaliais specialistais – ką reikia, tą daro. Todėl nemanau, kad baigęs universitetines studijas specialistas galėtų padaryti tiek, kiek padaro didžiulę patirtį ir žinių bagažą sukaupę kultūros įstaigų vadovai. O svertų atleisti netinkantį vadovą buvo ir iki šiol.“

Šis reikalavimas, pasak Ramygalos kultūros centro vadovės, ne vienintelis, skaudžiai atsiliepęs kultūros specialistams. Kultūros įstaigų kadencijų įvedimą galima pavadinti pasityčiojimu ne tik iš šių specialistų, bet apskritai iš kultūros. „Mūsų visų sutartys iš neterminuotų pakeistos į terminuotas ir 2023-iųjų liepos mėnesį visiems baigiasi kadencija. Jei niekas nepasikeis, turėsime dalyvauti konkurse, kad galėtume dirbti savo mėgstamą darbą. Tačiau šioje situacijoje baisiausia ne konkursas, o terminuota darbo sutartis. Kai su manimi buvo pasirašyta terminuota sutartis, nusprendžiau lizingu nusipirkti šaldytuvą. Ne todėl, kad nebūčiau jo galėjusio įsigyti, o kad įsitikinti, ar tikrai turint terminuotą sutartį negali gauti kredito. Ir ką manote – man lizingo šaldytuvui nedavė. Jau vien dėl to vadovavimas kultūros įstaigai jaunam žmogui visiškai nepatrauklus. Juk jaunai šeimai reikalingas ir gyvenamasis plotas, ir automobilis, o atlyginimas gan kuklus. Tad be paskolos šio turto neįsigysi, bet dirbant pagal terminuotą sutartį ji nesuteikiama. Tad ar jaunam žmogui verta dalyvauti konkurse vadovo pareigoms užimti?..

Ir pasibaigus kadencijai įstaigų vadovai negauna jokių kompensacijų, kurias Seimo nariai sau pasiskyrė, motyvuodamas, kad nebepatekę į Seimą jie neturės iš ko gyventi. Tačiau niekas nesuka galvos, kaip gyvens specialistas, kuriam baigėsi kadencija, nors jos, o kartu ir terminuotos darbo sutartys buvo įvestos net negirdint šių žmonių. Nutarė ir įvedė. Man atrodo, kad toks poelgis yra ne tik nepagarba žmogui, bet ir sąmoningas kultūros žlugdymas.“