Visi Šventieji, Vėlinės ir Helovynas

Kai rudeninis vakaras tamsa uždengia vis trumpėjančią dieną ir žvaigždės tarsi priartėja prie žemės, uždegame tūkstančius mažų žiburėlių ant išėjusiųjų Anapilin kauburėlių.

Visų Kankinių diena

Vėlinės – sena krikščioniška šventė, kai tikintieji pagerbiame mirusiuosius. Anot Romos katalikų bažnyčios šaltinių, 609 m. gegužės 13 dieną popiežius Bonifacas IV Romos Panteone aukojo mišias visiems kankiniams (po mirties paskelbtiems šventaisiais). Vėliau popiežius Grigalijus III (731-741 m.) Visų Kankinių dieną pavadino Visų Šventųjų diena ir šventę įteisino lapkričio 1 –ąją.

IX a. popiežius Grigalijus V pridėjo lapkričio 2 – ąją, kaip pagarbimo Mirusiųjų dieną. Tą dieną aukojamos šventos mišios už visus mirusiuosius. Katalikiškosios Visų Šventųjų ir Mirusiųjų dienos netrukus pakeitė pagoniškas šventes daugelyje to meto Europos šalių.

Vėlinės susiliejo su Ilgėmis

Įsitvirtinus katalikybei Lietuvoje, Vėlinės tarsi susiliejo su čia ilgus amžius švenčiama derliaus nuėmimo – Žemės dievams ir mirusiųjų sieloms padėkos – švente, kuri vadinta Ilgėmis.

Spalio paskutinėmis – lapkričio pirmomis dienomis senovės lietuviai minėjo mirusiuosius, dėkojo Žemėpačiui ir Perkūnui už metų derlių. Mirusiesiems paminėti šventė švęsta kapinės ir namuose. Buvo ruošiamos gausios sudėtinės vaišės: kepama duona, aukojami gyvuliai ir paukščiai; duodama išmalda elgetoms. Prie kapinaičių kūrenti dideli laužai (dabar uždegame žvakutes) – kad dvaselės pasišildytų, čia melstasi ir prisiminti išėję proseniai.

Keltiškoji Helovyno tradicija

Įdomi ir dabar plačiai paplitusi po pasaulį – Helovino (arba Helovyno, dabartinės Lietuvių kalbos žodynas leidžia vartoti abu variantus) šventė. Pavadinimas „Halloween“ kildinamas iš „All Hallow Even“ (Visi šventieji) trumpinio.

Remiantis istoriniais šaltiniais, Helovyno šventės ištakos siekia senovės keltų kultūrą gerokai prieš Kristų. 500 m. pr. Kr, keltiškoje Airijoje naktį iš spalio 31 – osios į lapkričio 1 – ąją buvo švenčiama derlingo sezono pabaigos ir prasidedančių Naujųjų metų šventė. Žymiai vėliau, įsitvirtinus krikščionybei, keltų Naujųjų metų šventė buvo pervadinta į pavadinimą „Halloween“.

Tą naktį ateinančios mirusiųjų sielos

Kaip ir pagonys mūsų protėviai, keltai tikėjo, kad tą naktį ateinančios mirusiųjų sielos. Joms pamaloninti taip pat buvo aukojamos vaišės, atliekami apeiginiai ritualai, kurių metu net atbaidomos blogosios mirusiųjų sielos. Uždengus veidus baisiomis kaukėmis, tikėta, kad demoniškos dvasios nepažins ir nepakenks gyviesiems. Gal iš čia atėjo vaiduokliška Helovyno nakties tradicija – išgąsdinti ,,nelabąsias” sielas?

Moliūgas – Džekas žibintas

Įdomi Helovyno simboliu tapusio moliūgo istorija. Anot airių mito, kadaise gyvenęs šykštuolis Džekas, kuris sudaręs sutartį su velniu. Džekui mirus, jo siela be vietos klajojusi po pasaulį. Įkalinta išskoptoje ropėje, kelią tamsiomis naktimis apšviesdavo karštomis anglimis iš pragaro. Vėliau, Holovynui paplitus Amerikoje, imta skoptuoti moliūgus – Šykštuolio Žeko baisiu veidu. Taip Moliūgas tapo Džeku Žibintu.

Savitos tradicijos

Į Jungtines Amerikos Valstijas Helovyno tradiciją atgabeno imigrantai airiai XIX a. Germaniškos persirengėlių kaukės: skeletai, raganos, juodos katės, baisūs vaiduokliai greitai susimaišė su Pietų Amerikoje gyvavusios šventės ,,Noche de brujas” (,,Raganų nakties”) indėniškosiomis. Atvežtosios ir vietinės mirusiųjų pagerbimo tradicijos persipynė, įgaudamos savitą koloritą.

Mirusiųjų pagerbimo šventės ypač spalvingos ir triukšmingos Meksikoje, kur meilę ir pagarbą savo mirusiesiems išreiškiama garsia muzika, šokiais, gardžiais valgiais. Ir ten tikima, kad tą dieną vėlės apsilanko savo namuose.

Mažieji angelai

Iš Kolumbijos atkeliavo ,,mažųjų angelų” tradicija. Lapkričio 1 –ąją vaikai, lankantys kaimynų namus, simbolizuoja angelus, nešančius namams palaimą. Todėl reikia jiems paaukoti saldainių ar pinigėlių. Vaikai dainuoja dainelę: ,, Angelai mes esame, iš dangaus mes ateiname, prašydami išmaldos…” Tad neduoti išmaldos – didelė negarbė.

Šiandieninė amerikietiškoji Helovyno versija

Pastaraisiais dešimtmečiais į Lietuvą atkeliavo amerikietiškoji Helovyno tradicija. Ši šventė jau nutolo nuo savo praeities, nuo tikrosios krikščioniškosios prasmės. Šiandien tai – smarkiai komercializuota pramoginė šventė. Helovynas tapo smagus šėlionių, persirengus įvairiais baisuokliais, metas, kur nėra jokių užuominų nei apie šventuosius, nei apie pagarbą mirusiesiems. Tiesiog – šiurpinanti šėlionė.

Išlaikykime savo tradicijas

Čia ir išsiskiria mūsiškoji, lietuviškoji, Vėlinių ir helovyniškoji tradicija. Krintant pageltusiems klevų lapams, pagarbiai nusilenkim savo išėjusiesiems, paminėkim juos pačiais gražiausias prisiminimais, sušildykim jų sielas ir savo širdis plazdančia žvakelės ugnele.