Virginija Vingrienė: atliekų tvarkyme dar daug chaoso ir per maža gamintojų atsakomybės

Ar žinote, kad senus vaistus priima vaistinės, o gyvsidabrinius termometrus privalote  vežti į „Toksiką“? Nepatikėsite, bet mokestinė sistema gan dažnai skatina atliekų netvarkyti. Apie tai, ir kitas problemas, kurias būtina kuo greičiau spręsti, kalbamės su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nare Virginija Vingriene.

Gerb. Virginija, prieš kelias dienas pasibaigė rudens sesija, kokiais sprendimai labiausiai džiaugiatės?

Labiausiai džiaugiuosi „Klaipėdos paketo“ priėmimu. Tai – aplinkosauginių reikalavimų įmonėms sugriežtinimas, jų veiklos nutraukimo galimybė piktybinės taršos atveju, kontrolę iš anksto neįspėjus, didesnį mokestį už taršą ir baudas padidinantis, taip skatinant įmones investuoti į tvarkymą (nes anksčiau labiau apsimokėjo teršti, nei tvarkytis), reglamentuojantis įstatymų rinkinys. Jis buvo pagrindinė neeilinės sesijos vinis. Ir priimtas labai reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Gaila, kad tai įvyko tik po serijos stipriai mūsų šalį supurčiusių aplinkosauginių katastrofų, pritvinkusiam pūliniui pradėjus sproginėti kasdien įvairiose vietose, privertusiam pagaliau suvokti spręstinos problemos mastą. Svarbiausia, kad tai galiausiai buvo padaryta, pritarus Seime praktiškai vienbalsiai, apsiėjus tik su saujelės kolegų pasimaivymu, nes šiuos sprendimus reikėjo priimti jau vakar, ar net prieš 10 metų.

Kokias aplinkosaugos problemas, Jūsų manymu, skubiai reikia spręsti?

Neatidėliojant reikia spręsti aplinkosaugos kontrolės mechanizmo stiprinimo, jos pertvarkos, išjudinimo iš sąstingio, abejingumo, baimių, nepasitikėjimo savimi, ir galimai neskaidrumo zonos. Svarbu išspręsti jų kompetencijos, motyvacijos, atsakingumo problemas.
Nieko nelaukiant turi būti reformuotas ir atliekų tvarkymo sektorius. Pradedame nuo patiems sudėtingiausio padangų tvarkymo sektoriaus, nes gaisro Alytuje padariniai, o ir ciniškai neatsakingas eilės panašaus pobūdžio padangų perdirbimo įmonių požiūris į aplinkosauginę ir apskritai veiklą aiškiai parodė, kad mums reikalingi revoliuciniai sprendimai. Mano parengtai Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisai dėl mokesčio už nesutvarkytas padangas padidinimo iki 300 eurų už automobilines ir 600 eurų už stambiagabarites padangas jau yra pritarta Seimo Aplinkos apsaugos komitete. Laukiame Seimo sprendimo. Pataisa įsigaliotų nuo šių metų liepos 1 d., ir pasitarnaus kaip aiškus stimulas deramai tvarkyti padangų atliekas, nes mokestis už jų netvarkymą bus didesnis, nei investicijos į perdirbimą. Esu tikra, kad tai privers užsidaryti prekybos pažymomis nesutvarkius praktikai ir atvers kelius plataus požiūrio, žiedinės ekonomikos keliu einančio verslo, padangas realiai perdirbančio į žaliavas ir iš jų gaminančio kitus produktus, plėtrai, kurio pirmus signalus po truputį girdime jau šiandien. Privaloma tokiems verslams atverti kelius ir palaikyti šias ledlaužes įmones; būtina numatyti ir valstybės užsakymus, arba žaliuosius  pirkimus, pvz. įpareigojant asfaltą gaminti panaudojant ne mažiau, kaip 10-20 proc. ar daugiau žiedinės ekonomikos principu išgautų perdirbtų antrinių žaliavų (gumos, plastiko ar pan.). Analogiški reikalavimai dėl padangų gumos būtų taikomi ir vaikų žaidimų aikštelių, sporto aikštynų, daugiabučių kiemų  ir net dviračių takų dangos gamybai, kaip ir kitų naudingų gaminių. Galiausiai, sprendimas dėl padangų depozito įvedimo, apie kurį jau seniai diskutuojame, akivaizdžiai paskatins gražinti senas savo panaudotas ir surinkti bešeimininkes, besimėtančias miškuose ar kitose gražiose gamtos vietose padangas.
Būtina nedelsiant imtis pertvarkos pakuočių atliekų tvarkymo srityje, kur šiandien vyrauja abejingumas, dėl ko pagrįstai abejojama ir atliekų sutvarkymo kokybe. Gyventojai priversti vis brangiau mokėti už nerūšiuotų komunalinių atliekų išvežimą. Pirmas uždavinys: rūšiavimo skatinimas. Jį vienareikšmiškai ir neabejotinai motyvuoja užstato sistema (taromatai). Tad mano garsusis depozito sistemos išplėtimo įstatymas, jau seniai laukiantis eilėje, užstrigęs Aplinkos apsaugos komitete dėl prekybininkų, atliekų tvarkytojų ir ministerijos klerkų priešinimosi, šioje pavasario sesijoje privalo būti svarstomas. Esu pasirengusi to reikalaudama eiti iki galo. Depozito sistema bus papildyta ne vien vyno ir stipriųjų gėrimų tara, bet ir stiklainiais, konservų skardinėmis, tetrapakais. Be to, būtina įvesti užstatą ir galimybę vartotojui grąžinti gamintojams kvepalų buteliukus, kitos kosmetikos pakuotes ir taras. Vienkartinius  kavos puodelius, galėtų susigrąžinti jomis prekiaujančios degalinės ar kitos prekybos vietos. Ūkininkams labai aktuali šienainio, pašarų, trąšų maišų ir pakuotės surinkimo problema taip pat gali būti sėkmingai sprendžiama per depozitą. Šią mintį taip pat rimtai puoselėju ir jau ruošiu projektą. Pažymėtina, kad tam nėra būtinas joks taromatų pertvarkymas – nei senų keitimas, nei specialių diegimas. Gamintojai, importuotojai, platintojai, būdami atsakingais už pakuotės sutvarkymą yra visiškai pajėgūs rasti kitus surinkimo būdus, net tokius paprastus kaip maršrutinis atliekų surinkimas, ar jų priėmimas prekybos vietose. Pasenusių vaistų tvarkymo klausimas – dar vieni nearti dirvonai. Ar daug žmonių žino apie galimybę grąžinti juos į vaistinę? Negana to, ši sistema taip pat pasižymi eile trūkumų: pavyzdžiui, pasenusius vaistus priduoti vaistinėse galima, o štai vitaminų, maisto papildų vaistinės nepriima, panaudotus švirkštus siūlo mesti į buitinių atliekų konteinerį, gyvsidabrinius termometrus – vežti į „Toksiką“. Esu pasiruošusi parengti projektą ir tikiuosi kolegų palaikymo įpareigojant vaistines įsirengti su jų veikla susijusių atliekų surinkimų dėžes, į kurias gyventojai galėtų sumesti ne tik senus vaistus, vitaminus, papildus, bet ir tuos pačius naudotus švirkštus ar nesudužusius gyvsidabrinius termometrus. Juk visas šias atliekas vis vien privalo surinkti, išvežti ir sudeginti pavojingų atliekų tvarkymo įmonė UAB „Toksika“.
Dar vienas skubiai spręstinas miestų želdynų tvarkymo reglamentavimas. Dėl nuotekų tvarkymo, skystų atliekų (riebalų), išvalytų nuotekų, dumblo tvarkymo, aplinkosauginių sprendimų paieškos vasario 24 d. organizuoju konferenciją Seime. Po jo neabejoju gims teisės aktų pakeitimai.
Aplinkosaugos klausimo jautrumui iškilus į dienos šviesą viena po kitos sproginėjančioms aplinkosauginės bomboms, įtikinusioms net pačius didžiausius skeptikus, tikėjusius iki šiol  neatsakingų verslininkų krokodilo ašaromis,  sprendimai turi būti priimti čia pat ir dabar. Pagaliau visi įsitikino ir suprato, kad mūsų perspėjimai ir nuolatiniai raginimai iki šiol likę tik beprasmiu šauksmu tyruose, tikrai turėjo rimtą pagrindą.

Jūsų manymu, kurias aplinkosaugos problemas būtų galima spręsti regionų mastu, kaip yra padaryta įsteigiant regioninius atliekų tvarkymo centrus?

Tas pats atliekų rūšiavimo, gyventojų švietimo, surinkimo, depozito įvedimo, padangų sutvarkymo organizavimo, nuotekų tvarkymo, perdirbimo klausimas. Žiedinės ekonomikos principu grįstų verslų kūrimąsi. Už tai turi būti atsakingos savivaldybės, geriausiai, žinančios savo regiono specifiką, problemas, perdirbimo organizavimo galimybes. Ir ledai tikrai pajudės, aplinka bus švari ir tvarkinga, gyventojai mažiau mokės už atliekų sutvarkymą, nes gerai išrūšiuos atskirdami antrines žaliavas. Galiausiai, pati atlieka taps žaliava kitiems produktams, taip ir taupant išteklius, ir atpiginant gamybą, ir kuriant naujas darbo vietas – ir visa tai darant aplinkai draugišku būdu.

Dėkoju už atsakymus.
 
Kalbino Karolina Baltmiškė