Vidiškės istorijos vingiuose

„Vidiškės yra šiek tiek kitoks miestelis negu daugelis kitų. Prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą čia veikė stipri melioracijos įmonė. Kadangi įmonei reikėjo darbininkų, jiems buvo statomi daugiabučiai gyvenamieji namai. Ir dabar daugiau negu pusė Vidiškių miestelio gyventojų gyvena daugiabučiuose, – Ignalinos rajono Vidiškių miestelio išskirtinumą apibūdina seniūnė Vigalija Matkėnienė ir pasidžiaugia, kad miestelio gyventojų skaičius nemažėja. – Apie tūkstantis žmonių Vidiškėse gyvena. Per metus tik penkiais žmonėmis sumažėjo.“

Miesto miegamasis

Vidiškes nuo Ignalinos skiria vos penki kilometrai, o nutiestas per pušynus vingiuojantis dviračių takas rodo, kad iš Vidiškių į Ignaliną ir be mašinos nesunkiai gali nuvažiuoti. Tad nemažai miestelio gyventojų, pasak seniūnės, važinėja dirbti į Ignaliną. „Mes vis labiau tampame Ignalinos miegamuoju rajonu. Vidiškėse butai pigesni, kraštovaizdis gražus ir pats miestelis ramus ir jaukus, – kalba seniūnė. – Dalis miestelio gyventojų dirba vienoje didžiausių rajono įmonių, kuri susikūrė persitvarkant buvusiai melioracijos įmonei, UAB „Meleksas“. Ji statybos darbų konkursus laimi įvairiose šalies vietose, tad jai nemažai reikia žmonių.“
Kitų įmonių Vidiškėse kaip ir nėra., neskaičiuojant kelių parduotuvių, poros stambių ūkininkų, kurių dirbamos žemės peršoka ir Vidiškių seniūnijos ribas ir lentpjūvės filialo, kuriame gaminami briketai. „Tai tikriausiai ir visas mūsų seniūnijos verslas, – svarsto Vigalija Matkėnienė. – Didelis miestelio privalumas – gimnazija. Pastatas atnaujintas, sudarytos gero sąlygos mokytis. Mūsų gimnazija pasiekia gerų rezultatų. Labai daug moksleivių įstoja į aukštąsias mokyklas.“
Gimnazijos ypatumas – ji moksleivius atsiveža iš apylinkių, esančių 40 km spinduliu.
Seniūnė pasidžiaugia, kad atnaujintas ir vaikų darželio pastatas, atnaujinami daugiabučiai gyvenamieji namai. „Septyni namai jau modernizuoti, aštuntas baigiamas, tikimės netrukus ir likusieji mūsų daugiabučiai bus atnaujinti, nes tiek gyvenamųjų, tiek viešųjų pastatų renovavimui mūsų rajone skiriamas labai didelis dėmesys“, – pasidalina seniūnė ir pasidžiaugia, kad Ignalinos rajonas kol kas vienintelis šalyje yra baigęs renovuoti viešuosius pastatus.
„Šiandien Vidiškės – miestelis, kuriame sutvarkyta visa infrastruktūra. Įrengtas vandentiekis. Miestelį apšildo mediena kūrenama katilinė. Yra ir švietimo įstaigos, ir biblioteka, ir kultūros centras. Rengiami įvairūs renginiai“, – apžiūrint atnaujintą Vidiškių gimnaziją pažymėjo Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis.

Stiprybė – bendruomeniškumas

Vidiškių seniūnijoje veikia dvi kaimo bendruomenės. „Aktyviai veikia Dūdų krašto bendruomenė. Vidiškių bendruomenė pastaruoju metu kiek pasyvesnė, bet mes įpratę viską visi kartu daryti. Ir bendruomenės, ir gimnazija, ir seniūnija ir bažnyčia. Mūsų stiprybė – bendruomeniškumas“, – pasidžiaugia seniūnė.
Miestelis įsikūręs Varnio ežero pakrantėje. Ežeras – neatskiriama miestelio gyvenimo dalis. Tad įgyvendindami vieną didžiausių ES finansuojamų projektų vidiškiečiai susitvarkė paplūdimius. Įsirengė juose reikalingą infrastruktūrą. Susitvarkė miestelio stadioną ir dvi gatves. Miestelį puošia du parkai.
„Gavę paramą pagal LEADER programą susitvarkėme šarvojimo salės aplinką. Prie bažnyčios buvo nedidelis namukas, kuriame kartu su klebonu jau prieš kokį dešimtmetė įsirengėme šarvojimo salę. Kartais ir ignaliniečiai mūsų sale naudojasi“, – sako Vigalija Matkėnienė.

Bažnyčia istorijos vingiuose
Miestelio centre stovi neogotikinė kryžminio plano vienabokštė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Pirmąją medinę bažnyčią pastatė Vidiškių dvarininkas Jonas Kaminskas 1828 metais. Iš savo žemių dvaro savininkas bažnyčiai atrėžė ir 30 dešimtinių žemės, o kunigui per metus mokėjo po 200 rublių. 1840 metais bažnyčia buvo atnaujinta. 1880-1883 m. čia kunigavo žymus Lietuvos švietėjas, poetas Silvestras Gimžauskas. Jis parapijiečius aprūpindavo anksčiau legaliai leistomis lietuviškomis maldaknygėmis.
1902-1906 metais dvarininko Jono Kaminskio vaikaitis pastatydino naują mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Ją 1906 m. konsekravo vyskupas Eduardas Ropas. Pasakojama, kad pastatyti bažnyčią jis buvo testamentu įpareigotas.
Išlikę dokumentai liudija, kad Lenkijos okupacijos metais parapijiečiai ir klebonai nemažai kentėjo nuo Vidiškių dvaro savininko Dorochovo savivalės, o 1934 metais jis nugriovė kleboniją. 1927 metais čia klebindavęs kunigas Vincas Bobinas buvo kalintas už lietuvišką veiklą. Užtarimo Vidiškių bažnyčia nesulaukdavusi ir Vilniaus kurijos, kuri mieliau dažniau kunigus pakaitaliodavusi, užuot juos prieš valdžią užtarusi.
„Ir šiandien miestelio gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka bažnyčia. Mūsų kunigas mielai įsijungia į miestelio renginius“, – sako Vigalija Matkėnienė, Vidiškių seniūnijai vadovaujanti nuo 1983 metų lapkričio 1 dienos.
Naujai datai – miestelio herbas
Neatsiejama miestelio istorijos ir gyvenimo dalis yra Vidiškių dvaras. „Šiemet šventėme 385-ąsias metines. Anksčiau buvo manoma, kad Vidiškės pirmą kartą paminėtos 1675 metais, bet Lietuvos istorijos muziejus surado dokumentą, liudijantį, kad Vidiškės 45 metais senesnės. Tai tuometinio Vidiškių dvaro savininko Rudaminos žmonos Potencijos 1630 metais rašytas laiškas valdžios institucijoms, kuriame ji praneša apie pabėgusius iš dvaro valstiečius. Laiškas rašytas kirilica, bet specialistai išvertė, kad pabėgo valstiečiai, o ne baudžiauninkai. Gal kokie laisvi valstiečiai buvo, – svarsto seniūnė ir suskumba pasakoti apie vasarą vykusią miestelio šventę. – Rengdamiesi šventei pradėjome galvoti, kad gražu būtų turėti savo vėliavą, herbą. Paskelbėme konkursą simbolių siužetui sukurti. Aktyviausiai dalyvavo Vidiškių gimnazijos moksleiviai. Peržiūrėję gautus pasiūlymus, sutarėme, kad herbe turi būti pavaizduotas ežeras, kurio bangos plakasi į pietinį Vidiškių šoną, pelėda, kaip išminties ir gamtos simbolis, knyga, kuri atspindi aktyvų švietėjišką žmonių gyvenimą praeityje ir dabartyje. Herbo, vėliavos ir antspaudo eskizus pagal pateiktą idėją sukūrė dailininkas prof. Juozas Galkus. Šių metų liepos 16 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino mūsų herbą – mėlyname ežero spalvos lauke sidabrinė pelėda, dešine koja laikanti raudoną knygą. Pelėdos snapas, kojos ir knygos lapai – auksinės spalvos. Kiekviena spalva turi savo reikšmę: mėlyna – vandens, gamtos simbolis, sidabrinė – išminties ir santūrumo, raudona – gausos ir šilumos, auksinė – šviesos simbolis. Vėliava – mėlyname fone miestelio herbas. Per šventę atidengėme ir skulptūrą.“
Kadaise buvo tik dvaras…
Šimtmečius skaičiuojantis miestelis, savo amžiumi lenkiantis Ignaliną, ilgą laiką prasidėjo ir baigėsi dvaru. Dar tarpukarį menantys žmonės porina apie molingą keliuką, šalia kurio vos kelios trobelės stovėjusios.
Data, kada ant vaizdingo Varnio ežero kranto išaugo dvaras, nėra aiški. Neaiškūs ir jo savininkai Aptikti dokumentai liudija, kad 1782-1784 metais jis priklausė N. Ragožai, kad 1807 metais dvarą valdė grafas Liudvikas Pliateris, o jo laikais dvarą imtą vadinti Pšijazn (lenk. „draugystė"). XIX amžiaus antrajame ar trečiajame dešimtmetyje dvarą įsigijo Jonas Kaminskis. Dvaro klestėjimo laikotarpiu dvare buvo devyniolika ūkinių ir gyvenamų pastatų: vienaukščiai mediniai klasicistinio stiliaus bruožų turintys dvaro rūmai, šeši dvaro darbininkų gyvenamieji namai, malūnas, pirtis, daržinė, penki tvartai, kluonas, kalvė, svirnas, ledainė. „Būtent su šiuo dvarininku susijusi ir Ignalina. Ten, kur dabar Ignalina, jis pastatė palivarką. Kadangi jis buvo skirtas sūnui Ignacui, palivarką imta vadinti Ignalka. Manoma, kad nuo to ir atsirado miesto pavadinimas, nors yra ir kitokių pasakojimų“, – užsimena seniūnė.
1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, priklausė kolūkiui, o dalis buvusių dvaro žemių visai šalia sodybos atiteko sodininkų bendrijai.
„Vidiškių dvaras atgimė, kai jį, kaip rašoma spaudoje, už 200 tūkst. litų įsigijo teisininkas Kęstutis Mozeris. Tai buvo pirmasis Ignalinos rajone atstatytas dvaras, – pasididžiavimo neslepia seniūnė. – Tiesa, savininkui dvarą teko tvarkyti net du kartus. 2006 m. daug buvo atlikta nemažai išorės ir vidaus restauravimo darbų, bet įvyko nelaimė – beveik baigiantis darbams kilo gaisras. Darbus teko pradėti iš naujo. Nesudegusioje dvaro dalyje po keliais tinko sluoksniais specialistai aptiko freskų nuotrupų, o kasinėdami aplinką atrado apdegusių interjero ir fasado detalių. Restauratoriai atkūrė parketą, laiptus, krosnis, konservavo dvaro sienų puošybos fragmentus. Dvare yra per 60 durų, kurias atvėrus galima visą pastatą apeiti ratu. Atkurtas klasicizmo stiliaus Vidiškių dvaras su portiku, paramstytu keturiomis kolonomis, nudažytas XIX a. statiniams būdinga šviesia spalva. Šiuo metu dvaras atlieka labai svarbų vaidmenį miestelio gyvenime. Pirmiausia plačiau pasklinda Vidiškių vardas, nes žmonės, atkeliaudami aplankyti dvaro, užsuka ir į miestelį. Antra – dvare vyksta įvairūs renginiai. Tapo tradicija kiekvieną rudenį čia rengti moksleivių poezijos skaitymus. Į šį renginį suvažiuoja ne tik mūsų, bet ir kitų rajonų moksleiviai.“
Pasiteiravus seniūnės, ar sumanius pasigrožėti dvaru, galima į jį užsukti, seniūnė nuramina, kad nebuvo nė vieno karto, kad paprašius apžiūrėti dvarą, būtų atsakytas, nes vienas dvarininko tikslų ir buvo visuomenei sugrąžinti kuo autentiškesnį Vidiškių dvarą.