Vasario 16-osios pėsčiųjų žygiu marcinkoniškiai pagerbė Dzūkijos partizanus

„Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…“, – rašė šviesaus atminimo Dzūkijos miškuose žuvusio partizano sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius. Šias eiles apie amžiną laisvės kovotojų atmintį  puikiai patvirtina Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti skirtas marcinkoniškių  suorganizuotas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas daugiau kaip dešimties kilometrų pėsčiųjų žygis „Partizanų takais“ nuo Puvočių iki Kasčiūnų ir atgalios, kurio metu aplankyti partizanų Juliaus Korsako, Jono Miškinio–Narsučio ir Juozo Jakavonio–Tigro kapai, Priesaikos kalnas  bei Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje, esanti Juozo Vitkaus–Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko–Vanago vadavietė.

                     
Renginys partizanams pagerbti prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje,  kurias už Lietuvą ir jos Nepriklausomybę visais laikais gynusius žmones aukojo Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Pamokslo metu kunigas pažymėjo, jog dėka  už mūsų šalies laisvę kovojusių žmonių  esame žinomi, turime savo tautą, savo valstybę. „ Dėkokime tiems žmonėms, te  maloningas Viešpats išklauso mūsų maldas, telaimina Tėvynę, kad ji gyvuotų ilgiausius amžius, o jos piliečiai džiaugtųsi gerove“. Po Šv. Mišių bažnyčioje buvo sugiedotas Lietuvos himnas, o po to prie bažnyčios žygio dalyviai sustojo tradicinei atminimo nuotraukai ir važiavo į Puvočių kaimą, žygio pradžios vietą. Čia jo organizatorės – Marcinkonių daugiafunkcio centro direktorė Lina Černiauskienė ir VšĮ „Marcinkonys“ narė Virginija Pugačiauskienė – trumpai papasakojo apie žygio idėją, o Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė kiekvienam dalyviui įteikė tautinę juostelę ir išdalino partizaniškų dainų tekstus.

                     
Šviečiant saulei ir kvepiant pavasariu marcinkoniškiai ir svečiai, maždaug šešiasdešimties šventiškai nusiteikusių žmonių būrys, keliavo gražiausiais pušynais šalia Merkio maršrutu ,,Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais”. Maršrutas įrengtas bendradarbiaujant Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.
                     

Virginija Pugačiauskienė papasakojo, kad pažintinis takas skirtas pristatyti 1944-1953 m. vykusį ginkluotą pasipriešinimą Sovietų Sąjungai, gynusį Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir demokratines vertybes. Maršrutas, susidedantis iš trijų atkarpų, pristato ginkluotą gyventojų pasipriešinimą Merkinės ir Marcinkonių apylinkėse. Atkarpos parinktos taip, kad keliaujantys galėtų susidaryti kuo išsamesnį vaizdą apie šiose apylinkėse vykusio pasipriešinimo mąstą bei jo svarbą. Įrengti informaciniai stendai, pastatytos rodyklės, atminimo ženklai. Abiejuose Merkio upės krantuose įrengtas maršrutas eina pro kaimus, atstatytus bunkerius, partizanų kovos ir žūties vietas, identifikuotas jų sąskrydžių ir apdovanojimų, palaidojimų vietas. Lietuvos partizaninis karas – tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Europoje XX a. Partizaninio judėjimo išplitimui Pietų Lietuvoje buvo palankios gamtos sąlygos: sritis nusėta miškais ir kalvomis; netoli siena su Lenkija, per kurią buvo palaikomi ryšiai su Vakarais. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, nemažai okupuotos Dzūkijos gyventojų dalyvavo pasipriešinimo lenkų okupantams judėjime. Daugelis vyrų priklausė sukarintai Šaulių sąjungai, gausiai stojo į pasienio policijos gretas. Pirmosios sovietų, o vėliau nacių okupacijos metais šimtai jų tapo pogrindinių „Geležinio vilko“, Lietuvos laisvės armijos ir kitų organizacijų nariais ir rėmėjais, vokiečių okupacijos metais šios srities gyventojai dalyvavo kaimo savisaugos būriuose. Šioje Lietuvos dalyje veikė Dainavos apygarda – viena iš devynių Lietuvos partizanų apygardų. Ją sudarė Šarūno, Dzūkų, ir Kazimieraičio ( Iki 1947 m. rugsėjo mėn. Merkio rinktinė. Pavadinimas buvo pakeistas į J. Vitkaus-Kazimieraičio, pagerbiant 1946 m. liepos mėn. žuvusį PLP srities steigėją bei vadą.) rinktinės.

Puvočių kapinaitėse uždegdami žvakutes ir sudainuodami partizanišką dainą, žygeiviai pagerbė Kazimieraičio būryje kovojusį marcinkoniškį partizaną Julių Korsaką. Gimęs 1895 metais Marcinkonių kaime, valstiečių šeimoje, 1933 metais jis vedė Izabelę Jovaišytę.  Jų šeimoje gimė keturi vaikai: sūnūs Julius ir Juozas bei dukros Stasė ir Faina. Atėjus sovietų valdžiai, Julius išėjo į mišką ir tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviu. Todėl 1945 m. visą jo šeimą išvežė į Sibirą, Permės sritį. Julius liko miškuose ir toliau tęsė pasipriešinimo kovą. 1946 m. pavasarį jis buvo nušautas netoli Marcinkonių. Sesuo Marytė pasakojo, kas Juliaus kūną nuvežė į Puvočių kaimą, nes Marcinkonyse niekas neprisipažino, kad jį pažįsta. Šeimos draugė Vladzė Platūkienė pasakojo, kad atpažino Julių, kuris su kitais nužudytais partizanais buvo numestas Puvočių kaimo gatvėje. Naktį ji kartu su Jovaišiene Juliaus kūną slapčia paėmė, įsuko į drobę ir užkasė Puvočių kapinėse, kapą užžerdamos pernykščiais lapais. Ryte kilo sąmyšis, kad dingo vienas „banditas“. Stribai jo kūno taip ir nerado. Šeima tremtyje išbuvo septyniolika metų. Kai 1962 metais grįžo į namus, sužinojo, kur palaidotas. Dabar Juliaus Korsako kapą prižiūri jo vaikaičiai, keli iš jų dalyvavo ir šiame žygyje.
        
Liūdnais prisiminimais apie tėvą dalijosi marcinkoniškė Faina Šibailienė. „Pasakojimai apie tėvelį blėsta. Pačių brangiausių žmonių seniai jau nėra gyvųjų tarpe, bet jų išgyventos kančios ir pasėtos mintys atvėrė mums akis į praeities tikrovę, kurioje jie ir mes gyvenome. Leido visa širdimi įsijungti į Lietuvos atgimimą. Mane paskatino suburti Tremtinių ansamblį, kas nenueitų į užmarštį jų išgyventos dainos“.
        

Trasninko kapinaitėse buvo pagerbtas iš Marcinkonių kilęs partizanas, Dainavos apygardos Merkio rinktinės 2-ojo (Marcinkonių) bataliono 2-o skyriaus vadas Jonas Miškinis – Narsutis, 1947 m. rugpjūčio 21 d.  žuvęs prie Merkio būdamas vos dvidešimt trejų metų. Jis buvo vienas iš 1946 m. balandžio 16 d. pabėgimo iš kalėjimo su 40-ies kalinių grupe dalyvių.  Giminės ir bendraamžių prisiminimuose išlikęs kaip išskirtinės drąsos partizanas. Kartu su kitais partizanais Vladu Baranausku–Taugirdu iš Kasčiūnų kaimo ir Adomu Valentukevičiumi iš Ašašnykų užkastas Puvočiuose, bulvių duobėje, paskui perlaidotas čia, Trasninko kaimo kapinaitėse… Žygio dalyvė, Narsučio giminaitė Rūta Averkienė papasakojo jo bei visos jo šeimos tragišką istoriją bei perskaitė, kas apie Narsutį parašyta Adolfo Ramanausko–Vanago knygoje ,,Daugel krito sūnų”. Čia rašoma apie krauju aplaistytą dviejų jaunų žmonių Meilę ir patį tragiškiausią Narsučio gyvenimo epizodą. Vanagas rašė: ,,1947 m., rudeniop, iš Marcinkonių bataliono susitikti su manimi atvyko būrio vadas Narsutis ir eilinis kovotojas Linas. Jie, kaip ir paprastai, susisiekė su manimi per Taugirdą. Jis Narsutį ir Liną paliko miške, o pats atėjo į mūsų slėptuvę pranešti apie atvykusius. Aš susitikiman nuėjau… Narsutis buvo žinomas kaip nepaprastai narsus būrio vadas, įgijęs visų partizanų ir gyventojų pasitikėjimą… Pasirodo, susitikti Narsutis norėjęs asmenišku reikalu. Su Linu atkeliavęs todėl, kad jam patikėjo savo paslaptį. Narsutis buvo gražus, šaunios išvaizdos vyras. Tarp merginų turėjo didelį pasisekimą, nes labai plačiai buvo žinomas ir dėl savo drąsumo. Dabar jo širdį buvo užvaldžiusi viena tauri lietuvaitė iš Margionių ar Kapiniškių kaimo. Nors Narsutis ją mylėjo, tačiau mylimajai laimės per daug nežadėjo, nes manė, kad partizanaudamas gali žūti. Mylima mergaitė galvojo kitaip. Ji su niekuo daugiau nedraugavo, neidavo net į vakarėlius, o pasižadėjo iki karsto lentos priklausyti tik Narsučiui. Ji net pageidavo, kad Narsutis ją vestų, nes tada tikrai nieko daugiau nebeliktų jos mintyse, o laukti ir kentėti būtų lengviau. Narsutis, matydamas savo mylimosios tokį nusistatymą, nusprendė ją vesti ir susitarė su vienu dvasininku, kad šis juos sutuoks bažnyčioje. Partizano sutuoktuvės tuo metu buvo labai retas atsitikimas, ir Narsutis, sąžiningai einantis savo tarnybines pareigas, nusprendė visų pirma asmeniškai atsiklausti manęs, kaip rinktinės vado, ar galima susituokti. Jis sakė, kad bataliono vadas taip pat pageidavo turėti mano raštą, kuriame būtų pažymėta, kad dėl sutuoktuvių neprieštarauju. Narsučio pasakojimą patvirtino Linas. Aš parašiau trumpą raštą, kuriame nurodžiau, kad bataliono vadas netrukdytų susituokti. Pridūriau, kad rašto bylon nesegtų, bet sunaikintų. Dar ir dabar atsimenu, kad tuomet buvo mėnesio 20-oji diena, bet aš saugumo sumetimais rašte pažymėjau ankstesnę datą. Kartais su dalinių vadais, asmeniškai susitikę, sutardavome tarnybiniuose susirašinėjimo raštuose žymėti ankstesnę datą. Jeigu raštai pakliūdavo priešui į rankas, data jį suklaidindavo. Ypač būdavo naudinga taip daryti, kai skirdavome susitikimus, pranešdavome, kada siuntų bus laukiama ar jos atsiimamos iš „pašto“ dėžučių. Iki 23 valandos su Narsučiu jau aptarėme ir kitus reikalus, susijusius su toliau veikiančiu dalinėliu. Malonu pasikalbėti, tačiau naktis trumpa, o apylinkėse tuo metu ramu nebuvo. Kol kalbėjomės, kūrenome mažą lauželį, nes naktis buvo vėsoka. Netrukus su Narsučiu atsisveikinau, ir jis patenkintas nužygiavo su Taugirdu, kuris žadėjo jį apnakvinti savo slėptuvėje. Su Linu pasukome mano vadavietėn. Eidami mišku girdėjome, kad kaimuose smarkiai loja šunes. Rytą iš sutartųjų ženklų supratome, kad arti yra rusų. Mes kruopščiai užsimaskavome ir visą dieną viršun neišlipome. Žinojau, kad Taugirdas ir Narsutis, išsiskyrę su mumis, turėjo dar nueiti kaiman, todėl susirūpinau, ar jie nebus sugalvoję dienoti miške. Vakare pas mus atėjo globėjas ir pranešė, kad rusai jau pasitraukė ir kad rytą kitoje Merkio pusėje žuvo du partizanai. Kas žuvo, jis dar nežinojo, bet pažadėjo kuo greičiausiai sužinoti ir mums pranešti. Kitą dieną sužinojome, kad už Merkio, prie Trasninko kaimo, žuvo Taugirdas ir Narsutis…“… Iš tiesų ta Narsučio mergina buvo Birutė Valentukevičiūtė iš Kapiniškių kaimo, šiuo metu jau mirusi. Pasakojama, kad pagal tragišką Jono-Narsučio ir Birutės meilės istoriją ryšininkė iš Puvočių kaimo sudėjo dainą  ,,Kas man tie Nemuno vingiai, kas man tie Merkio šlaitai, būčiau tavęs nepažinus, būčiau gyvenus ramiai…”… Šią dainą žygio dalyviai sudainavo prie Narsučio kapo.  
 
       
Jo brolis Petras Miškinis-Siuvėjas buvo nukautas vos dvidešimt vienerių tos pačios vasaros birželį kažkur miškuose netoli Druskininkų ir įmestas su kitais partizanais į Mergelių Akelių ežero dumblą, kažkur ten ilsisi iki šiol. Kiti du jų broliai Steponas ir Pranas taip pat buvo partizanai. Sučiupti, kankinti ir išvežti į Sibirą… Labai skausminga žinant, kad visi jie buvo jauni – 21–25 metų jaunuoliai. Pernelyg anksti patyrę pokario metų tragizmą ir pernelyg jauni išeiti iš gyvenimo…

        
Kasčiūnų kapinaitėse uždegdami žvakutes ir sudainuodami partizanišką dainą žygeiviai pagerbė prieš tris mėnesius į Amžinybę išėjusį partizaną Juozą Jakavonį–Tigrą. Būdamas dvidešimties metų, jis savo tėvų sodyboje ant paties Merkio kranto su kitais  partizanais įrengė bunkerį, kuriame 1945–1946 m. gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus–Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai. 1944 m. liepos 16 d. Juozas Jakavonis  buvo prisaikdintas kaip partizanas, gavo šautuvą ir paslėpė jį tėvų sodybos kluone. Antrą kartą 1945 m. pavasarį partizano priesaiką jaunas kaimo berniokas miške netoli savo namų davė pačiam Adolfui Ramanauskui–Vanagui. 1946 m. gruodžio aštuntąją, nešdamas pogrindinę spaudą, Kasčiūnų kaime, kaimyno Rimšos namuose pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno bendraminčio, su kuriais akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. A. Ramanauskas–Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Gruodžio 8 d. pas ūkininką suimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Jis daug žino. Jei išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. J. Jakavonis su didžiausia pagarba ir dėkingumu prisimindavo, jog Varėnoje jam teko būti vienoje kameroje su Dzūkijos partizanų rėmėju ir globėju, Nedzingės kunigu Zigmu Neciunsku–Elyte, kuris jį globojo ir maitino, kai buvo ne kartą sumuštas  iki sąmonės netekimo. 1947 m. balandžio mėnesį bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J. Jakavonį–Tigrą nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1947 iki 1959 metų. 1997 metais Juozas Jakavonis su bendražygiais vadavietę savo sodyboje atstatė. Jame ir dabar galima išvysti partizanų gyvenimo liudytojus: kryžių, žvakę, rašomąją mašinėlę, radijo aparatą,  „Laisvės varpo“ laikraščius, indus, iš kurių valgė čia gyvenusieji.  Dažnai šioje sodyboje lankydavosi ir apie pokario laisvės kovas iš gyvo partizano lūpų išgirsdavo žmonės iš viso pasaulio, lankėsi ir unikalius kadrus džiaugėsi nufilmavusi ne viena filmavimo grupė iš Lietuvos ir užsienio. Juozas Jakavonis nepailsdamas pasakodavo, kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę. Jis buvo gyva kovų už Lietuvos laisvę legenda, mūsų istorinės atminties saugotojas, drąsos, nepalaužiamos dvasios, meilės ir pasiaukojimo Tėvynei simbolis. Tolerancija, išmintimi, vidine ramybe spinduliuojanti asmenybė.
        

Vėliau žygeiviai sustojo Priesaikos kalne prie senos drevėtos pušies, prie kurios partizanai duodavo vado Vanago parašytą priesaiką. Šią priesaiką garsiai perskaitė Virginija Pugačiauskienė, o paskui ją pakartojo visi.
        

Galutinis žygio taškas – Kasčiūnuose, gražioje dzūkiškoje Jakavonių sodyboje ant Merkio kranto. Prie vadavietės taip pat buvo sudainuota patriotinė daina. Labai gaila, kad kaip būdavo kaskart, niekas nepasitiko. Nors dar tikrai nesitiki, kad nuo šiol šita svetinga dzūkiška sodyba, kurioje dažnai susitikdavo laisvės kovų dalyviai, kur skambėdavo partizaniškos dainos, yra be svetingojo šeimininko Juozo Jakavonio…   
       

 
Paskui žygio dalyviai per miškus pasuko atgalios į Puvočius. Grįžusių laukė skani Marcinkonių bendruomenės narių virta grikių košė ir arbata, vėl partizaniškos dainos, pasidalinimas įspūdžiais, bendrystė ir širdžių šiluma. Partizaniškos ir patriotinės dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Partizanų priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, gyvenantieji nepriklausomoje Lietuvoje.
        
Žygio dalyviai didžiausią padėką išreiškė šį prasmingą žygį organizavusiems Marcinkonių daugiafunkciam centrui, Marcinkonių kultūros centrui, VšĮ „Marcinkonys“, taip pat Marcinkonių seniūnijai ir Marcinkonių bendruomenei, partizanų istorijas pasakojusiai Virginijai Pugačiauskienei bei kartu su ja žygį vedusiai Linai Černiauskienei, bendruomenės pirmininkei Rimutei Avižinienei.
       

Tokie žygiai dar labiau stiprina pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę, bendrystę ir pasididžiavimą, kad esame laisvi!