Varlių kaimo šventė subūrė kaimynus

Liepos 9 d. vyko jau tradicija tapusi Varlių kaimo (Onuškio sen. Trakų r.) šventė „Kaip gyveni, kaimyne?“. Jau trečią kartą važiuoti ir pėsti rinkosi į Stasės ir Eimanto Masilionių sodybą. Prieš pat renginį, nušniokštus vasariškam lietučiui, dangus pragiedrėjo ir visą likusį vakarą dovanojo puikų orą. Visiems besirenkantiems beliko atsinešti su savimi tik gerą nuotaiką ir nusiteikimą švęsti.

Į mūsų mažo Varlių kaimo šventę atvyko ir svečių, – tai seimo narys Kęstutis Vilkauskas, Trakų r. tarybos narys Antanas Nedzinskas, rašytojas, asociacijos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas, kuris paskaitė dzūkiškų eilėraščių „Kap varlukė Anelkutė Varlių kaimi buvo“. Klausėmės už širdies griebiančių ir be galo jautrių eilių, Antanas Nedzinskas skaitė savo mamos parašytas eiles. Visus susirinkusius šiltu žodžiu bei gražiu ketureiliu sveikino ir Kęstutis Vilkauskas.

O kokia gi šventė be muzikos atlikėjų? Jų buvo visai nemažai: jautrias dainas apie gimtinę, tėviškę dainavo Rugilė ir Liudas, vėliau prie jų prisijungė atstovai iš Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios choro. Renginio pradžioje visiems susirinkusiems jie dovanojo „Palaiminimo giesmę“, vėliau giedojo bažnytines giesmes. Na, o choro vadovas Eimantas Anskaitis atliko keletą kūrinių saksofonu.

Kaipgi dzūkai be dzūkų? Mūsų šventę toliau džiugino kaimynai dzūkai iš Žilinų (Varėnos r.) – tai Žilinų pagrindinės mokyklos mokytojų kolektyvas. Padainavę, jie pakvietė visus į bendrą ratelį. Sukomės, šokome, o ištroškę traukėme prie vaišių stalo, kur vaišinomės namine duonos gira bei čia pat kepamais šašlykais. Bet ir užkandę nenorėjome skirstytis. Dar ilgai skambėjo bendros dainos, sukosi poros, o dar nepasibaigus šiam pasibuvimui, jau buvo kalbama apie kitų metų scenarijų.

Džiugu, kad žmonės nori tokių susibūrimų, ir kaip pasakė vyriausia šventės dalyvė Bronė Palubinskienė, – „reikia švęsti, nes gyvenimas trumpas, ir vienas duotas“. Ir kaip neįsiklausysi į tokius žodžius, pasakytus moters, turinčios didelę gyvenimišką patirtį. Juk taip ir yra, – kuo vyresnis tampi, tuo daugiau ir labiau vertini gyvenimą. Taigi švęskime, bendraukime, juokimės, būkime kartu, kol esame.

Saulutei nusileidus girdėjosi varlių kurkimas, mūsų šventė baigėsi, o kaip nesinorėjo dar išsiskirti, bet tie metai prabėgs lyg dvi dienos ar savaitės, ir vėl būsime drauge.

Rima Voverytė

Trakų viešosios bibliotekos Dusmenų filialo vyr. bibliotekininkė