Van Gogho muziejus darbui samdo jaunimą: jie padeda mums išlikti aktualiems

 „Užuot lankytojams pateikus per daug informacijos, veiksmingiau yra kurti patirtis, kurios sužadintų jų smalsumą. Išėję iš muziejaus su klausimais, lankytojai yra labiau linkę ieškoti atsakymų“, – sako Nyderlandų Van Gogho muziejaus Edukacijos ir interpretacijos skyriaus vadovė Gundy van Dijk. Lietuvoje specialistė dalijosi savo patirtimi su muziejinių kompetencijų ugdymo programos MARTA, administruojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus, dalyviais. Šiame interviu ji plačiau papasakojo, kaip Nyderlanduose muziejai kuria ryšį su lankytojais.

Per metus Van Gogho muziejų aplanko apie 1,8 mln. žmonių. Tai antras lankomiausias muziejus Nyderlanduose. O kokio dydžio yra jūsų komanda, kuriai, kaip suprantu, muziejuje tenka nemaža atsakomybė?

Muziejuje vadovauju Edukacijos ir interpretacijos skyriui, komandoje – 20 žmonių, iš kurių 12 dirba prie muziejaus turinio kūrimo. Du žmonės atsakingi už veiklas jaunimui ir šeimai, keturių žmonių darbo sritis – parodų turinio pateikimas suaugusiesiems. Taip pat turime asmenį, besirūpinantį muziejaus prieinamumu senjorams ir neįgaliesiems. Skyriaus žinioje yra gidai ir audioekskursijų kūrėjai. Save matome kaip grandį, jungiančią meną ir auditoriją. Dirbdami visada galvojame apie lankytoją ir kaip pasiekti, kad jo patirtis muziejuje būtų kuo malonesnė, todėl kreipiame dėmesį į visas muziejų lankančias grupes: vaikus ir jaunimą, šeimas, suaugusius, senjorus, žmones su negalia. Viso mūsų skyriaus darbo tikslas – atliepti šių muziejų lankančių tikslinių grupių poreikius. Jaučiame, kas vyksta visuomenėje, ir į naujų programų kūrimą visada įtraukiame minėtų tikslinių grupių atstovus.

Beveik du milijonai lankytojų – įvairialypė auditorija, kokiu būdu atliepiate jos poreikius?

Van Gogho muziejus yra meno muziejus, bet tikrai ne kiekvienas mūsų lankytojas žino apie meną ar yra susipažinęs su meno istorija. Todėl muziejuje siekiame kurti patirtis, atitinkančias kuo įvairesnius lankytojų tipus. Dalį Van Gogho muziejaus lankytojų vadiname tyrėjais ar meno entuziastais, jie siekia kuo daugiau sužinoti apie eksponuojamų kūrinių turinį, todėl jiems siūlome audiogidus ar specialias dirbtuves, ekskursijas. Kiti, mėgaudamiesi meno kūriniais su minimalia papildoma informacija, tiesiog ieško būdo pailsėti. Kad atlieptume jų poreikius, turime, pavyzdžiui, užtikrinti, kad būtų pakankamai vietų atsisėsti, kad menu jie galėtų pasigėrėti ramiai.

Kaip vieną iš pavyzdžių, kaip bandome sudominti auditoriją, paminėsiu parodą „Bulvių valgytojai“: klaida ar šedevras?“. Šioje parodoje stengėmės atskleisti žymiojo Van Gogho paveikslo sukūrimo aplinkybes. Parodos dalimi tapo ne tik eskizai, dailininko laiškai, atliepiantys istorinį kontekstą, susijusį su šiuo tapybos darbu, bet ir tam, kad sustiprintume įspūdį, muziejaus erdvėje atkūrėme paveikslo sceną. Lankytojai galėjo pasijusti tarsi įžengę į kūrinį: atsisėsti prie valgomojo stalo ir įsivaizduoti save esant valstiečių De Groot-van Rooij šeimos nariais. Atkurta scena, kurios dalimi galėjo tapti patys muziejaus lankytojai, supažindino su XIX a. valstiečių gyvenimu Brabanto kaime. Tokie ir panašūs elementai parodose lankytojams leidžia meną patirti: susiedamas save su kūriniu asmeniškai, lankytojas užmezga glaudesnį ryšį su menu, artimesnis tampa ir pats dailininkas bei laikmetis, kuriame jis gyveno. Čia dar pridursiu, kad, planuodami parodas, atsižvelgiame ir į metų laiką, kada jos bus pristatomos: pavyzdžiui, parodų vasarą auditorija yra turistai, o rudenį ar žiemą – vietiniai, olandai. Apsvarstome ir kas labiausiai domintų lankytojus bei ką naujo galime pasiūlyti, kalbėdami apie visiems gerai žinomas temas.

Visgi lankytojų žinių lygis nevienodas, kaip ieškote pusiausvyros pateikdami informaciją?

Už galutinius parodų tekstus mūsų muziejuje atsakingi edukatoriai (Lietuvoje parodų tekstus rengia parodų kuratoriai – red.). Kurdami tekstus ar edukacines programas siekiame į jas pažvelgti iš tam tikro lankytojų tipo perspektyvos, todėl atsižvelgiame į jų žinių lygį. Pavyzdžiui, pasakojime, skirtame vaikams, susitelkiame į paprastas temas, kalbame apie spalvų derinius. Spalvos – vaikų kalba, tad čia turime apsieiti be sudėtingų žodžių. Suaugusiesiems pateikiame informaciją apie meno kūrinio atlikimo techniką ar istorinį jo kontekstą. Bet viso ko atspirtis – meno kūrinys, pasitelkę jį kuriame parodos pasakojimus konkrečiam lankytojų tipui. Meno kūriniai pasufleruoja ir temas, kurias pasirenkame gvildenti ir plačiau pristatyti lankytojams.

Apsilankymas muziejuje turi būti malonus, dalį teigiamos patirties nulemia būtent informacijos pateikimas. Ji turi būti aiški, tekstai – trumpi, o išsamiau viskas pateikiama papildomomis priemonėmis, pavyzdžiui, kaip jau minėjau, audiogiduose. Juose turinys papildytas meno ekspertų įžvalgomis, cituojami Van Gogho laiškai, suteikiantys platesnį kontekstą apie menininką ir jo laikmetį. Tai parodos ekspozicijoje niekaip netilptų. Turint omenyje, kad po apsilankymo muziejuje lankytojas įsimena tik 25 proc. informacijos, svarbu yra neperkrauti lankytojo jos gausa.

Muziejininkystės srityje dirbu 25-erius metus ir patirtis rodo, kad negali su auditorija pasidalinti viskuo – dažnu atveju mažiau yra daugiau. Užuot lankytojams pateikus per daug informacijos, veiksmingiau yra kurti patirtis, kurios sužadintų jų smalsumą. Išėję iš muziejaus su klausimais, lankytojai yra labiau linkę ieškoti atsakymų.

Tačiau tam, kad kiltų klausimas, lankytojas turi būti suintriguotas turinio?

Žinoma. Van Gogho muziejuje atkreipiame dėmesį ir į mokslinius meno aspektus, bet šie gali būti sudėtingi. Stengdamiesi juos lengvai paaiškinti, sukūrėme interaktyvią ekspoziciją, kur per mikroskopą lankytojas iš arčiau gali išvysti, ko esama dailininko Van Gogho paveikslų dažuose. O ten yra ir sėklų, ir smėlio. Šie atradimai lankytojui atskleidžia, kad dailininkas tapė ir lauke. Visa tai kreipia į naujus atradimus: pastebėti paveikslo tekstūrą, dažų sluoksnio storį, pasidomėti fizinėmis kūrinio savybėmis.

Lietuvoje dalyvavote edukatorių stovykloje, kur susitikote su muziejinių kompetencijų ugdymo programos MARTA, administruojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus, dalyviais. Čia pasakojote ir apie Van Gogho muziejuje vykdomą programą „Reframers“. Kokia tai programa?

Amsterdamas, kur įsikūręs Van Gogho muziejus, yra neįtikėtinai įvairus miestas, čia sugyvena daugiau nei 180 tautybių žmonių. 2017 metais Van Gogho muziejus pradėjo tyrimą „Van Gogh connects“, kurio tikslas – sukurti įtraukų muziejų. Projektą sustabdė COVID pandemija, bet dabar jį vėl tęsiame. Vykdydami tyrimą supratome, kad gausiausia amžiaus grupė Amsterdame – jaunimas, tarp jų – dvikultūrinėje aplinkoje augantys žmonės. Norėdami juos pritraukti ir atliepti jų poreikius, muziejuje suformavome dešimties asmenų nuo 18 iki 24 metų komandą. Prisidėdami prie įvairių skyrių veiklos – planuodami ir kurdami parodas, prižiūrėdami socialinius tinklus ir atlikdami kitas užduotis – šie jaunuoliai muziejuje dirba metus. Po metų juos pakeičia kiti, pasiliekame tris iš ankstesnės grupės, kurie su būsimais kolegomis dalinsis patirtimi.

Priklausomai nuo pareigų jaunuoliai muziejuje dirba nuo 5 iki 10 valandų per savaitę. Jiems mokame valandinį atlyginimą, jis yra kiek didesnis nei minimalus (Nyderlanduose minimalus valandinis atlyginimas 12–13 eurų – red.). Ilgą laiką finansavimą šiam sumanymui sugebėjome užtikrinti teikdami paraiškas įvairiems projektams. Dabar, programai artėjant į pabaigą, kartu su muziejaus Finansų skyriumi ieškome naujų finansavimo šaltinių.

Stiprią ekonomiką turinčiose šalyse jauni žmonės vis dažniau įtraukiami į kultūrinių renginių, parodų rengimą. Kodėl jaunų žmonių įsitraukimas svarbus jūsų muziejui?

Šiuos jaunuolius matome kaip savo kolegas, jie – jaunieji profesionalai. Investuoti į jaunus žmones, ypač augančius dvikultūrėje aplinkoje, yra labai svarbu. Daugelis tokioje aplinkoje augančių jaunuolių dėl įvairių socioekonominių priežasčių turi ribotą prieigą dalyvauti kultūriniame gyvenime. Šiuo projektu užpildome šią spragą. Stebime jaunuolių įtaką – į muziejų jie pritraukė bendraamžių, kurie anksčiau nesilankė muziejuje. Vadinasi, jų indėlis reikšmingas, todėl matome prasmę tęsti pradėtą projektą. Kaip minėjau, Amsterdame gyvena daugybės tautybių žmonės, tad norime, kad mūsų muziejus atspindėtų šią įvairovę. Tik taip sukursime įtraukų, visiems svetingą muziejų.

Dabar, jau pasibaigus edukatorių stovyklai Lietuvoje, kur skaitėte savo pranešimą, kaip apibūdintumėte vizitą? Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvos muziejų su lankytojais mezgamą ryšį, ar einama panašia linkme?

Esu dėkinga, kad MARTA komanda pakvietė mane pasidalinti žiniomis apie edukaciją Nyderlandų ir Van Gogho muziejuose. Nors viešėjau trumpai, susidariau įspūdį, kad kolegos Lietuvoje deda pastangas, siekdami pritraukti lankytojus. Plačiau pakomentuoti būtų sunku, nes menkai išmanau Lietuvos muziejų lauką. Nepaisant to, tikiu, kad galima atrasti daugybę būdų, kaip užmegzti ryšį su auditorija. Viskas prasideda nuo sprendimo, kokiai publikai kuri parodą ar edukacinį užsiėmimą. Tuomet turi išsiaiškinti, kas lankytojus motyvuoja dalyvauti kultūrinėje veikloje arba kodėl juos traukia ateiti į muziejų, – tai žinant bus galima atliepti lankytojų poreikius ir suteikti nepamirštamą patirtį.

Gundy van Dijk Lietuvoje lankėsi rugsėjo 5 ir 6 dienomis muziejinių kompetencijų ugdymo programos MARTA, kurią administruoja LNM, kvietimu. MARTA organizuotoje edukatorių stovykloje dalyvavo daugiau nei pusė šimto edukatorių iš Lietuvos, jie kelias dienas sėmėsi patirties iš vietos ir užsienio specialistų, klausydami pranešimų, dalyvaudami diskusijose ir mokymuose.

Jurga Strimaitienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja