Valentinas Mazuronis apie Lietuvą ir pasaulį: politinis elitas pernelyg įsijautė

Pastarojo meto įvykiai sukelia įvairiausių minčių dėl saugumo pasaulyje, dėl kiekvieno mūsų ateities tiek dėl tarptautinių, tiek ir vidaus įvykių. Apie tai žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su Europos parlamento ALDE frakcijos nariu Valentinu Mazuroniu.
 
Darbą jau pradėjo naujosios kadencijos Seimas, Vyriausybė. Žmonės laukia per rinkimus žadėtų pokyčių. Ar matote juos ar bent jų galimybes ir kiek tikite, kad pažadai rinkėjui bus ištesėti?
 
Kadangi prieš tapdamas Europos Parlamento nariu buvau valdančiojoje koalicijoje ir valdančiosios daugumos Vyriausybės narys, tad mano nuomonė gali būti kiek subjektyvi.
 
Matau didelius Lietuvos žmonių lūkesčius ir norus. Ir tuos pokyčių lūkesčius žmonės susiejo su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Linkiu, kad jų norai ir siekiai būtų realizuoti, bet kol kas nematau nieko tokio, kas patvirtintų prielaidas, kad ryškūs pokyčiai įvyks. Kol kas matau tik atsitraukimus nuo esminių pažadų. Manau, labai teisingas siekis buvo didinti žmonių pajamas didinant atlyginimus ir pensijas. Išties, Lietuvoje skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausia uždirbančių yra pakankamai didelis. Po rinkimų deklaravę, kad darys ryžtingus žingsnius didinant žmonių pajamas, dabar, mano supratimu, jie totaliai atsitraukia. Konkretus pavyzdys. Iki 2017 metų vidurio jie žadėjo pensijas padidinti 40 eurų, bet dabar matau, kad jie prideda tik 5 eurus, nes nuo sausio 1 dienos 15 eurų pensijas  jau buvo padidinusi buvusioji Vyriausybė. Kai iš žadėtų 40 liko tik 5 eurai, mano supratimu, yra kardinalus atsitraukimas nuo to, kas žadėta.
 
Kitas dalykas – alkoholio akcizo didinimas. Tikslas mažinti alkoholio vartojimą yra puikus, bet tai, ką jie daro, galvoju, yra klaidinga, nes žmonėms sudaromos galimybės pirkti stiprius ir nekokybiškus alkoholinius gėrimus. Siekis apmokestinti alkoholio laipsnį vienodomis kainomis, mano nuomone, yra ydingas, nes pabrangina silpnuosius gėrimus.  Ketinimas mažinti alkoholinių gėrimų įsigijimo galimybes, tik padidins juodąją rinką, bus daugiau vartojama naminės degtinės. Už tokį sprendimą valdančiajai daugumai ko gero bus labai dėkingos „bobutės“, kurių gali atsirasti kiekvienoje laiptinėje. Vyresni atsimena, kad tokią situaciją jau turėjome.
 
Kol kas nematau tenedencijos, kad būtų įvykdytos ir kitos jų kardinalesnės idėjos.
 
Viešojoje erdvėje po rinkimų pasigirdo balsų, teigiančių, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ryški pergalė yra  bausmė tradicinėms partijoms.  Jūsų manymu, kiek tiesos šiuose teiginiuose ir kokių gyventojų lūkesčių buvusioji valdžia nepateisino?
 
Politinė kova visada yra panaši. Opozicija aiškina, kad koalicija nieko nepadarė, koalicija – priešingai – kad padarė. Mano manymu, žmonių nepasitenkinimas turi kiek platesnį kontekstą. Nepasitenkinamas akivaizdžiai jaučiamas daugelyje valstybių. Tiek ES šalyse, tiek JAV. Daug kur žmonių lūkesčiai lenkia realias galimybes. O siektinų dalykų visada būna. Tai, kad žmonių lūkesčiai yra didesni už galimybes, manau, yra svarbiausias progreso variklis. Buvusioji Vyriausybė tikrai nepadarė nieko tokio, kas  žmonėms pablogintų gyvenimą. Pagerinti, mano nuomone, galėjo daugiau. Didesnį dėmesį reikėjo skirti pajamų didinimui.  Tai buvo daroma, bet tokiu tempu, kuris, lyginant su kainų pokyčiais, žmonių netenkino.
 
Pajamas reikėjo didinti, netgi aukojant kai kuriuos dalykus. Gal mažiau reikėjo investuoti į statinius, infrastruktūrą. Tačiau to nevadinčiau klaida. Tai tiesiog prioritetų išdėstymas. Mūsų šalyje atsirado daug prioritetų ir visi jie reikalingi. O kai viskas reikalinga, žmonių gyvenimo gerėjimo tempai tapo per lėti.
 
Beveik visos partijos per rinkimus pasisakė už geresnę regionų  politiką. Kokią regioninę politiką matote jūs? ES fondai mums bus iš esmės pasiekiami iki 2020 metų, kur turėtų suskubti investuoti savivaldybės? 
 
Mano supratimu, visos ES paramos, kuri buvo skiriama, panaudojimo minusas, kad neremiami pagrindiniai dalykai – ekonomikos stiprinimas, darbo vietų kūrimas. Kitaip sakant, buvo atsisakyta remti meškerę, motyvuojant, kad taip būtų iškraipoma konkurencija. Žinoma, su tuo negalima nesutikti. Vadovaujantis šia nuostata Lietuvoje pagrindiniai pinigai buvo skiriami infrastruktūrai, miestų gražinimui. O tai yra vienkartinė investicija, kuri neduoda jokios grąžos. Priešingai, ta investicija sukuria prielaidas papildomoms išlaidoms.
 
Konkretus pavyzdys. Visose saugomose teritorijose pastatyti informacijos centrai. Jie labai modernūs, bet kas bus po penkerių metų, kai reikės juos remontuoti? Jau šiandien reikalingos papildomos lėšos centrų priežiūrai, budėtojams. Lankytojams parduoti bilietų negalima, nes privalu paslaugas teikti nemokamai. Arba medžių lajų takas Anykščiuose. Gražu, bet labai greitai reikės jį ir dažyti, ir remontuoti.
 
Vienareikšmiai, pinigai panaudoti ne tiems prioritetams ir tuo, kas padaryta pasinaudojant ES parama, labai džiaugtis neverta.
 
Tad galvojant, kur ir kaip panaudoti pastarojo laikotarpio ES paramą, turime savęs pasiklausti, ar mes esame tiek turtingi, kad galime leisti sau įsirenginėti objektus, kurių išlaikymas biudžeto padidina išlaidas. Sporto arenos, baseinai, kiti panašūs objektai – reikalingi, bet šie objektai visada nuostolingi. Be dotacijos, jie nepajėgūs savarankiškai išsilaikyti. Todėl valstybėje reikėtų susitarti, kokie objektai bus dotuojami, o visi kiti objektai kuriami galvojant apie jų atsipirkimą. Dabar – gauname pinigus, statome, galvodami, gal kaip nors išsversime. Tai yra klaidingas mąstymas.
 
Ir vėl grįžtu prie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Kai jie pareiškė, kad kaimuose išsaugos visas mokyklas, nepaisant kiek yra mokinių, yra ryškus perlenkimas. Žinoma, jei kaime nebelieka mokyklos, kultūros namų, nebėra klebono, nes vienas kunigas kelias parapijas aptarnauja, kaimas numiršta. Tokie dalykai turi būti vertinami kompleksiškai ir, be abejo, atsižvelgiant į pinigus. Dabar mes tai į vieną kraštutinumą puolame, uždarinėdami mokyklas ir ligonines, tai į kitą – stengiamės išlaikyti mokyklą, primenančią laikus, kai močiutė, sėdėdama prie verpstės, vieną vaiką moko. Tai buvo pati brangiausia mokykla: vienas mokinys,  viena mokytoja.
 
Įvairūs ekspertai pastaruoju metu daug šneka apie didelius pokyčius Europoje ir JAV (galvoje turiu BREXIT, Donaldo Trumpo pergalę), apie savotišką neoliberalizmo krizę, apie nacionalinių jausmų sustiprėjimą, augantį pasipriešinimą globalizacijai. Atsiranda baimių, kad D. Trumpas susibičiuliaus su Rusija ir nežinia, kaip tai atsilieps Lietuvai. Ką manote jūs?
 
Situacijos tikrai nedramatizuočiau. Kadangi esu EuroposParlamento ir JAV Kongreso delegacijų narys, praėjus porai dienų po rinkimų buvau JAV. Susitikinėjome ir su valstybės departamentu, ekspertais,  lankėmės Kongrese, Senate, Pentagone, ir nemanau, kad dėl JAV reikėtų panikuoti. Manau, tai Europos elitinio mąstymo, kai galvojama, kad turėtų būti taip, kaip mes manome, nes mes žinome, kaip turi būti, pasekmė.Politinis elitas dėl ramaus ir gero gyvenimo įsijautė, kad viskas gerai, bet, deja, ne visiems gerai. Tai parodė ir rinkimai JAV, ir BREXIT, tai rodo pastarieji įvykiai Prancūzijoje , Lenkijoje, Austrijoje, Vengrijoje.
 
Nematau reikalo pergyventi ir dėl BREXIT-o, nes, manau, kad santykiai su Didžiąja Britanija realiai kokie buvo, tokie ir liks, nepaisant, ar ji formaliai bus pasitraukusi iš ES, ar narė. Jei pasitrauks, santykiai bus pagrįsti kitomis sutartimis.  Kaip šiandien yra su Norvegija. Ji nėra Europos Sąjungos narė, bet moka mokesčius į ES biudžetą, tik neturi balso teisės. 
 
Seniai reikėjo sutvarkyti bene didžiausią žmonių nepasitenkinimą sukeliančią  pabėgėlių problemą. Žmones išbalansuoja su pabėgėliais siejami teroro aktai. Jie supranta, kad visa tai, kas vyksta aplinkui, vyksta jų saugumo ir jų gerovės sąskaita, tuomet žmonės tampa nepatenkinti ir tai, kaip jie elgiasi, yra labai suprantama.
 
Ar tai rodo, kad ES turėtų keisti savo politiką?
 
Manau, Europos Parlamento ir Europos Sąjungos didžiausia problema yra tai, kad nėra sutarimo, kur mes einame, kas šiandien yra Europos Sąjunga?Atsiranda įvairūs traktavimai, atsiranda noras tarp valstybių, atskirų valdžios institucijų imti valdžios tiek, kiek galima. Kažkas tos valdžios pasiima daugiau, kiti lieka nepatenkinti.  Ir kurį klausimą bepaimsi, ar bendrų karinių pajėgų kūrimą, ar valiutą, sutarimo nėra. Juk dalis ES šalių narių yra euro zonoje, dalis pasiliko prie savo nacionalinės valiutos.  Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrą lyg ir turime, tačiau neaišku, kam jis atstovauja, nes Vokietija, Prancūzija ir kitos didžiosios šalys vykdo savo politiką.  Kad ir Ukrainos klausimai, Minsko susitarimas. Visur yra neapibrėžtumas ir neaiškumas, link ko norima judėti.
 
Suprantu, tarp 28 valstybių tai suderinti sunku, bet tada, kaip minėjau, ir  atsiranda tai, kad kiekviena valstybė ima valdžios tiek, kiek gali paimti. Vengrija elgiasi vadovaudamasi savo požiūriu, Lenkija – taip pat. Europos Sąjungos biurokratai bando juos kviestis, auklėti, kas sukelia dar didesnį tų valstybių gyventojų nepasitenkinimą.
 
Turėtų būti konkrečių klausimų blokas, dėl kurių visos šalys susitaria. Užtenka susitarti tik dėl kai kurių dalykų, visus kitus reikalus paliekant spręsti pačioms valstybėms. Dabar neaiškus santykis tarp ES institucijų ir valstybių. Kad ir moraliniai ar religiniai reikalai. Europos Sąjunga lyg ir kišasi, lyg ir nesikiša. Lyg ir bando aiškintis, kur Italijos mokyklose galima kabinti kryžių, bet tai italų reikalas. Jei jie nutarė kabinti kryžių, tegul kabina. Tai jų valstybės reikalas.
 
2017 m. ES laukia labai svarbūs rinkimai Vokietijoje ir Prancūzijoje. Nuogąstaujama, kad jeigu šiose šalyse laimėtų nacionalistinės partijos, ES ateitis taptų daugiau nei miglota. Kas apie tai kalbama Briuselyje? Kokia jūsų nuomonė?
 
Tačiau nė viena valstybė neišsikels iš Europos. Jos, kad ir kokie bebūtų rinkimų rezultatai, liks toje pačioje vietoje. Europos Sąjunga yra tam tikri šalių tarpusavio santykiai. Mano supratimu, mums Europos Sąjunga yra naudinga ir reikalinga. Nepaisant įvairių nesklandumų, sąlyginis stabilumas Europoje yra. Faktas, kad santykiai tarp šalių keičiasi, bet, mano supratimu, ir turi keistis. Jei santykiai nesitransformuos pagal gyvenimą, su Europos Sąjunga įvyks tai, kas įvyko su ankstesnėmis sąjungomis. Juk istorijos tėkmėje sąjungų buvo ne taip mažai. Jos tiesiog sprogdavo iš vidaus, nes nebuvo atsižvelgiama į gyvenimo pokyčius. Jei iš to nebus pasimokyta, sugrius ir Europos Sąjunga. Kai Angela Merkel po pareiškimo paleido pabėgėlius, kas atsitiko? Visos valstybės buvo pradėjusios statyti sienas.
 
Logiška, kad valstybėse visada atsiranda politikai, kurie atspindi žmonių nuotaikas.  Jie šneka tai, ką nori girdėti žmonės. O žmonės supykę, nes jų lūkesčiai lieka neištesėti. To pasekmė ir yra tai, kas šiandien  vyksta. Kiek tie pasproginėjimai gali subręsti į didelį sprogimą, sunku pasakyti. Viskas priklausys nuo išminties. Manau, jei toks sprogimas subręstų, jis būtų labai pavojingas ir nenaudingas.
 
Lietuva esame pašonėje ne per draugiškiausio mums kaimyno – Rusijos. Kaip klostosi Europos Sąjungos santykiai su Rusija?
 
Sunku pasakyti, nes Europos Sąjungoje požiūris į Rusiją irgi yra skirtingas. Tos valstybės, kurios buvo Rusijos okupuotos, turi vienokį požiūrį. Kitos – kiek kitokį. Išties, Tarybų Sąjunga buvo Rusijos imperijos tęsinys. Jei 1990 metais Rusija buvo pasukusi liberalesnės provakarietiškos valstybės kūrimo kryptimi, dabar didžiarusiškas imperiškas mąstymas atgimsta. Ir tai matome per statomus paminklus carams, vadovų, konkrečiai V. Putino, retorikoje. Ir ne tik retorikoje, bet ir konkrečiuose veiksmuose: Krymo  užgrobimas, kariniai pasirengimai,  savo geopolitinės jėgos įtvirtinimas per kraują Sirijoje. Ir tai palaiko nemaža dalis Rusijos gyventojų. Gal kiek ir alkani, bet– didžioji Rusija.
 
Na, Donaldas Trumpas taip at atėjo atkurti didžiosios Amerikos. Didžiųjų valstybių didžiavalstybiškumo norai atgimsta ir mums, kaip mažai valstybei, galinčiai tapti to didžiavalstybiškumo pirmuoju kąsniu, yra pavojinga. Man Rusijos imperijos sudėtyje, nepaisant konteksto, gyventi nesinorėtų.
 
Nors šiek tiek apie tai ir kalbėjome, bet sukonkretinkime santykį tarp ES teisės ir nacionalinės teisės viršenybės. Vis tik ar ne per daug Briuselis bando reguliuoti nacionalinę teisę? 
 
Yra atitinkamos sritys, kaip muitai, aplinkosauga, kuriose sutarta, kad bus Europos Sąjungos teisės viršenybė.  Sveikatos apsauga, švietimas, energetika priskirtos valstybių kompetencijai.  Manau, tai logiškas sprendimas. Tačiau, kaip ir minėjau, teisės viršenybė yra valstybių narių susitarimas. Juk Europos Sąjungos institucijos yra niekas kitas, kaip 28 valstybių atstovybė.
Susitarimui yra du keliai: arba silpninti centralizuotą modelį, didinant savanoriškus autonominius dalykus, arba eiti link vieningos federacijos.
 
Europos Sąjunga vystosi, o šiame procese neišvengiami tam tikri nepasitenkinimai.
 
Ir pabaigai, kokius dokumentus, turinčius įtakos Lietuvos gyventojams, rengiasi priimti Europos Parlamentas 2017 metais?
 
Europos Sąjungos minusas, o gal ir pliusas, yra tai, kad ten niekas greitai nesidaro. Ten nėra, kaip Lietuvos Seime: ryte išmeta idėją, o vakare jau svarsto. Ten bet kokiam pasikeitimui labai ilgai rengiamasi. Žinoma, priimtų naujų dokumentų bus. Ekonominiame bloke bus sutartis su JAV.Labai daug įtakos turės rinkų sujungimas. Politikoje bus nagrinėjami santykiai su Rusija ir su JAV. Pastarieji įvykiai rodo, kad Europos Parlamente bus sprendžiama terorizmo ir kiek prigesusi, bet vis pulsuojanti pabėgėlių problema. Matyt, bus sprendžiami ir gamtosauginiai dalykai, nors ir čia yra tam tikras pakibimas. Nebeaišku, kaip toliau vystysis Paryžiaus susitarimas.
 
Svarbūs ir tarpvalstybiniai santykiai. Mums labai svarbūs santykiai su Lenkija. Kol kas neatrodo, kad kažkas kažką realiai darytų, kad jie gerėtų. Tai, mano manymu, yra klaida. Juo labiau, kad nėra nei teritorinių, nei kitokių didesnių pretenzijų. Manau, didelė klaida keikti ir tą pačią Rusiją, kad ir kokie negatyvai, apie kuriuos kalbėjau, bebūtų. Mes esame maži, esame ant slenksčio, neabejotinai turime pasirinkti vakarietišką vektorių, bet ir priklausydami ES ir NATO turime elgtis išmintingai.