Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas – apie tai, kodėl jo teatras atsisakė gastrolių Paryžiuje

Valdovų rūmų kieme vykstantį festivalį „LNOBT Open“ liepos 6-ąją vainikuos italų kompozitoriaus Amilcare’s Ponchielli opera „Lietuviai“. Dainuos solistai Sandra Janušaitė, Vytautas Juozapaitis, Arūnas Malikėnas, Liudas Norvaišas ir Mickaelis Spadaccini, o LNOBT simfoniniam orkestrui ir chorui diriguoti pirmą kartą pakviestas Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas Mykola Diadiura.

Su Vilniuje repetuojančiu svečiu kalbėjomės apie scenos įžymybėms rašytus laiškus, dirigentų autokratijos pabaigą ir niekada nebeatverčiamas rusų kompozitorių partitūras.

Ar tai pirmasis jūsų susitikimas su opera „Lietuviai“?

Apie šią operą sužinojau tik sulaukęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kvietimo. Anksčiau jos nebuvau girdėjęs, nes ji retai atliekama. Man pavyko rasti vos keletą įrašų, ir kone visi jie – iš Lietuvos. Todėl dar labiau jaudinuosi suprasdamas, kad čia šią operą žmonės žino. Bet kartu didžiuojuosi man suteikta garbe, nes matau, kaip reikšmingai Lietuva palaiko Ukrainą. Nuostabu, kad tokioje mažoje šalyje gyvena tokios didelės dvasios žmonės.

Jei reikėtų keliais sakiniais apibūdinti šią A. Ponchielli operą…

Sakyčiau, kad ji paremta klasikinės operos kanonais, taigi – aiškiai suvokiama muzikine kalba, būdinga visiems tradicinės italų operos kūrėjams. Labai gražūs „Lietuvių“ chorai. Dar pridurčiau, kad Lietuvą bei kitas Baltijos šalis su Ukraina, mano manymu, sieja ypatingas dėmesys chorinei kultūrai. Ir jūs, ir mes garsėjame stipriais chorais.

Labiausiai mane nustebino, kad A. Ponchielli, nors ir neturėdamas ryšių su Lietuva, kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjo savo operoje perteikti lietuvišką charakterį. Šiame kūrinyje, ypač pirmajame jo chore, girdžiu intonacijų, kurios būdingesnės lietuviams, o ne italams – iškart tai pajutau. Antra vertus, turbūt todėl A. Ponchielli ir vadinamas genialiu kompozitoriumi.

Ar anksčiau jums nėra tekę diriguoti kitų šio kompozitoriaus kūrinių?

Ne, man asmeniškai neteko, nors Ukrainos nacionalinės operos repertuare rodoma A. Ponchielli opera „Džokonda“. Bet tai nebuvo mano pastatymas, todėl ir spektaklių aš nedirigavau. Vilniuje įvyks pirmasis mano sceninis pasimatymas su šio kompozitoriaus kūryba.

Tą dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą, jūs atsitiktinai viešėjote Lenkijoje. Kokiu tikslu?

Pomeranijos filharmonija, veikianti Bydgoščiaus mieste, jau senokai kvietė mane pasirašyti sutartį ir tapti jų simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Bet vis atidėliojau, nes tuo metu turėjau daug darbo Kyjive ir tiesiog nespėdavau. Tada lenkai man pasiūlė tokias bendradarbiavimo sąlygas, kurios leido pasilikti daugiau laiko sau. Negalėjau atsisakyti, nes padirbėti su tokio profesionalumo lygio orkestru, koks yra Bydgoščiuje, kiekvienam dirigentui būtų malonu.

Taigi aš nuvykau pasirašyti kontrakto ir kartu padiriguoti pirmojo koncerto kaip naujasis jų orkestro vadovas. Koncertas buvo numatytas vasario 25-ąją, o vasario 24-ąją Ukrainoje prasidėjo karas. Išvykęs iš Kyjivo kelioms dienoms, negrįžau ten keturis mėnesius. Likau Bydgoščiuje, vėliau ten kartu su karo pabėgėlių srautu atvyko ir mano žmona Ivana – Ukrainos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro smuikininkė. Lenkai maloniai priėmė ją groti savo orkestre. Bet Kyjive liko mano serganti mama, kuri guli ant patalo, ir aš neturiu kaip jos pergabenti į Lenkiją. Todėl po pasirodymo Vilniuje važiuosiu tiesiai į Kyjivą. 

Ar tai bus pirmasis jūsų sugrįžimas į namus?

Ne, jau antrasis. Pirmąkart buvau ten prieš kelias savaites. Visų pirma dėl mamos, bet taip pat ir dėl darbų – juk Ukrainos nacionalinė opera Kyjive jau veikia. Buvo nuspręsta šią vasarą rodyti spektaklius, o atostogauti slenkančiu grafiku, nes teatro kolektyvas didelis ir galime sau tai leisti. Kadangi muzikantai sugrįžo, aš turiu būti kartu su jais. 

Ar buvo muzikantų, kurie apsisprendė bent kol kas negrįžti į Ukrainą?

Taip, bet nedaug – koks dešimt ar penkiolika žmonių. Absoliuti dauguma jų – moterys, pasitraukusios nuo karo su savo mažais vaikais. O vyrai beveik visi liko Ukrainoje, dabar jie grįžta į darbą.

Tiesa, nemaža dalis mūsų teatro kolektyvo – 20 choristų ir 20 baleto šokėjų – dirigento Riccardo Muti vadovaujamo Giovanile Luigi Cherubini orkestro kvietimu iki liepos pabaigos viešės festivalyje Ravenoje. Italai suteikė mūsiškiams pilną išlaikymą ir sudarė sąlygas koncertuoti: pavyzdžiui, choristai dažnai gieda vietos bažnyčiose, o baleto šokėjai šiuo metu su koncertais lankosi Slovėnijoje. 

Jūs ir pats į Lietuvą atskridote iš Bulgarijos, iš Varnos…

Ten rengiamas tarptautinis muzikos festivalis „Varnos vasara“, į kurio atidarymą buvau pakviestas. Dirigavau Varnos valstybinės operos simfoniniam orkestrui. Be to, šis festivalis turi savo tarptautinį simfoninį orkestrą, kuriame šįmet grojo muzikantai iš 16 pasaulio šalių. Tarp jų buvo ir aštuoni ukrainiečiai – tiksliau, ukrainietės, nes mūsų vyrai neturi leidimo išvykti. Festivalio „Varnos vasara“ užsakymu ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Rodinas šiam orkestrui parašė nedidelę, bet labai gražią muzikinę pjesę „Laimink, Dieve“, kuriai panaudojo pravoslaviškos giesmės motyvus. Man labai patiko šis kūrinys, todėl ateityje pasistengsiu jį įtraukti į koncertų programas.

Kuriems Ukrainos kompozitoriams teikiate pirmenybę?

Žaviuosi viduriniosios kartos ukrainiečių kompozitoriais, tokiais, kaip O. Rodinas, Oleksandras Shchetynsky, Serhiy Pilyutikovas. Jie pasižymi naujovišku kompoziciniu mąstymu, bet nepaklūsta kraštutiniam modernizmui ir savo idėjas reiškia klasikinės muzikos kalba. Todėl jų kūriniai man labai įdomūs.

Tarkim, kai su Ukrainos nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru rengėme Josepho Haydno simfonijų ciklą, užsakėme kūrinėlį S. Pilyutikovui. Ir jis atnešė mums „Frau Haydn“ – puikų humoristinį etiudą apie tai, kaip žmona trukdė dirbti kompozitoriui J. Haydnui.

Kai rengėme programą, skirtą literatūros klasiko Nikolajaus Gogolio jubiliejui, užsakėme kūrinį O. Rodinui. Jis mums parašė siuitą „Baubas“ pagal žymiąją N. Gogolio apysaką. Ši siuita vėliau, autoriui ją papildžius, pavirto šalyje žinomu baletu.

Atiduodamas pagarbos duoklę minėtiems Ukrainos kompozitoriams, jokiu būdu nenorėčiau nuvertinti ir mūsų muzikos korifėjų – Myroslavo Skoryko, Valentyno Sylvestrovo, Yevheno Stankovychiaus.

Užsienyje esate dirbęs ir anksčiau, iki tapdamas Pomeranijos filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Kokios tai buvo patirtys?

Jaunystėje porą metų teko vadovauti Rusijos miesto Omsko filharmonijos simfoniniam orkestrui, o vėliau – Seulo ir Kvangdžu simfoniniams orkestrams Pietų Korėjoje. Azijoje praleisti metai man, tada dar jaunuoliui, suteikė išgyvenimo patirties atsidūrus tolimoje žemėje ir nepažįstamoje kultūroje, kai esi vienui vienas ir neturi su kuo pasitarti.

Todėl kai 1996 m. po rekonstrukcijos buvo atidaroma Ukrainos nacionalinė filharmonija ir mane pakvietė suburti jai naują simfoninį orkestrą – nė nesvarstydamas grįžau. Nors darbas buvo sunkus, nes lėšų trūko, o kiti miesto orkestrai tokiai idėjai stipriai priešinosi. Tačiau dabar, po 25-erių metų, iš jaunų muzikantų anuomet suburtas Nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras laikomas vienu pajėgiausių Ukrainoje. Jam aš pašvenčiau žymią savo gyvenimo dalį.

Dar prieš tai turėjote neeilinę stažuotę su dirigento Seiji Ozawos vadovaujamu Bostono simfoniniu orkestru…

O, tai man pačiam buvo netikėta. Kai 1987 m. Tokijuje surengtame tarptautiniame dirigentų konkurse „Min–On“ buvau apdovanotas Japonijos dirigentų asociacijos įsteigtu specialiuoju prizu, parašiau laišką šio konkurso žiuri pirmininkui S. Ozawai su prašymu padirbėti jo asistentu. Keista, bet S. Ozawa į mano laišką atsiliepė jau po savaitės: taip aš atsidūriau Bostono simfoninio orkestro vasaros būstinėje Tanglvude, apie kurį iki tol nieko nebuvau girdėjęs.

Turbūt po to rašėte ir daugiau panašių laiškų?

Parašiau dar vieną – savo tuometiniam dirigento idealui Claudio Abbado. Nieko jo neprašiau, tiesiog išreiškiau savo susižavėjimą tuo, kaip jis pakeitė dirigento ir orkestro santykių psichologiją. Būtent C. Abbado šiems santykiams pritaikė demokratiškumo sampratą ir stengėsi, kad muzikantai orkestre grotų atsipalaidavę, o ne įsitempę. Aš tai jutau ir tuo žavėjausi.

Dirigento ir orkestro santykis visada truputį antagonistinis: iš vienos pusės, didelis kolektyvas reikalauja stiprios rankos, iš kitos – muzikantai negali pakęsti prievartos. O išlaikyti auksinį viduriuką labai sunku. Bet C. Abbado darė tai virtuoziškai, ir dėl jo orkestras buvo pasiryžęs viskam. Jo muzikantai grojo be baimės ir su didžiuliu užsidegimu.

Taigi parašiau laišką C. Abbado ir perdaviau jį ukrainiečių operos bosui Anatolijui Kotchergai, kad įteiktų dirigentui tiesiai į rankas. Dainininkas taip ir padarė. C. Abbado laišką perskaitė ir pasakė, kad norėtų mane kur nors pakviesti, tačiau tuo neužsiima ir asistentų jam tiesiog nereikia. Todėl perdavė man linkėjimus, ir tuo viskas baigėsi. Daugiau niekam neberašiau.

O pats ar sekėte C. Abbado puoselėtais demokratiškumo principais?

Ne iš karto, nes turėjau tam pribręsti. Juk užaugau Sovietų sąjungoje, kur dirigento diktatas buvo savaime suprantamas dalykas. Ypač tuo pasižymėdavo (ir iki šiol pasižymi) Rusijos orkestrai: jų pasiklausęs galiu lengvai atspėti, kokios darbo sąlygos juose sudarytos.

Pokyčių verkiant reikėjo. Muzikantai turėjo suprasti, kad orkestre dirbama vadovaujantis sąžine,  o ne iš baimės. Žinoma, kai visi orkestro nariai yra aukštos klasės profesionalai – tai įgyvendinti paprasčiau. Kai orkestre groja skirtingo lygio žmonės – tai daug sudėtingiau. Iš pradžių būdavo sunku laviruoti, nes kartais atsipalaidavimas tapdavo beribis.  Visgi tai vienintelis teisingas kelias, nes Arturo Toscanini laikai seniai nugrimzdo į praeitį. O ir patys muzikantai nebesitaiksto, jei dirigento diktatas nuodija jiems gyvenimą. Tik sukūręs „minkštą“, malonią atmosferą gali tikėtis jų nuoširdžios kūrybos. Priversti nebeįmanoma – bent jau aš tuo netikiu.

Kokią atmosferą radote, 2013 m. pradėjęs vadovauti Ukrainos nacionalinės operos orkestrui?

Tuomet teatro orkestre vyko intensyvi kartų kaita – ir dėl muzikantų amžiaus, ir dėl jų profesinių gebėjimų. Taigi atėjo daug jaunų muzikantų – o tai ne tik jaunas kraujas ir naujas požiūris, bet ir visiškai kitokio auklėjimo atspindžiai. Patirties perdavimas ir skirtingų kartų suderinimas orkestre yra labai sudėtingas procesas. Jis vis dar tęsiasi, bet eina į pabaigą, nes 80–90 proc. orkestro jau sudaro posovietinė karta.

Yra ir pozityvi šio proceso pusė: pradėjęs vadovauti, turėjote galimybę pats atsirinkti naujus kolektyvo narius.

Taip, ir konkursai buvo tikrai labai griežti. Man pavyko pasiekti, kad muzikantų atranka vyktų sąžiningai, be korupcijos ir protekcijų. Įtariu, kad anksčiau pasitaikydavo visko. 

O kas padėjo sulipdyti skirtingas muzikantų kartas?

Simfoninės muzikos programų rengimas, ko anksčiau mūsų teatre praktiškai nebūdavo. Kai muzikantai iš orkestro „duobės“ išlipa į sceną, jie atsiduria naujoje situacijoje. Tai padaro juos artistais bei išgelbsti nuo rutinos. Todėl dabar vykdami savo tradicinių kasmetinių gastrolių į Japoniją, visada ten atliekame ir Ludwigo van Beethoveno Devintąją simfoniją.

Kokios yra kitos Ukrainos nacionalinės operos gastrolių kryptys?

Be Japonijos, dažnai vykstame į gastrolių turus Europoje – po Daniją, Nyderlandus, Italiją. Pernai mūsų baletas gastroliavo Paryžiuje, tačiau ten grojo vietinis, prancūzų, orkestras. Šįmet irgi ruošėmės gastrolėms Paryžiuje, jau su savo orkestru, tačiau nebevažiuosime, nes prancūzai primygtinai reikalavo Piotro Čaikovskio muzikos. O kol vyksta karas – rusiško repertuaro mes negrosime.

Iš teatro repertuaro turbūt irgi pašalinote visus rusų kompozitorių kūrinius?

Taip, viską išbraukėme. Nors tokio nurodymo iš savo Vyriausybės ir negavome: mūsų kultūros ministras pasakė, kad esame demokratiška valstybė, kurioje kiekvienas kolektyvas gali laikytis savo pozicijos. Priešingai negu Lenkijoje, kur visiems teatrams atsisakyti rusiško repertuaro bei rusų atlikėjų buvo griežtai nurodyta „iš viršaus“.

Nesakau, kad rusų klasikai staiga tapo blogi ir neverti scenos, tačiau kol vyksta karas – tiesiog negaliu atversti tokios partitūros. Netgi kaip paprastas žmogus, o ne kaip Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas – negaliu, man neišeina. Nežinau, kaip tai racionaliai paaiškinti.

Minėjote, kad prieš keletą savaičių jau lankėtės karo nuniokotame Kyjive. Ką ten patyrėte, koks įspūdis liko?

Pamačiau baisius vaizdus. Ypatingą įspūdį padarė didelis, naujas šešiolikaaukštis namas, raketos pusiau sugriautas dar pirmosiomis karo dienomis. Išvydau jį važiuodamas iš stoties ir iš naujo patyriau šoką, nors jau buvau matęs tą vaizdą per televiziją.

Mūsų namas, ačiū Dievui, kol kas sveikas. Prasidėjus karui, mano žmona keturias naktis praleido to namo rūsyje įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada suprato, kad ilgiau taip neištvers, ir ryžosi trauktis.

Sveikas liko ir Nacionalinės operos pastatas Kyjive: jis labai tvirtas, dviejų metrų storio sienomis. Todėl kai kurie muzikantai karo pradžioje persinešė ten savo daiktus ir apsigyveno po orkestrine esančiame teatro rūsyje, nes taip saugiau, nei kiekvienąkart, išgirdus kaukiančią sireną, iš namų bėgioti į slėptuvę.

Kai sugrįžom į Kyjivą, jau kitą vakarą aš irgi išgirdau kaukiant sirenas. Anksčiau tokiu atveju žmonės skubėdavo į slėptuves, o dabar beveik niekas to nebedaro, nes priprato gyventi girdėdami aplink sproginėjančias bombas.

Aš tik paklausiau žmonos: „Ką darysime?“. Ji atsakė: „Nieko. Gulsimės miegoti“. Ir mudu likome nakvoti savo bute devintame aukšte. Jeigu tą naktį į mūsų namą būtų pataikiusi raketa – operą „Lietuviai“ Vilniuje turėtų diriguoti kas nors kitas.

Kalbėjosi Renata Baltrušaitytė