Trys Druskininkų muziejai vienijasi į bendrą iniciatyvą

Artėjant tarptautinei muziejų dienai trijų privačių Druskininkų muziejų – Grūto parko, A. Česnulio skulptūrų parko ir Šakočių muziejaus įkūrėjai prakalbo ne apie konkurenciją, o apie bendrą tikslą – sudominti kuo daugiau turistų mūsų krašto istorija ir skatinti poilsiautojų žingeidumą. Ta proga net pradėtas platinti bendras bilietas į visus tris muziejus.
„Kažkodėl Lietuvoje manoma, kad pradėjus užsiimti verslu, žmogaus širdyje išnyksta patriotizmas. Tai visiška netiesa. Aš asmeniškai jaučiu atsakomybę už tai, kokį įspūdį apie Lietuvą išsiveš mano sodyboje apsilankę užsienio turistai”,–  teigia Romualdas Spulis, prieš metus Druskininkų rajone iškepęs Gineso knygoje užregistruotą didžiausią pasaulio šakotį ir jam patalpinti atidaręs vienintelį pasaulyje Šakočių muziejų.
Privačių muziejų vadovai įvardija tris pagrindinius turistų poreikius: nakvynė, maistas ir įspūdžiai. Kaip kokybiškai šie poreikiai bus patenkinti, toks įvaizdis apie šalį išliks apsilankiusiųjų atmintyje.  „Neturime naftos ar kitų vertingų gamtos išteklių, tačiau mūsų istorija įdomi ir turtinga. Nors joje būta daug liūdnų laikotarpių, mes išlikome ir pakilome, turime tuo didžiuotis”,– tikina Grūto parko įkūrėjas Viliumas  Malinauskas.
Nors į privačių muziejų veiklą „rimtosios” kultūros ir istorijos tyrinėtojai ne visad žvelgia rimtai, tačiau R. Spulis sako, kad mintis atidaryti Šakočių muziejų kilo tuomet, kai šakočių kepimo verslas virto gyvenimu, o lietuvių nacionalinės virtuvės istorija didžiausia gyvenimo aistra. „Galbūt iš šakočių kepimo nesusikrausi milžiniškų turtų, tačiau mane asmeniškai žeidžia, kuomet sako, kad šakočiai, mūsų kulinarinio paveldo perlas, anksčiau vadinti raguoliais, nukopijuoti nuo vokiško „bankūcheno”.  Surinkau viską, ką įmanoma sužinoti apie šio deserto istoriją nuo XV amžiaus: receptūras, įrangą, kad įrodyčiau, jog mes esame verti vadintis šakočių tėvyne. Vokiški „bankūchenai” kepami tuo pačiu principu, tačiau tai visiškai kitoks gaminys”,– užsidegęs pasakoja R. Spulis.
Medžio skulptorius Antanas Česnulis, kurio sodyboje veikia skulptūrų ir poilsio parkas, sako eksponuojantis tik tuos darbus, į kuriuos jam pačiam gera žiūrėti: „Drožiu 38 metus, tačiau niekada nekopijavau jokių kitų kūrėjų, nei iš Rytų, nei iš Vakarų, todėl visi apsilankiusieji sako, nieko panašaus nėra matę. Net savo paties darbų, kuriuos man teko parduoti, nors ir buvo gaila, neatkartoju. Jaučiuosi atsakingas už kiekvieną parko kampelį, už kiekvieną menkiausią kompoziciją, jei man nors kiek darbas pasirodo ne vietoje ar neišbaigtas, tuoj pat jį nuimu”.
Privačių muziejų įkūrėjai pripažįsta, kad muziejų susivienijimas įmanomas tik ten, kur nėra konkurencijos, o  valstybinių muziejų darbuotojus siūlo skatinti premijomis už papildomai pritraukiamus lankytojus.

Aldona Jakavonienė