Tomas Martinaitis: gyvenime turėjau skaudžių pamokų, tad bandau išmokti svarbiausius dalykus laikyti svarbiausiais

Su Akmenės rajono mero pavaduotoju Tomu Martinaičiu kalbamės apie jauno žmogaus atėjimo į politiką prasmę, iššūkius, su kuriais tenka susidurti, šeimą ir laisvalaikį.

Gerbiamas Tomai, netrukus bus metai, kai dirbate Akmenės rajono mero pavaduotoju. Kaip įvertintumėte šį laikotarpį: tai naujų patirčių, žinių įgūdžių, kai kurių savybių išsiugdymo laikotarpis?

Iš esmės ypatingai daug kas nepasikeitė. Prieš tai beveik šešerius metus dirbau Akmenės rajono mero patarėju, tad tikrai žinau savivaldos darbo specifiką, pažįstu mūsų kraštą, žmonių lūkesčius. Vis dėlto galiu pasakyti, kad padaugėjo atsakomybės. Natūralu, kad savivaldybės meras negali spėti visur atstovauti Akmenės kraštui, vienodai skirti dėmesio visoms sritims, tad ir man asmeniškai tenka būti įvairiausių darbo grupių ir komisijų pirmininku. Tenka prisiimti daugiau atsakomybės pačiam ir gebėti padėti kitiems žmonėms susitarti įvairiais diskusiniais klausimais. Šis laikotarpis yra be galo įdomus ir ugdantys mano asmenybę. Jaučiu, kad kasdien išmokstu kažką naujo.

Kokius klausimus dažniausiai tenka spręsti ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti? Kaip juos įveikiate?

Per pastaruosius darbo metus pavyko pasiekti, kad mūsų rajone vyksta didžiulio mąsto investicijos. Šiandien jaučiame, kad daugiau dėmesio reikia skirti mūsų švietimo ir socialinei sistemai, kad galėtume užtikrinti tvarią krašto plėtrą, kad vystantis ekonomikai ir gerėjant gyvenimo sąlygoms neliktų užmirštų žmonių. Taip pat džiaugiamės, kad rajone turime be galo aktyvias bendruomenes, veiklias nevyriausybines organizacijas. Jos nestokoja sumanymų ir idėjų. Tuomet neretai reikia gebėti rasti būdų, kaip pateisinti jų lūkesčius. Deja, ne viskam užtenka ir finansinių resursų, todėl reikia gebėti tartis ir susitarti su įvairiausiais žmonėmis.

Kaip matyti iš biografijos, nepaisant jauno amžiaus, darbinė patirtis gan įvairi, tad ką iš šių patirčių panaudojate dirbdamas vicemeru?

Labai vertinu savo patirtį veikiant jaunimo politikos srityje. Darbas su jaunimu vertė nuolat gilintis į įvairiausias naujoves, būti atviru ir žingeidžiu, tai labai praverčia ir šiandieniniame darbe. Būnant rajono apskritojo stalo vadovu teko dalyvauti ir nemažame skaičiuje tarptautinių renginių, atstovauti mūsų krašto jaunimo balsą bei su tarptautiniais ekspertais gilintis, kaip sudaryti geresnes sąlygas, neretai tokiuose projektuose tekdavo pristatyti ir savo sėkmės patirtis. Čia pravertė ir mano užsienio kalbų žinios, tai išmokė tarptautiniu mastu pristatyti ir apginti savo interesus. Studijų laikais teko darbuotis Balsių jaunimo vasaros stovykloje. Darbas su vaikais išmokė atsakomybės, ši patirtis taip pat ypatingai padėjo patobulinti darbo komandoje įgūdžius.

Vis tik, kas paskatino rinktis politiko kelią, juk juo eidamas jautiesi lyg sūpuoklėse: tai tave myli, tai niekina, tai kaltina nebūtais dalykais?

Taip, visas šis viešas dėmesys yra nelengvas ir politinės švytuoklės kartais pasisuka įvairiai. Ypatingai stipriai tai pajaučiau per praėjusius Seimo rinkimus, kuomet net ir įdėjus daug pastangų teko pripažinti žaliosios bangos pergalę.
Vis dėlto kasdieniame darbe mane motyvuoja tikėjimas savo kraštu ir noras dirbti jo labui. Neretai sakoma, kad mūsų valstybėje reikalai nepasisuks į gerą, kol į valdžią neateis jaunoji, gerus mokslus baigusi, jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta. Manau, kad šiandien laikas keistis jau atėjo. Šie pokyčiai ateina ir su atsakomybe, bet aš manau, kad ir kiti žmonės savo kasdieniame darbe susiduria su įvairiais iššūkiais, politiko darbas nėra nieko išskirtinis.

Jūsų manymu, kokios savybės labiausiai praverčia dirbant vienu iš savivaldybės vadovų?

Manau, ypatingai svarbu gebėti klausytis ir išgirsti ką sako žmonės bei mokėti dirbti komandoje. Reikalingi pokyčiai neateina greitai, todėl reikia kantrybės ir susitelkimo. Būnant vienu iš savivaldybės vadovų reikia stengtis daugiau mąstyti strategiškai, daryti darbus, kurie gali atnešti naudą tik ilgojoje perspektyvoje. Tai reikia sugebėti tinkamai iškomunikuoti, nepasiduoti trumpalaikėms emocijoms.

Kazlų Rūdoje prezidentas įvardijo dviejų greičių Lietuvą, ir kad ministerijos nesuspėja suktis tokiu greičiu, kokiu dirba savivaldybės. Kuriuos klausimus spręsdami juntate centrinės valdžios inertiškumą?

Manau, šiandien mūsų savivaldybė įvairiausiose formatuose pripažįstama, kaip gebanti suktis. Aš tai vadinu sumanumu. Kuomet turint ribotus resursus ir žvelgiant į nuolat kintamą aplinką tenka priimti ryžtingus sprendimus. Deja centrinės institucijos to ne visada turi. Pritraukdami investicijas susidūrėme su valstybinės žemės naudojimo įstatymų netobulumais ir be galo ilgais biurokratiniais procesais. Sukurtoms naujoms darbo vietoms reikia kompetentingų specialistų ir nors dirbančiųjų trūksta, tačiau nedarbo lygis rajone išlieka aukštas. Užimtumo politika, tai dar viena sritis, kur reikėtų daugiau pasitikėti savivalda.

Kaip apsaugote savo šeimą nuo paties nuotaikų, kurios galbūt atsiranda sprendžiant įsisenėjusias ir skaudžias problemas, juo labiau, kad ne visas jas ir galima išspręsti?

Šiuo atveju džiaugiuosi, kad mano žmona Vita taip pat dirba viešajame sektoriuje. Ji puikiai išmano savivaldybės darbo politiką ir mane stiprina, palaiko. Gera, kai galima su ja pasitarti susiduriant su įvairiausiais iššūkiais. Visas situacijas stengiamės vertinti blaiviai, nereaguoti asmeniškai į išsakomą konstruktyvią kritiką ir neužriesti nosies dėl pasiekimų.

Esate baigęs tarptautinių santykių ir politikos mokslus, bet įgytą žinių bagažą papildėte nesenomis studijomis, atrodo, Šiaulių universitete. (patikslinkite) Tad kaip surandate laiko darbui, kuriame darbo diena neribota, šeima, kurioje laukia ne tik žmona, bet ir…., studijoms?

Dirbamas savo tiesioginiame darbe susidūriau su situacijomis, kuomet pajaučiau tam tikrų žinių stygių. Todėl pasirinkau  magistro studijų programą. Nors suderinti visas veiklas nėra lengva, bet tikrai esu maloniai nustebęs Šiaulių universitete dirbančių dėstytojų kompetenciją ir požiūriu į darbą. Manau, mūsų regionui yra ypatingai svarbu išsaugoti aukštojo mokslo įstaigą.
Kadangi studijos yra įdomios ir prasmingos, rasti joms laiko matau didelę prasmę. Vertinu tai kaip investiciją, kuri, tikiu, ateityje atneš dar didesnės naudos. 

O kaip su laisvalaikiu? Netenka susimąstyti: pala, o kas tas laisvalaikis?

Tikrai, laisvalaikio daug nebelieka, bet vis tiek stengiuosi rasti laiko maldai, sportui ir šeimai. Nuolat sukantis aktyviame rate reikia gebėti išsaugoti dvasinį ir fizinį, taip pat  šeimos santykių balansą. Gyvenime turėjau skaudžių pamokų, tad bandau išmokti svarbiausius dalykus laikyti svarbiausiais. Čia taip pat labai svarbus ir šeimos palaikymas, tad tikrai vertinu kiekvieną laisvą valandą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
 
Nuotr. iš asmeninio pašnekovo archyvo.
Nuotraukose Tomas Martinaitis su žmona Vita ir su Akmenės rajono „Bočiais“