Tarptautinei šokio dienai – negirdėti faktai apie baletą iš LNOBT artistų lūpų

Paskaičiuota, kad kasdien repetuojanti baleto šokėja per mėnesį suavi po penkiolika porų puantų, o vienam spektakliui balerinai gali prireikti tiek pat energijos, kiek futbolo žaidėjui – dvejoms rungtynėms! Balandžio 29-ąją, minimos Tarptautinės šokio dienos proga pateiksime ir daugiau negirdėtų faktų apie baletą, o iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) artistų išgirsime, kokius kūrinius, jų manymu, privalo žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus ir kokius mitus apie baletą jie laiko absurdiškiausiais.
 
Baleto ištakos – karališkame dvare
 
Pirmasis baleto pasirodymas įvyko Prancūzijos karaliaus Henriko III dvare, Petite Bourbon rūmuose Paryžiuje 1581 m. spalio 15 d. Šis didingas ir labai brangus spektaklis, kurį inicijavo menus dosniai rėmusi ir globojusi karaliaus motina, italų kilmės Kotryna de Mediči, truko net penkias su puse valandas.

Pirmieji baleto pasirodymai buvo pompastiška skirtingų menų – muzikos, šokio, poezijos, dizaino ir dekoro – kombinacija, skirta kurti pramogą karališkajai šeimai ir dvaro aristokratams. Visus vaidmenis tiek šiame, tiek vėlesniuose to meto baleto spektakliuose atliko vyrai. Moterims šokti balete buvo leista tik lygiai po šimtmečio – 1681-aisiais.

Manoma, kad moterims kelią į baletą pirmoji praskynė Madmoiselle de Lafontaine (1655–1738), tais metais Paryžiaus operoje sušokusi kompozitoriaus Jean-Baptiste‘o Lully balete „Meilės triumfas“. Bet net ir tada moterys turėdavusios šokti sunkiomis uždaromis sukniomis, kurios labai varžydavo judesius ir atimdavo iš šokio grakštumą.

Ankstyvuosiuose prancūzų dvaro baletuose buvo juntama didelė italų tradicijos įtaka.  Jie ir atsirado panašiu metu, kaip besikuriančios operos pirmtakais laikomi italų rūmų intermedio vaidinimai. Didžiulė ankstyvosios operos sėkmė pastūmėjo ir baleto, kaip atskiro meno žanro, prestižą, o pats baletas netrukus tapo Prancūzijos dvarų puošmena ir pasididžiavimu.
 
Naujus puantus reikia „sulaužyti“
 
Romantizmo laikais balete atsirado daugiau lengvumo, o balerinos pasipuošė pūstais sijonais, vadinamaisiais tutu. Šiandien baletas yra vienas svarbiausių, elegantiškiausių ir labiausiai viso pasaulio žiūrovų mylimų scenos meno žanrų.
Ir nors, atrodo, apie jį žinome nemažai, kai kurie faktai priverčia iš nuostabos išsižioti net ir balete dažnai besilankančius žiūrovus. Pavyzdžiui, ar galėjote įsivaizduoti, kad vienam baleto spektakliui paruošti prireikia net iki 5 tūkst. valandų repeticijų, o profesionaliai pasiūti ką tik minėtą tutu sijoną siuvimo meistrams užtrunka net iki 90 darbo valandų, arba daugiau nei dešimt darbo dienų?

Tikriausiai negalėjote įsivaizduoti, kad Anglijos karališkojo baleto trupės balerinos per metus sudėvi apie 9 tūkst. porų puantų, o baleto primarijus per visą savo karjerą, trunkančią viso labo iki 40-ties, o kartais pasibaigiančią ir sulaukus vos 30-ties metų, vidutiniškai sudėvi apie 4 tūkst. pėdkelnių?

Ko gero, nežinojote ir to fakto, kad primabalerina vadinamąjį fouette judesį, kai koja metama į šoną ir sukamasi aplink savo ašį, gali nesustodama atlikti net 32 kartus! Sako, kad po tokios apsisukimų serijos neįmanoma prisiliesti prie puanto nosies – tokia įkaitusi ji būna. Tad nenuostabu, kad baletas reikalauja itin didelės fizinės ištvermės, o vienas pasirodymas prilygsta 30 nubėgtų kilometrų.

Tačiau didžiausią susidomėjimą visada kėlė ir tebekelia baleto šokėjų avalynė – tik moterų balerinų avimi puantai. Manoma, kad pirmoji šį apavą šokyje panaudojo italų šokėja ir choreografė, viena garsiausių romantizmo epochos balerinų Marie Taglioni (1804–1884), taip siekdama savo judesiams suteikti lengvumo ir nesvarumo įspūdį.
Įdomu tai, kad balerinos naujus puantus, kurių nosys paprastai tvirtinamos gipsu ir klijais, turi paruošti ir „sulaužyti“ – tam apavas paprastai daužomas į grindis, suspaudžiamas durimis, o padas skutamas skustuvu. Be to, puantai tepami kanifolija, kurią avalynei tepti naudoja ir beisbolo žaidėjai – taip pagerinamas sukibimas su grindimis.
 
Karjerą užbaigtų šokdama Džuljetą
 
Tarptautinės šokio dienos išvakarėse kalbinti LNOBT baleto trupės artistai paneigė kelis apie baletą visuomenėje sklandančius mitus. Taip pat noriai papasakojo, kurias baleto repertuaro scenas, jų manymu, privalo pamatyti kiekvienas išsilavinęs žmogus, ir pasidalijo savo profesijos užkulisiais.

LNOBT trupės primabalerina Kristina Gudžiūnaitė žavingiausiomis, privalomomis pamatyti baleto scenomis laiko legendinius fragmentus iš klasikinių baletų – baltų gulbių paveikslą iš Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“, vilisų sceną iš Adolphe‘o Adamo „Žizel“, šešėlių sceną iš Ludwigo A. Minkuso „Bajaderės“. „Visos šios scenos – baltos, o pats šokis jose tarsi pakyla virš žemės, į levitacijos būseną. Didelis malonumas ir šokti, ir žiūrėti iš salės“, – sako garsi šokėja.
Paprašyta pasakyti, kurį vaidmenį rinktųsi savo paskutiniam pasirodymui scenoje, K. Gudžiūnaitė neabejodama atsakė – Džuljetą. Anot jos, Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“ išlaikomas idealus balansas tarp choreografijos ir emocinio krūvio, jame šokėja gali tiesiog atvira širdimi „maudytis“. „Gerai įsivaizduoju, kas tą vakarą galėtų būti Romeo, kitų vaidmenų atlikėjai. Būtų simboliška mirti tame balete ir tuo pačiu atsisveikinti su scenos gyvenimo etapu“, – pasakoja balerina.

Balerinos negali būti mamos – šį stereotipą pati K. Gudžiūnaitė sėkmingai sugriovė, ir netgi du kartus. „Tai yra tikrovės neatitinkantis mitas, – sako balerina, dviejų dukrelių – ketverių metukų Kajos ir aštuonių mėnesių Rusnės – mama. – Be abejo, nelengva karjeroje daryti pauzes, ypač kai profesija susijusi su scenos kūno estetika ir fizika. Kartais atrodo, kad į buvusią fizinę formą grįžti nebeįmanoma. Bet laikas, kantrybė ir kasdienės treniruotės padeda kūnui atsistatyti, o man pačiai – vėl pasijausti savimi.“

Po abiejų nėštumų K. Gudžiūnaitė ėmė intensyviai treniruotis, kai dukroms būdavo viso labo trys mėnesiai. „Dažnai sulaukdavau komentarų – neskubėk, pailsėk, bet pažįstu save – jeigu nepradėsiu, kai yra noro, tas noras gali tiesiog imti ir išblėsti“, – teigia LNOBT vedančioji solistė.
 
Įsimintiniausia scena – iš baleto „Žizel“
 
Trupės primarijus Jonas Laucius absurdišku stereotipu apie baletą vadina tai, kad jį šokantys vyrai esą nėra vyriški. „Vyrai balete yra stiprūs tiek emociškai, tiek fiziškai, bet tuo pačiu metu geba atrodyti lengvi ir plastiški. Visam tam reikia daug kūno paruošimo, treniruočių, ištvermės“, – įsitikinęs daugelyje pagrindinių vaidmenų šiame sezone debiutavęs šokėjas.

Žavingiausia ir įsimintiniausia baleto scena, kurią patartų pamatyti kiekvienam, J. Laucius įvardija A. Adamo baleto „Žizel“ antrąjį veiksmą. Jame išduota ir iš sielvarto mirusi Žizel, jau vėlė, pasirodo su kitomis baltais šydais apsigaubusiomis vėlėmis – vilisomis. „Ypatingai artėjant veiksmo pabaigai – jautru, trapu, stebuklinga“, – apie romantizmo epochos baleto šedevrą, kuris Lietuvoje pirmąkart pastatytas dar 1931 m., kalba jame šokantis LNOBT primarijus.

 
Kartais pasilepina greitu maistu
 
Baleto šokėja Julija Šumacherytė ir dviem metais jaunesnė jos sesuo Emilija, šokančios daugelyje LNOBT spektaklių, neslepia – kai kurias šokio figūras ir pozicijas iki tobulumo tenka atidirbinėti po devyniais prakaitais. 

„Tobulumui ribų nėra.  Fouette sukiniai iki šiol yra daugiausiai ištvermės, koordinacijos, tikslumo ir techniškumo reikalaujantis judesių junginys, – pasakoja J. Šumacherytė. – Apskritai, man baletas yra labai tikslus mokslas. Jame nėra nesvarbių detalių, o technika neatsiejama nuo emocinių išgyvenimų, kai dirbama ne tik kūnu, bet ir vidumi. Juk net ir tobulai atliktas judesys be atitinkamo jausmo atrodo tuščias. Žiūrovas tai kaipmat pajaus, o spektaklis iškart neteks magijos.“

Tuo tarpu E. Šumacherytė baleto elementu, iki šiol kainavusiu daugiausiai išlieto prakaito, įvardija teisingą écarté – taip vadinamas kojos pakėlimas į šoną. Jeigu reikėtų rinktis svajonių vaidmenį, E. Šumacherytė norėtų šokti Juodosios gulbės pas de deux balete „Gulbių ežeras“.

„Šis vaidmuo spinduliuoja moters laisve ir nepriklausomumu. Jis griauna baleto spektakliams įprastą scenarijų, kai moteris būna aukos vaidmenyje“, – aiškina Emilija.

Vyresnė sesuo Julija pasakoja, kad sentimentus jai kelia P. Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“. Jos pirmoji baleto mokytoja Leokadija Aškelovičiūtė dar 1960 m. debiutavo LNOBT scenoje, šiame balete atlikdama Auroros vaidmenį. „Ji man visada sakydavo, kad šis vaidmuo – neeilinis, o šis spektaklis – visų klasikų klasika. Svajoju ir aš sušokti Aurorą“, – sako J. Šumacherytė.

Paklaustos, kokį tikrovės neatitinkantį stereotipą norėtų sugriauti apie baletą ir jo šokėjus, seserys išvardijo net kelis. „Vienas dažniausių – kad balerinos darbas yra lengvas ir nereikalauja pastangų. Atėjai, pašokai, linksma, rožiniai drabužiai, plunksnos… Realybėje baleto artistai dirba daug ir sunkiai“, – pasakoja Julija.

„Tenka girdėti, kad balerinos nieko nevalgo, – tęsia Emilija. – Bet pagalvokime logiškai: ar nieko nevalgydamos sugebėtume kasdien atlikti tiek daug jėgų reikalaujantį fizinį darbą? Taip, profesija įpareigoja prižiūrėti figūrą, tačiau mes maitinamės kaip ir kiti žmonės. Kiekviena tikrai leidžia sau pasmaližiauti, o kartais ir pasilepinti greitu maistu.“
 


Arnoldas Remeika