Tarp Rytų ir Vakarų arba kaip keitėsi mūsų visuomenė: lyčių lygybė Lietuvoje dabar ir prieš tris dešimtmečius

Moterų teisių ir lyčių lygybės tyrimai, problemų identifikavimas ir jų sprendimas yra orientuoti į geresnio, teisingesnio, įtraukaus, žmogaus teises užtikrinančio gyvenimo kūrimą, tačiau nepaisant to, būtent šios temos vis dar sulaukia priešiškų reakcijų. Apie tai, kaip požiūris į lyčių lygybę Lietuvoje keitėsi per visą Nepriklausomybės laikotarpį ir sutapo su demokratijos vystymusi, ir kodėl vis dar nutinka, kad dalis visuomenės tarsi priešinasi tam, kas turėtų padėti sukurti laimingesnį gyvenimą jos nariams, plačiau komentuoja jau tris dešimtmečius Vilniaus universitete veikiančio Lyčių studijų centro lyderės: VU Moterų centro (vėliau tapusio Lyčių studijų centru) viena iš įkūrėjų profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė, buvusi ilgametė centro vadovė, šiuo metu jau trečią kadenciją einanti Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto atstovė profesorė Dalia Leinartė ir šiandien centrui vadovaujanti VU Komunikacijos fakulteto mokslo prodekanė docentė dr. Lijana Stundžė.

Lietuvos pažangą aplenkė kitos šalys

Pagal paskutinį Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) rengiamą Lyčių lygybės indeksą, Lietuva Europos Sąjungoje pagal šį rodiklį užima 22-ą vietą, surinkusi 56,3 taškus iš 100 ir daugiau nei 11 taškų atsilieka nuo ES vidurkio. Nuo 2010-ųjų metų mūsų šalies vertinimas paaugo 1,4 taško, tačiau užimama pozicija nukrito per keturias vietas, nes per tą laiką kitos ES šalys padarė dar didesnę pažangą.

„Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo pradžioje lyčių lygybė buvo gana vieningas siekinys. Šiandien – tai įtemptas darbo baras, reikalaujantis aktyvios ir vieningos mokslininkų (ių), politikų (ių) ir visuomenininkų (ių) veiklos. Ir nors moters teisės ir lyčių lygybės principai  tapo demokratinės Lietuvos teisyno dalimi, tačiau toli gražu ne visos moters teisės ir lyčių socialinė lygybė yra įgyvendintos“, – teigia prof. M. A. Pavilionienė.

Pasak profesorės, lyčių lygybės politika Lietuvoje menkai formuojama ir įgyvendinama todėl, kad ji priklauso nuo į Seimą išrinktų partijų ideologijos ir programų bei atitinkamo ministerijų veiklos kryptingumo.

„Lyčių politika iki šiol yra įnirtingų mūšių arena, kurioje lyčių lygybės ir moters teisių pažangą stabdo religiniai fanatikai, tautinių tradicijų absoliutintojai, nepripažįstantys moters reprodukcinių teisių, lytinės tapatybės sklaidos, asmenybės lytinio ugdymo reikšmės. Šeimoje moteris iki šiol alina įvairiapusis smurtas, o darbo rinkoje – amžiaus, negalios ir atlyginimų diskriminacija“, – pažymi prof. M. A. Pavilionienė.

Sovietmetis iškreipė požiūrį į šeimą

Lyčių lygybė Lietuvoje labai glaudžiai susijusi su demokratiniais procesais. Rašydama monografiją apie šeimos ir valstybės santykį sovietinėje Lietuvoje prof. D. Leinartė aprašė ne vieną Lietuvoje vis dar gajų lyčių vaidmenų stereotipą ir jų kilmę. Pavyzdžiui, pagal sovietmečio propagandą, šeima turėjo tarnauti reprodukciniams tikslams ir Sovietų Sąjungos interesams, kaip numatė Stalino, vėliau Chruščiovo šeimos politika. Žinoma, žmonės propagandai taip lengvai nepasidavė, tačiau tam tikros temos ilgam tapo tabu.

Sovietinėse šalyse moterys iš karto po karo buvo labai greitai integruotos į darbo rinką ir dirbo tiek pat, kaip ir vyrai, tačiau visa sunki buitis ir vaikų priežiūra taip pat buvo įtvirtinta vien ant moterų pečių. Apie lygiavertį šeimos narių pasidalinimą pareigomis ir namų priežiūros krūviu buvo pradėta viešai kalbėti jau laisvoje Lietuvoje, kartu su pagarba žmogui ir lygybe grįstiems santykiams. Deja, kova su lytims priskiriamais stereotipais tęsiasi iki šiol.

„Lyčių, moterų teisių, lyčių lygybės tyrimai yra labai reikšmingi naujos žmonių kartos sąmoningumo formavimui, ugdymui ir demokratinės visuomenės stiprinimui, todėl Vilniaus universitete iki šiol išsaugotos lyčių studijos ir mokslo tyrimai yra be galo svarbūs Lietuvos ateičiai. Lyties aspektas, individo tapatybė, asmenybės esmė yra neatskiriami dalykai, kurie skleidžiasi visose privataus ir viešojo gyvenimo srityse. Šių aspektų dermė yra neišsenkantis, be galo įdomus ir turiningas lyčių studijų ir mokslo tyrimų šaltinis“, – teigia prof. M. A. Pavilionienė.

Trūksta lyčių studijų specialistų (čių)

Kaip vieną iš besitęsiančios lyčių nelygybės priežasčių pašnekovės įvardina šias temas analizuojančių studijų centrų trūkumą.

Pasak prof. D. Leinartės, Lietuvos švietimo ministerija ir aukštosios mokyklos nebuvo suinteresuotos suteikti lyčių studijoms akademinį statusą ir kurti bakalauro, magistro, doktorantūros programas. Todėl Lietuvoje lyčių studijos liko be galimybės išugdyti šią sritį išmanančius pedagogus ir tyrėjus, nepaisant milžiniško studentų susidomėjimo nuo pat 90-ųjų.

„Mano žiniomis, tarpdisciplininiai lyčių studijų centrai neegzistuoja nei vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje, išskyrus Vilniaus universitetą. Todėl Lietuvoje nėra rengiami specialistai, turintys gilesnį suvokimą apie diskriminavimą, smurtą lyties pagrindu, lyčių stereotipų įtaką visuomenės nuomonės formavime, egalitarinį vyrų ir moterų vaidmenų šeimoje, moterų dalyvavimo sprendimų priėmime svarbą. Tokiu būdu liberalios demokratijos plėtra mūsų visuomenėje stokoja vienos svarbiausių jos sudedamųjų dalių. Nėra demokratijos be rimtai įgyvendinamos lyčių lygybės“, – apie valstybės pagrindą kalba prof. D. Leinartė.

Telkiantis mokslininkų (ių) vaidmuo

Doc. dr. Lijana Stundžė įsitikinusi, kad iššūkis visuomenę šviesti ir telkti bei padėti mokslu grįstus pagrindus elgsenos pokyčiams gula ant lyčių studijų tyrėjų pečių. Lyčių studijų kelias Lietuvoje prasidėjo lygiai prieš 30 metų, kai 1992 m. kovo 31 d. Vilniaus universiteto Tarybos sprendimu buvo įkurtas Moterų studijų centras, vėliau tapęs Lyčių studijų centru, plėtojančiu tarpdisciplininius mokslinius tyrimus ir padedančiu kurti visuomenės gerovę užtikrinant lyčių lygybės ir nediskriminavimo principus. Lyčių studijos apima platų mokslinių tyrimų lauką, kuriame atsiduria lygybės, moterų ir feminizmo, vyrų ir vyriškumo, queer kultūros pažinimas. Šie tyrimai glaudžiai susiję su demokratija, lygybe, pagarba žmogui ir padeda visuomenėje sukurti pagrįstus lūkesčius, susijusius su lytimi ir lyties tapatybe.

„Per 30 veiklos metų Centras patyrė įvairių iššūkių: prieštaravimų, abejonių, išmėginimų, ignoravimo, sunkumų, pokyčių. Tačiau niekada nesuabejojome lyčių studijų svarba ir jų būtinybe universitete. Žengdami į ketvirtąją veiklos dešimtį diskutuojame apie naują lyčių studijų institucionalizavimo etapą ir vaidmenį kintančiose realybėse. Taip pat šiuo metu intensyviai kuriame pirmąją Lietuvoje Lyčių studijų magistrantūros programą, kuri turėtų parengti šiuo metu taip trūkstamus specialistus (es)– būsimuosius savivaldybių ir valstybinių institucijų padalinių, personalo skyrių, socialinės atsakomybės ir kitų jautrių sričių darbuotojus (as)“, – teigia doc. dr. L. Stundžė.

Pasak docentės, galima teigti, kad švietėjiška Lyčių studijų centro ir bendražygių misija bei lygybės idėjų sklaida tarsi sniego gniūžtė davė postūmį svarbiausiems teisės dokumentų ir visuomenės požiūrio pokyčiams. Tarp jų – Lygių galimybių kontrolieriaus institucijos sukūrimas,  lygių galimybių politiką turėti įpareigojantis Darbo kodeksas, , galimybė ne tik mamai, bet ir kūdikio tėvui eiti tėvystės atostogų, įvairios socialinės kampanijos, pagalbą teikiančios organizacijos ir ne tik.

Reikalinga politinė valia

Pasak prof. M. A. Pavilionienės, žvelgiant į ateitį, švietėjai (os) ir politikai (ės) turėtų bendradarbiauti ir komunikuoti su visuomene tam, kad žmogaus teisės ir laisvės, lyčių lygios teisės taptų suvokiamu, priimtinu ir  gerbtinu dalyku, nekintančiu valstybės pamatu, o ne proginiu partijų reklaminiu skydu.

„Įgyvendinant lyčių politiką reikalinga politinė valia, o ne taikstymasis su lyčių lygybės priešininkais.  Visuomenė visada yra susiskaidžiusi, veikiama skirtingo išprusimo interesų grupių. Todėl visuomenėje reikalingi lyderiai, kurie, remdamiesi savo profesine ir politine patirtimi, nuolat komunikuotų su žmonėmis aiškindami  lyčių lygybės svarbą demokratinės visuomenės raidai“, – teigia profesorė.

Lyčių lygybė istoriniame kontekste

Pasak prof. D. Leinartės, kitas dabar svarbus uždavinys – suvokti ir aprašyti kaip atsitiko, kad iš esmės lyties kategorija tapo pagrindiniu įrankiu, skaldančiu Lietuvos visuomenę ir visą Rytų Europą. Apie tai ir darbą Jungtinėse tautose profesorė šiuo metu rašo knygą ir kartu nori padrąsinti lyčių ir lygių galimybių temas tyrinėjančius mokslininkus ir mokslininkes siekti lygiaverčio statuso tarp kitų akademinių padalinių bei nugalėti aibę seksistinių, patriarchalinių, propagandinių barjerų, sutinkamų net ir universiteto viduje.

„Lyčių vaidmenys ir jų istorinė transformacija yra sudėtingi klausimai, todėl paviršutiniški svarstymai negali pasiūlyti visuomenei modernių sprendimo būdų. Iš vienos pusės turime per mažai tarnautojų ir politikų (ių), gebančių tinkamai parengti su lytimi ir lyčių lygybe susijusių strategijų ir apskritai suprasti šią sritį; iš kitos – (ne visi) lietuviai (ės) pasiruošę suvokti šių klausimų svarbą demokratinėje visuomenėje. Priežastį minėjau anksčiau – tai kvalifikuotų šios srities specialistų (čių) trūkumas. Juk jei universitetai ruoštų medikus (es) ne nuoseklių akademinių programų pagrindu, o pasitelkdami tik laisvai pasirenkamus dalykus – šiandien mus gydytų žiniuonės ir homeopatai, o ne profesionaliai parengti medikai (ės)“, – teigia prof. D. Leinartė.

Profesorė M. A. Pavilionienė taip pat pabrėžia lyčių studijų svarbą. Pasak jos, lyčių studijos ir mokslo tyrimai sklaido žmonių nežinojimo baimę, laužo stereotipus, griauna tikėjimo dogmas, padeda suvokti žmones plačiame istoriniame kultūriniame kontekste, kuris šiandien mums vėl yra kaip niekad svarbus.

Aistė Bielinė