Švietimo sistemos remontas: ne nuo stogo ar pamatų, o nuo pastato vidurio

2017 metai kartu su spalvinguoju ir garsiakalbiu raudonuoju Gaidžiu žada ne vieną staigmeną švietimui. Tai jau ne pirmą kartą iškelta švietimo įstaigų vadovų kadencijų (rotacijos) tema, jau bandytas  pedagogų etatinio darbo sistemos įdiegimas, nauji pokyčiai darbo apmokėjime. Iš vienos pusės tai yra sveikintinas dalykas, tačiau kasdien stebint situaciją iš vidaus, sunku vienareikšmiškai vertinti tokius planus, kurių jau būta ne vienas ir ne po vieną kartą. Esmė yra tame, kad, nesant švietime ilgalaikės vizijos ir strategijos, beveik nei vienas iššūkis nebuvo įgyvendintas metodiškai tiksliai ir iki galo. Tai lėmė švietimiečių ir kitų visuomenės dalių nepasitikėjimą valstybe, susierzinimą ir nuovargį dėl beveik kasdien iškeliamų naujų reikalavimų. Tai sukėlė ir neseniai praūžusią streikų bangą, kuri buvo nuslopinta gražiais pažadais, kurie iki šiol neįvykdyti.
Akivaizdus pavyzdys – naujasis Valstybės ir savivaldybės įstaigų darbuotojų apmokėjimo įstatymas, kurį priėmus garsiai deklaruojama, kad mokytojų atlyginimai tikrai pakils. Tačiau:

1. Nepanaikintos „žirklės“, dėl kurių buvo susitarta su profesinėmis sąjungomis;
2. Atlygis 2-3 proc. (t.y. 2-3 Eur prie kiekvieno popierinio 100 Eur) galbūt kils tiems pedagoginiams darbuotojams, kuriems iki šiol buvo patvirtinta „žirklių“ apatinė riba;
3. Naujoji apatinė „žirklių“ riba mokytojams ir pagalbos mokiniui specialistams atitinka ne žadėtąją maksimalią buvusių „žirklių“ ribą, o tik vidurkį, kuris ir buvo taikomas daugelyje įstaigų. Tai reiškia, kad jiems atlygio pastovioji dalis vargu ar padidės.

Galima ieškoti naujų galimybių planuojamame įdiegti mokytojų etatinio darbo modelyje, kurio siūlomi variantai turi savų pliusų ir minusų. Puiku, nes bus apmokama už įvairius darbus, už kuriuos dabar mokama arba ne (pvz. mūsų gimnazijoje tokie darbai – mokyklinių olimpiadų organizavimas, PUPP darbų taisymas, darbas veiklos kokybės įsivertinimo grupėse – apmokami už faktiškai dirbtą laiką), ir mokytojams nereikės savo laiko dėl darbo tarybose ar grupėse, dėl pasirengimo pamokoms  atimti iš šeimos ir galės atlikti didumą tų darbų mokykloje. Tai lems dažnesnį ir glaudesnį mokytojų bendradarbiavimą, siekiant geresnės ugdymo kokybės, stiprins komandinio darbo įgūdžius, gerins emocinį klimatą. Tuo pačiu tėvams atsivers didesnės galimybės jiems patogiu laiku ir dažniau atvykti į mokyklą susitikti tiek su mokytojais, tiek su klasės auklėtoju. Taip pat mokytojai visada žinos, už kokius darbus ir veiklas jis yra atsakingas, kas yra jo komandos nariai, be skubos planuos susitikimus ir veiklas. Svarbiausias klausimas – kiek skaidrus bus etato formavimo klausimas, kiek metodiškai jis bus aprašytas ir kaip žmogaus atlygis priklausys nuo jo veiklos rezultatų, dėl kurių bus susitarta, ir, aišku, kaip valstybė užtikrins, kad mokytojų motyvacijai kelti profesinę kvalifikaciją ir siekti svaraus indėlio į mokyklos, organizacijos pažangos augimą pinigų tikrai bus.
2016 m. pabaigoje Lietuvoje praūžė keletas skandalingų istorijų, kurias galbūt nulėmė netinkama vienos ar kitos ugdymo įstaigos vadyba. Tačiau juk kiekvienos įstaigos vadovo darbas yra analizuojamas periodiškai ir įvairiais pjūviais: savivaldybių tarybose yra analizuojama ir tvirtinama kasmetinė švietimo įstaigų vadovų veiklos ataskaita, vadovai atestuojasi ir kas 5 m. tikrinama jų atitiktis turimai kategorijai, vykdomas išorinis mokyklų veiklos kokybės vertinimas ir t.t. Svertų nustatyti, ar vadovai yra tinkami atlikti savo pareigas, yra tikrai nemažai. Kodėl jie neveikia, kodėl netinkamai dirbantys ar besielgiantys vadovai neatleidžiami? Galbūt todėl, kad visoje valstybėje veikia „gerumo ir švogerystės“ar „čia nieko tokio neįvyko“ principas? Galbūt todėl, kad net atskirti smurtaujantį tėvą nuo šeimos laiku nesiryžtama, atskirti nuolat alkaną ir neprižiūrėtą vaiką nuo geriančios mamos nesiryžtama?
Jau dabar Lietuvoje yra nemažai mokyklų, kuriose dirba tik laikinai einantys direktoriaus pareigas, nes nėra pageidaujančių dalyvauti konkursuose. Juk vadovų atlygis ne ką didesnis (o mažose mokyklose tikrai mažesnis) nei 36 ar 40 val. krūviu dirbančio patyrusio mokytojo metodininko ar eksperto. Tačiau nepaisant visko, daugelis vadovų sąžiningai ir kantriai siekia Geros mokyklos vardo savo vadovaujamoms įstaigoms, sąžiningai ir kantriai su įstaigų bendruomenėmis įgyvendina išsikeltas kartu vizijas, lankstosi prieš klerkus dėl investicijų renovacijoms ir t.t. O jei pažvelgsime į naujojo Valstybės ir savivaldybės įstaigų darbuotojų apmokėjimo įstatymo nuostatas, kuriose mokyklų vadovams apatinė „žirklių“ riba sumažina dabartinius atlygius apie 30 proc., tai beveik aišku, kad degančių noru tapti vadovais dar sumažės.
Analizuojant Prezidentės pateiktus Švietimo įstatymo pakeitimus dėl įstaigų vadovų kadencijų, kyla daug klausimų:

1. Kadangi darbo sutartys šiuo metu yra neterminuotos, atleidžiant direktorius turės būti taikomos DK 129 ir 140 straipsnių nuostatos dėl išeitinės išmokos. Šiuo metu direktoriams, kaip ir kitiems darbuotojams, galioja DK 129 straipsnio 4 d. nuostatos, kad iki pensijos likus 5 metams, galima iš darbo atleisti tik ypatingais atvejais. Kaip tai koreliuos su kadencijų įvedimu vadovams?
2. 2018 m. atleidžiami pirmieji daugiau nei 10 metų vienoje įstaigoje dirbę švietimo įstaigų vadovai. Jų bus daug. Ar neatsitiks taip, kad pavasarį prasidės vadovų maršas per konkursus ir įstaigos liks vegetuoti? Dalis vadovų tikrai pasitrauks iš šios sferos. Kaip tai užtikrins, kad vadovų atrankose dalyvautų geriausieji? Vadovų rezervo Lietuvoje nėra, jis neruošiamas.
3. Kodėl pasibaigus pirmajai kadencijai, švietimo įstaigos vadovo darbo sutartis negali būti pratęsiama antrajai penkerių metų kadencijai, neskelbiant konkurso, jeigu visi vadovo veiklos vertinimai pirmosios kadencijos metu buvo patenkinami, geri arba labai geri ir jei bendruomenė tam pritaria?
4. Nėra tvarkos, kas ir iki kada kasmet atliks švietimo įstaigų ir jų vadovų vertinimą. Kaip jis koreliuos su vadovų teikiamomis metinėmis vadovų veiklos ataskaitomis, atestacija ir vadybinės kategorijos atitikties pasitvirtinimu, mokyklų veiklos kokybės išorės vertinimu, savivaldybės audito tarnybų patikrinimais ir t.t.?
5. Švietimo įstaigos vadovui, pasibaigus dviejų kadencijų laikotarpiui, suteikiama teisė dalyvauti konkurse toje ar kitoje švietimo įstaigoje tame pačiame ar kituose Lietuvos rajonuose. O kaip su gyvenamąja vieta, šeima? Ar prilyginsime vadovus Seimo narių kategorijai ir skatinsime šeimų gyvenimą atskirai?

Mokykla tai ne policija, ne karinė struktūra, čia kartu veikia trys skirtingos bendruomenės – vaikai, tėvai, mokyklos darbuotojai. Niekur kitur tokių sudėtingų santykių nėra. Suvaldyti juos ir nukreipti visų pastangas viena sutarta kryptimi reikia didelio meistriškumo. Todėl kartais išardyti šį sudėtingą mechanizmą gali reikšti tą patį, kaip išardyti didelę šeimą, kuri daugiau niekada netaps tokia susitelkusi ir motyvuota.
 
 
Ieva Mažulienė
Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazijos direktorė