Švedijos lietuviams pristatytos dzūkiškos kiaušinių marginimo tradicijos

Dzūkija žavi ne tik unikalia gamta, senąja kaimo architektūra, turtinga istorija, bet ir iki šių dienų išlikusiomis protėvių tradicijomis bei papročiais, kurie pagarbiai tebepuoselėjami.

Kad visa tai neišnyktų, dzūkai organizuoja įvairias kūrybines etnokultūros paveldo dirbtuves ir mokymus, kuriais domimasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Prieš Šv. Velykas prisiminti senąsias kiaušinių marginimo tradicijas, pasimokyti patiems kiaušinius marginti vašku ir to pamokyti savo vaikus sugalvojo ir veikli bei lietuvybės dvasia stipri, protėvių tradicijų nenorinti pamiršti Västmanlando lietuvių bendruomenė Švedijoje. Į svečius jie pakvietė Dzūkijoje gyvenančią etnografę Onutę Drobelienę, kuri ne tik pamokė kiaušinių marginimo vašku technikos, bet ir pristatė Dzūkijos regioną bei jame gyvuojančias etnokultūros tradicijas. Susitikime su Västmanlando lietuviais dalyvavo ir žurnalistė Rūta Averkienė.

Šios bendruomenės pirmininkė Aiva Bindokienė pasidžiaugė, kad bendruomenė gana gausi – ją sudaro aštuoniasdešimt du įvairaus amžiaus nariai. Nors vieni Švedijoje gyvena jau daugiau kaip dvidešimt metų, o kiti dar tik kuriasi, tačiau visus čia gyvenančius lietuvius vienija didelis noras bendrauti, dalintis patirtimi, nepamiršti savo šaknų. Nors tądien netikėtai atšalo ir prasidėjo pūga, bet į priešvelykinį bendruomenės susibūrimą suvažiavo daugiau kaip keturiasdešimt lietuvių ir čia sklandė tikra priešvelykinė nuotaika.

Suvažiavusiems pasimokyti kiaušinių marginimo subtilybių buvo paruoštos visos priemonės. Ant staltiese užtiesto stalo darbščių rankų laukė specialūs mediniai stoveliai su žvakute ir vašku, marginimo koteliai, dažai, taip pat ir piešinukai, kaip marginti. Dalį priemonių atsivežė etnografė Onutė, o dalį pagamino bendruomenės pirmininkės Aivos vyras Vidas. Onutė Drobelienė dalinosi patirtimi ir mokė, kaip ant kiaušinio dailiausius raštus išpiešti natūraliu vašku, kaip kiaušinį išmarginti tamsiais vaško ornamentais, kaip padaryti, kad vaškas ant margučio būtų geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Mamos su vaikučiais susikaupę merkė medinius pagaliukus į karštą vašką ir ant kiaušinukų piešė gražiausius ornamentus, nuo jų neatsiliko ir tėčiai, prisipažindami patyrę, jog šis darbas reikalauja labai didelio kruopštumo ir kantrybės. Buvo gera klausyti, kaip įvairiuose miesteliuose aplink Vesterosą gyvenantys lietuviai aktyviai renkasi į lietuvių bendruomenės susirinkimus, puoselėja lietuviškas tradicijas, švenčia lietuviškas šventes, bendrauja tarpusavyje. Ne mažiau smagu buvo klausytis lietuviško mažųjų klegesio. Jie didžiuodamiesi pasakojo, kad noriai lanko sekmadieninę lietuvišką mokyklėlę.

Kelios valandos smagios kūrybos pasikalbant ir pasidžiaugiant, kaip gražiai pavyko išraityti saulutę ar šakelę – ir į pintinėles sugulė daugiau kaip šimtas gražiausiais raštais ir įvairiausiomis spalvomis išdabintų margučių. Susidomėjimas buvo didelis!

Po edukacijos visi dalyviai smagiai bendravo prie vaišių stalo. Viešnios iš Lietuvos dovanų atvežė tradicinį dzūkų patiekalą grikinę babką, naminio sūrio ir medaus, o lietuvaičiai buvo išsikepę skanių pyragų.

Žavėjo veiklioji bendruomenės pirmininkė Aiva Bindokienė, kuri stengiasi sugalvoti įdomių veiklų, bei jai talkinančios labai svetingos ir šaunios moterys Jurgita Kristofferson, Eglė Miniotienė ir kitos. Buvo padėkota susitikimą koordinavusiai Vilmai Ogientaitei–Sjöstrand.

„Labai gera matyti, kad jūs mylit dvi šalis, bet neužmirštat Lietuvos, kad Jūsų vaikučiai puikiai kalba lietuviškai ir kad domisi savo šaknimis ir tradicijomis“, – pristatydama Dzūkijos regioną kalbėjo etnografė Onutė Drobelienė. Ji pademonstravo Dzūkiją bei jos unikalumą reprezentuojančias nuotraukas, pažymėdama, kad dzūkų gyvenimo būdas yra gyventi santarvėje su gamta, iš jos pasiimant ko reikia pragyvenimui ir jos neskriaudžiant. Švedijos lietuviai išgirdo gražų pasakojimą apie Dzūkijos duoną – grikius, kurie nuo senų senovės maitino ištisas dzūkų kartas. „Šios nuotraukos – kaip linkėjimai Jums iš Lietuvos, kad niekada nepamirštumėt savo šaknų“. Ji pasakojo, kad dzūkai – lietuvių etnografinė grupė, gyvenanti Pietryčių ir Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, taip pat „lietuviškose salose“ Gudijoje ir dabartinėje Lenkijoje, kur kadais buvo Lietuvos teritorija. Dzūkija yra pats archaiškiausias iš penkių Lietuvos regionų, o dzūkai savo ruožtu skirstomi į gruntinius, panemunių bei šilinius. Pastarieji nuo senų senovės gyvena miško kirtimuose įkurtuose kaimuose. Anksčiau jie užsidirbdavo kirsdami, parduodami mišką, medžiodami, bitininkaudami, vasaromis uogaudami, grybaudami ir parduodami miško gėrybes. Būtent čia ilgiausiai užsilaikė senoviniai papročiai, senoviniai įnagiai, o gyventojai pasižymi bendruomeniškumu ir gyva žodine tradicija. „Gaila, kad vyresniosios kartos žmonės pamažu išeina, dažnai su savimi išsinešdami vieną ar kitą amatą, pasakojimą, dainą, posakį, patiekalo receptą, kurių mes nespėjom išmokti. Juk visa tai – mūsų savastis. Tad stengiamės kiek galima daugiau organizuoti visokių mokymų ir jais „užkrėsti“ kuo daugiau žmonių. Šie edukaciniai mokymai prieš Šv. Velykas – labai prasmingi. Visose tautose kiaušinis nuo seno buvo kaip garbinimo objektas, jis buvo ne tik maistas, ne tik gyvybės pradžia, bet ir šventinių apeigų atributas. Manau, kad mes turime tęsti tradicijas, kad margutis būtų pats prasmingiausias Šv. Velykų simbolis. Smagu, kad domitės savo gimto krašto tradicijomis, istorija, papročiais ir mokote savo vaikučius kalbėti lietuviškai. Nuoširdus ačiū už Jūsų neparastą rūpestį visos viešnagės metu. Esu laiminga su Jumis susipažinusi. Jaukių artėjančių Šv. Velykų ir dailių margučių! Iki mielų susitikimų Lietuvoje“, – sakė O. Drobelienė.

Västmanlando lietuviams buvo nuskraidintos ir perduotos Seimo narės Angelės Jakavonytės bendruomenei skirtos dovanėlės ir linkėjimai, kad jos nariai kur bebūtų ir ką beveiktų, te nepamiršta savo šaknų, vaikus moko Lietuvos istorijos, puoselėja meilę savo gimtinei, bendrauja tarpusavyje ir tiesia bendrystės tiltus su Lietuva.

Visos bendruomenės vardu už tikrai naudingą kiaušinių marginimo edukaciją, įdomius pasakojimus apie Dzūkiją bei lietuvišką bendrystę viešnioms iš Lietuvos padėkojo bendruomenės pirmininkė Aiva Bindokienė. Ne vienas edukacijoje dalyvavęs lietuvaitis sakė, kad gyvenant Lietuvoje neteko kiaušinių marginti vašku, todėl dabar buvo labai gera proga pasimokyti.

Kadangi edukacijos metu buvo dažomi nevirti kiaušiniai, tai ant Västmanlando bendruomenės lietuvių Šv. Velykų stalo puikuosis pačių vašku išpuošti margučiai. „Kitąmet Šv. Velykoms kiaušinius būtinai marginsime vašku, juk taip gražu tie vaško lašeliai ir brūkšneliai, tai ir savotiškas priešvelykinis magiškas ritualas, kuris suteikia ramybės“, – sakė ne vienas.

„Į namus tautiečiai išvyko ne tik su margučiais, bet ir su įrankiais kiaušiniams marginti. Iš dvylikos padarytų stovelių vaškui liko du, o va braižymo pagaliukų visai neliko. Susidomėjimas buvo tikrai didelis, labai smagu, kad edukacija buvo naudinga ir visiems patiko“, – patvirtino Aiva Bindokienė.

Pasakodama apie Švedijoje gyvenančių lietuvių pastangas, kad jų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos, ji pažymėjo: „Sekmadieninę lietuvišką mokyklėlę lanko ne visi vaikai. Västerås savivaldybė (visos savivaldybės sudaro sąlygas, jei surenkamas pakankamas skaičius vaikų) duoda galimybę kartą į savaitę po vieną valandą turėti lietuvių pamoką. Todėl nemažai šeimų naudojasi šia galimybe ir tokiu būdu sekmadieninė mokyklėlė tampa kaip užklasine veikla. Mokyklėlė turi daug jaunųjų lietuvaičių, kurie dar negali lankyti pamokėlių kitomis savaitės dienomis. Taipogi tie, kurie neturi galimybės turėti pamokėlių dėl nesurenkamo vaikučiu skaičiaus savivaldybėje. Taip pat atvykę iš Lietuvos, kurie nenori prarasti žinių, įgytų savo šalyje. Šios sekmadieninės mokyklėlės mokytoja Aida Šereivienė savo mokiniams atiduoda visą save. Na, o mes su vaikais namuose kalbame lietuviškai, lietuvių šeimos tarpusavyje bendrauja taip pat lietuviškai. Labai stengiamės, kad lietuviškas žodis mūsų ir mūsų vaikų lūpose ir širdyse būtų ne svetimas“.

Po smagaus susibūrimo lietuvių bendruomenėje viešnioms iš Lietuvos buvo suorganizuota įdomi pažintinė ekskursija po gražų Västerås (Vèsteroso) miesto, įkurto vikingų dešimto amžiaus pradžioje, vieno seniausių miestų Švedijoje ir Šiaurės Europoje, senamiestį, kuris žavi dailia medine architektūra. Jo puošmena – įspūdingo dydžio ir grožio Katedra, veikianti maždaug nuo 1100 metų, kurioje ilsisi ir Švedijos karališkos šeimos palikuonys.

„Labai gera, kad turėjome progą Švedijos lietuviams ne tik apie mylimą Dzūkijos kraštą ir dzūkiškas tradicijas papasakot, bet ir nuoširdžiai pabendrauti, pakalbėt apie tolimesnę bendrystę. Visos viešnagės metu širdį glostė lietuvių rūpestis, svetingumas ir vaišingumas. Kokie jaukūs, mieli, šilti, svetingi susitikimai. Kiek nuostabių mažylių augina jaunos šeimos. Jie smalsūs, žingeidūs, mylimi ir laimingi, širdyje jie lietuviai. Atkreipėm dėmesį, kad lietuviai pasakodami apie savo namus Švedijoje, vis akcentuoja, kad rinkdamiesi vietą ieško tokios, kuri primintų Lietuvą. Kaip sakė svetingai mus nakvynei priėmusi Jurgita: „Mano namų aplinką puošia pušys, šalia upė – lyg Lietuvoje gyvenčiau…“. Visgi, lietuvybės kodas nesunaikinamas!“, – tvirtina etnografė Onutė Drobelienė.