Sunaikintus štetlus primena Litvakų atminimo sodas Medsėdžiuose

Medsėdžių kaime (Plungės r.) Eugenijaus Bunkos iniciatyva 2016 metais įkurtas Litvakų atminimo sodas, savo kontūrais primenantis Lietuvą.

„Kurdamas Litvakų atminimo sodą ir siekiau Lietuvos kontūrus atitinkančiame plote pažymėti tas vietas, kuriuose štetlai, – sako keliautojų žurnalistų klubo atstovų ir apie keliones rašančių žurnalistų grupę, lydimą Plungės turizmo informacijos centro direktorės Sandros Kasmauskienės, prie savo kūrinio pasitikęs Eugenijus Bunka. – Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondas Žemaitijos nacionaliniame parke buvo įsigijęs žemės sklypą, kuriame planavome statyti žydišką etnografinę sodybą. Nepavykus įgyvendinti to sumanymo, kilo mintis kurti Litvakų atminimo sodą. Tai tarsi mano tėvo pradėto darbo tąsa. Jis visą savo gyvenimą stengėsi įamžinti masinių žudynių vietas, saugoti Lietuvoje gyvenusių žydų atminimą. Jis buvo drožėjas ir tikriausiai vienintelis žydas tautodailininkas“.

Prie įėjimo esantis stendas skaičiais pasakoja apie visos Lietuvos buvusias žydų bendruomenes.

„Iki karo Lietuvoje buvo beveik 240 žydų štetlų. Po karo daugelyje miestų ir miestelių, kuriuose anksčiau žydai sudarydavo didelę dalį gyventojų, nebeliko nė vieno žydo. Tad pats obels medelis yra skirtas sunaikintam štetlui, o obuoliai – jame gyvenusiems žmonėms atminti“, – savo kuriamą atminimo sodą pristato paskutinio Plungės žydo Jakovo Bunkos sūnus Eugenijus.

12 arų sklype, kurio kontūrus žymi visus metus žaliuojantys krūmai, jau „pasodinta“ apie 60 metalinių obelų, žyminčių tas vietas, kuriose 1941–1944 m. buvo sunaikinti žydų štetlai. Atminimo obelis kuria tautodailininkas Artūras Platakis. Prie kiekvienos obels pritvirtinti lapeliai skelbia, kam skiriamas medelis ir kas jį pasodino. Ant kiekvienos obels „auga“ atminimo obuoliai, primenantys tuos, kurie kūrė gyvenimą, augino vaikus, mylėjo, džiaugėsi, liūdėjo, svajojo… Ant vienų jų kabo didelis obuolių derlius, ant kitų – tik vienas kitas obuolys.

„Kadangi kiekvienos savivaldybės teritorijoje iki karo gyveno didelės žydų bendruomenės, buvau pasiūlęs savivaldybėms prisidėti prie šio projekto, bet didžioji jų dalis projektu nesusidomėjo. Fondas neturime tiek pinigų, kad galėtume obelimi pažymėti visus sunykusius štetlus, bet, manau, to ir nereikia. Manau, kur kas svarbiau, kad atminties sodą kuria tie, kurie dar turi atmintį“, – sako Eugenijus Bunka ir priduria, kad kuo ilgiau tęsis projektas, tuo daugiau žmonių prisimins prieš karą Lietuvoje gyvenusią ir sunaikintą didelę gyventojų dalį. Juk kiekvienas gali užsakyti obuolį, ant kurio būtų užrašyta pavardė to, kuris kažkada buvo jo kaimynas, pažįstamas, kurio gyvybę nusinešė holokaustas.

2016 metais „pasodinti“ medžiai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės litvakų atminimui ir gelbėtojams pagerbti.

Eugenijus Bunka yra parengęs ne vieną knygą apie Lietuvoje gyvenusius žydus, yra surinkęs didelės jo dalies gyvenimo ir veiklos faktus. Tarp tų žmonių – Nobelio premijos laureatai, pasaulinės reikšmės mokslininkai, menininkai. Vietose, kuriose jie gimė, Litvakų atminimo sode statomi Karelijos granito stulpeliai. Už Aleno ir Karinos Cimblerių iš Londono, Mišos Belkindo iš JAV paaukotas, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo lėšas stulpeliai jau pastatyti vienam iš Izraelio valstybės kūrėjui darbėniškiui Dovydui Volfsonui, daug prie Indijos Nepriklausomybės iškovojimo prisidėjusiam Rusnėje gimusiam Hermanui Kalenbachui, kretingiškiui T. Kosciuškos sukilimo žydų kavalerijos pulko organizatoriui ir vadui, Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalieriui, Lenkijos nacionaliniam didvyriui Berekui Joselevičiui, naują erą kultūroje pradėjusiam, pirmojo garsinio filmo pagrindinio vaidmens atlikėjui iš Seredžiaus kilusiam Asai Joelsenui.

Dovydas Volfsonas

Gimė 1856 metais, spalio 9 dieną Darbėnuose, Kretingos rajone. Mirė 1914 metais, rugsėjo 15 dieną Hamburge, Vokietijoje.

Verslininkas, sionizmo veikėjas, Antrojo Pasaulio sionistų kongreso prezidentas, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autorius.

Tradicinį žydų išsilavinimą gavo Darbėnuose. 1872 m. išvyko į Vokietijos imperiją (Memelį), kad išvengtų karinės tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje.

1888 m. apsigyveno Kelne, Vokietijoje, kur tapo klestinčiu verslininku. Kelne 1893 m. įsitraukė į sionistinį judėjimą.

D. Volfsonas buvo artimiausias sionizmo įkūrėjo Teodoro Herclio draugas ir bendražygis. Po Teodoro Herclio mirties D.Volfsonas tapo Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentu (1905–1911). Jis aktyviai dalyvavo kuriant Pasaulio sionistų kongresą, buvo jo vėliavos, vėliau tapusios Izraelio valstybine vėliava, autorius, taip pat daugelio projektų, palikusių žymų pėdsaką Izraelio istorijoje, iniciatorius. D. Volfsonas pasiūlė kongreso dalyvių nario mokesčius vadinti šekeliais. Pavadinimas prigijo ir vėliau tapo Izraelio piniginiu vienetu. Būdamas stambus verslininkas, D. Volfsonas tvarkė Pasaulio sionistų kongreso finansus, buvo vienas iš Žydų Palestinos kolonizavimo banko steigėjų ir ilgametis jo vadovas. Taip pat D. Volfsono sionistinio judėjimo valdymo metais Jafoje (dabartinis Tel Avivo priemiestis) atidarytas pasaulio sionistų organizacijos biuras, kuris skatino žydų nausėdijų kūrimąsi. D. Volfsono lėšomis Jeruzalėje pastatytos Nacionalinė ir Hebrajų universiteto bibliotekos.

1952 m. jo palaikai perkelti į Jeruzalę ir palaidoti greta Teodoro Herclio kapo.

Hermann Kallenbach

Gimė 1871 m. kovo 1 d. Žemaičių Naumiestyje. H. Kalenbacho vaikystė prabėgo Mažojoje Lietuvoje, Rusnėje, tėvams persikėlus į Vokietijos imperijos pusę. Šeimoje augo šeši broliai ir viena sesuo. Visi Kalenbachų vaikai mokėsi vokiškose gimnazijose Klaipėdoje ar Tilžėje, vėliau Vokietijos universitetuose. H. Kalenbachas baigė Tilžės gimnaziją. Pasirinko architekto profesiją.

Mokėsi Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene. Studijų metu savanoriškai tarnavo armijoje – Karališkajame inžineriniame batalione Miunchene. Anot amžininkų, namą galėjęs pastatyti savo rankomis nuo brėžinio iki vidinės apdailos. 1896 m. H. Kalenbachas atvyko į Pietų Afriką ir iki 1906 m. sėkmingai dirbo architektu Durbane ir Johanesburge. Anglų – būrų karo metu išvyko į Europą pagilinti architektūros žinių. 1904 m. H. Kalenbachas susipažino su Mahatma Gandžiu, o po kelerių metų nuosekliai ėmė remti jo veiklą: tapo pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas bei jose dalyvavo pirmosiose linijose. Kartu su M. Gandžiu 1913 m. trims mėnesiams buvo įkalintas. H. Kalenbachas ne tik nuosekliai rėmė Gandžio politinę veiklą, bet tapo ir jo pasaulėžiūros pasekėju.

H. Kalenbachas už savo lėšas nupirko nemažą žemės sklypą netoli Johanesburgo. 1910 m. H. Kalenbachas pats pastatė keletą namų, pasodino apie tūkstantį vaismedžių, išpuoselėjo visą aplinką. Sodyba veikė trejus metus kaip savotiška mokykla, įvairiausių konfesijų piligrimų svečių namai. Vėliau ši sodyba Gandžio tyrinėtojų bus pavadinta ašramu Indijoje pirmtake. Gyvenimui savotiškoje komunoje H. Kalenbachas buvo pasiruošęs – atsisakė vakarietiško gyvenimo stiliaus – kaip ir Gandis savo asmeninius poreikius sumažino iki minimumo, atsisakė alkoholinių gėrimų, iki gyvenimo galo išliko vegetaru. Be išlygų pritarė neprievartiniam (taikiam) pasipriešinimui satjagrahai.

Iki nacizmui įsitvirtinant Vokietijoje, H. Kalenbachui jo kilmės klausimas neiškilo. Su visišku atsidavimu gynęs indų pilietines teises Pietų Afrikoje, H. Kalenbachas atsigręžė į savo šaknis, stojo į Europoje savo persekiojamos žydų tautos pusę. H. Kalenbachui grįžti į tėvynę kelius užkirto Vokietijoje ir Klaipėdos krašte į valdžią atėję naciai. Dar 1923 m. jis sugebėjo įtikinti visus savo artimuosius emigruoti į Pietų Afriką. 1937 m. apsilankė Palestinoje. Jį sužavėjo kibucų, savotiškų žemės ūkio komunų steigimasis. Tais pačiais metais aplankė Indiją ir susitiko su savo senu bendražygiu Gandžiu. Susitiko, jau turėdamas sionistų įgaliojimus prašyti Gandžio, kad šis viešai paremtų jų siekį apsigyventi Palestinoje. Po dvejų metų H. Kalenbachas dar kartą svečiavosi pas Gandį, tuokart neilgai, sutrukdė netikėta liga.

Mirė H. Kalenbachas 1945 m. kovo 25 d. Pagal jo valią, jo palaikai buvo kremuoti Johanesburgo krematoriume, o 1952 m. pelenų urna palaidota Izraelyje, Deganijos kibuce, šalia jo įkūrėjo, garsaus sionisto A. Gordono kapo. Po mirties turtą paliko Pietų Afrikos indų bendruomenei, o savo knygų kolekciją padovanojo Jeruzalės hebrajų universitetui.

Berekas Joselevičius

Gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingoje, kaip Dovas Beras Joselevičius. Mokėsi žydų pradinėje mokykloje Kretingoje, vėliau, savo dėdės prižiūrimas ir globojamas, mokslus tęsė Telšiuose. Gabų jaunuolį pastebėjo tuo metu Kretingos dvarą valdęs Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, Berekas tapo jo reikalų patikėtiniu, rūpinosi prekybos reikalais. Daug keliaudamas po Europą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas, susipažino su Vakarų Europos kultūra, užmezgė plačius prekybinius ryšius.

Proteguojamas Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio reikalų patikėtinio A. Hiršovičiaus, jis 1788 metais apsigyveno Varšuvoje, jos priemiestyje Pragoje, kur tradiciškai gyveno žydų bendruomenė. Ten jis toliau sėkmingai vystė savo prekybinę veiklą, prekiaudamas arkliais ir pašaru. Tais pačiais metais sukūrė šeimą ir netrukus susilaukė sūnaus Jozefo Berkovičiaus ir dukros Lejos. 1789 m. B. Joselevičių, prekybos reikalais viešintį Paryžiuje užklupo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Jos skelbiamos laisvės, lygybės ir brolybės idėjos jį užvaldė ir tapo jo tolesnio gyvenimo siekiu ir tikslu.

Prasidėjus 1794 m. sukilimui prisijungė prie Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo, kur jam 1794 m. rugsėjo 17 d. buvo pavesta suformuoti žydų sukilėlių būrį. B. Joselevičius kartu su savo bendraminčiu J. Aronovičiumi kreipėsi į Lenkijos žydus, ragindami juos prisidėti prie sukilėlių ir kartu kovoti už laisvę. Gavus sukilimo vado T. Kosčiuškos pritarimą, jiems pavyko suformuoti apie 500 karių turintį lengvosios kavalerijos žydų pulką, kuriam vadovavo pulkininko laipsnį gavęs B. Joselevičius. Šį dalinį daugiausiai sudarė vargingi prekybininkai ir amatininkai. Moderniojoje istorijoje tai buvo pirmasis žydų karinis dalinys. Be to, B. Joselevičius pasiekė, kad žydams kariuomenėje būtų leista laikytis tradicinių žydiškų papročių, pavyzdžiui, nesant būtinybei nekariauti šabo metu, valgyti košerinį maistą ir augintis barzdas. 1794 m. lapkričio 4 d. vadovavo savo būriui Pragos mūšyje Varšuvos mieste, tačiau didžioji dalis būrio narių žuvo, o pats B. Joselevičius pateko į rusų nelaisvę.

Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Galiciją, kur bandė gauti Austrijos valdžios leidimą burti karinius žydų dalinius. 1798 m. Italijoje prisijungė prie Napoleono armijai priklausiusio, Jano Henriko Dombrovskio vadovaujamo lenkų legionierių pulko. Priklausydamas šiam pulkui1799 m. dalyvavo Novio mūšyje Pjemonte, 1800 m. Hohenlindeno mūšyje Bavarijoje, 1805 m. Austerlico mūšyje ir 1807 m. Frydlando mūšyje. 1803 metais B. Joselevičius tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu. Tais pačiais metais už karinius nuopelnus ir drąsą vienas iš pirmųjų apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį 1802 m. įsteigė Napoleonas Bonapartas.

1807 m. B. Joselevičius įsiliejo į naujai įkurtos Varšuvos kunigaikštystės armiją, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Vadovaudamas ulonų eskadronui, dalyvavo įvairiuose mūšiuose su Rusijos ir Prūsijos kariuomene, juose pasižymėdamas ypatinga drąsa. Už karinius nuopelnus 1808 m. apdovanotas aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu, karinės šlovės ordinu – Virtuti Militari. Žuvo 1809 m. gegužės 5 d. Kocko mūšyje kovoje su austrų husarais.

1909 metais, minint 100-ąsias jo žūties metines, prie Kocko miestelio, netoli Liublino, ant kalvos, kur jis palaidotas, buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu, kuriame paminėtas ir Kretingos vardas. B. Joselevičiaus vardu įvairiuose Lenkijos miestuose, taip pat ir didžiuosiuose – Krokuvoje ir Varšuvoje, pavadinta 30 gatvių.

Iki šių dienų lenkų kalboje išliko pasisakymas apie pasižymėjusiuosius ir žuvusiuosius karo lauke: „Žuvo, kaip Berekas prie Kocko“ („Zginął, jak Berek pod Kockiem“) 2009 m. Lenkijoje ir Izraelyje buvo išleistas bendras abiejų valstybių pašto ženklas, skirtas B. Joselevičiui, kuriame pavaizduotas dailininko Julijaus Kosako 1893 m. nutapytas paveikslas – ,,B. Joselevičius mūšyje prie Kocko“ ir parašytas prierašas Žydų kovotojas už Lenkijos laisvę.

Anot žydų karo istorijos tyrinėtojo Dereko Penslaro (Derek Penslar), Berekas nebuvo ypatingas patriotas, bet verčiau „nuotykių ieškotojas ir aktyvistas“:

Berekas buvo ne tiek Lenkijos patriotas, kiek nuotykių ieškotojas ir aktyvistas, kuris siekė sustiprinti savo asmeninę ir jo vadovaujamų žydų garbę. Nors Berekas labiausiai garsėja tarnyste Lenkijai, 1796 metais jis pasiūlė Habsburgų imperatoriui suburti nuo šešių iki aštuonių tūkstančių žydų korpusą, padalintą į kavalerijos ir pėstininkų dalinius, kovai prieš prancūzus.

Informacijos apie asmenybes šaltinis Vikipedija