Sumaištį keliantis „Kaligula“ keliauja į Šiaulius

Ko gero „nepatogiausia“ praėjusio Vilniaus senojo teatro sezono premjera – režisieriaus Jokūbo Brazio „Kaligula“ pagal to paties pavadinimo Albertʼo Camus pjesę. Spektaklis keliauja po Lietuvą ir kelia sumaištį – spalio 4 d. 18 val. bus rodomas Šiaulių dramos teatre. Spektaklis vaidinamas lietuvių kalba su rusų, anglų kalbų titrais.

Daiva Šabasevičienė: „Kaligula“ – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu“

Po „Kaligulos“ premjeros teatro kritikė Daiva Šabasevičienė rašė: „Albertʼo Camus „Kaligula“ – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais.“

Nepaisant savo ideologinio „nepatogumo“, „Kaligula“ iš karto po premjeros sulaukė viso pluošto jį analizuojančių recenzijų ir kvietimo į tarptautinį teatro festivalį „TheAtrium“ Klaipėdoje. Už drąsą kelti aštrius sąžinės ir savimonės klausimus J. Brazio spektaklis buvo atrinktas ir į festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos programą.

Jokūbas Brazys: „Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą“

Šiaulių publikai pristatomas „Kaligula“ – tai pirmas režisieriaus J. Brazio pastatymas Vilniaus senajame teatre. J. Brazys – jaunosios kartos teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“ etc.

Kalbėdamas apie „Kaligulą“ diskusijoje prieš premjerą, režisierius J. Brazys akcentavo: „Spektaklio veiksmas vyksta teatro kavinėje. Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Kaligulos veiksmai, lyg meninė nesantaika, atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties ir sąmonės pusę. Jis ne tik kelia klausimus, bet yra ir žmogaus bei dangaus kūnų ryšio atributas. Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą, skelbia, jog tik per kančią galima atskleisti tikrąją būtį. Toks traktavimas sukuria formulę, pagal kurią priešybės – drąsa ir baimė – it kolonos virsta ant žmogaus pėdų, jas traiško, ir į pasaulį žengia Kaligula. Tai žmogus, tyrinėjantis tamsią teatro erdvę, kurioje sceniniu žibintu pasidabinusios mimozos sužydi kaip neįminamos siužeto linijos ženklas.“

„Kaligula“ – ne tradicinė istorinė drama

Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas. A. Camus „Kaligulą“ įkvėpė Friedricho Nietzsche’s darbai ir senovės romėnų istoriko Svetonijaus „Dvylikos cezarių gyvenimai“. Pirmasis „Kaligulos“ variantas pasirodė 1944 m. ir buvo tobulinamas iki 1958-ųjų.

Spektaklio režisieriai ir jų atrasti unikalūs kodai

Šios filosofinės A. Camus tragedijos likimas Lietuvos teatre išskirtinis. Režisieriai Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Eimuntas Nekrošius, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius buvo atradę unikalų „Kaligulos“ kodą. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija, o Kaligulos vaidmenį yra tekę kurti tokiems aktoriams kaip Regimantas Adomaitis, Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, Ainius Storpirštis, Saulius Čiučelis. Vilniaus senojo teatro spektaklyje Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Arturas Svorobovičius.

Arturo Svorobovičiaus Kaligula gyvenimą pasimatuoja sau

Pasak teatro kritikės Daivos Šabasevičienės: „Svorobovičiaus Kaligula išsiskiria iš savo pirmtakų – jo Kaligula eksperimentiškiausias. Brazys šiam vaidmeniui Svorobovičių pasirinko vengdamas bet kokių vaidybinių štampų. Režisieriui buvo svarbus ne tiek herojus, kiek jo augimo tragedija. Žiūrovams taip pat įdomu stebėti veržlų, impulsyvų, ieškantį, kam pateikti savo sąskaitas, Kaligulą. Svorobovičiaus Kaligula gyvenimą pasimatuoja sau. Bandydamas nusiplauti nuodėmes, jis net padus švarina batų valymo mašina. Svorobovičiaus Kaligula – hamletiškas, stebėdamas jį asociatyviai mintimis keliauji pirmtakų spektakliais. Brazys, kurdamas visiškai savarankišką spektaklį, tarytum susumuoja daugelio režisierių pastatymus, gvildenusius egzistencinius klausimus. Tai, kas vyksta dabar, gali būti greitai nušluota nuo žemės paviršiaus, ir režisieriui pavyksta tai ne konstatuoti, parodyti, bet rasti būdų kiekvienam žiūrovui patirti asmeniškai.“