Sukanka 190 metų, kai gimė lietuvybės puoselėtojas, poetas Antanas Baranauskas

Antano Baranausko paminklas Anykščiuose (1993, architektas R. Krištapavičius, skulptorius A. Sakalauskas). Nuotr. autorius Vidmantas Balkūnas.

Lietuvių vyskupas, poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Jurdzike,  karališkųjų valstiečių šeimoje. 1841–1843 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba. 1845–1848 m. žiemomis lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. 1843–1848 m. ganė tėvų bandą. 1848–1849 m. tarnavo Gelvonų klebonijoje liokajumi pas kleboną Joną Danevičių. Pagal Antano Baranausko dienoraščius, tarp 1841 ir 1843 m. jis išmokęs kalbėti lenkiškai, o tarp 1848 ir 1851m. – rusiškai. 1849–1851 m. vėl dirbo tėvų ūkyje žemės ūkio darbus.

1851–1853 m. jis mokėsi Rumšiškių dvimetėje raštininkų mokykloje. Čia parašė apie 20 pirmųjų iki šiol išlikusių eilėraščių lenkų kalba. 1853–1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse, lenkų kalba rašė dienoraštį.

1855 m. Telšiuose susipažino su Karolina Praniauskaite– pirmąja lietuvių literatūroje žinoma moterimi poete. Ji padėjo Antanui Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją, skatino rašyti gimtąja kalba. Jos brolis kunigas Otonas Praniauskas sudarė sąlygas Antanui Baranauskui 1856 m. įstoti į  Varnių kunigų seminariją. Manoma, kad taip Praniauskų šeima siekė išskirti Antaną Baranauską su Karolina Praniauskaite.

1858 m. Žemaičių vyskupija kaip gabų klieriką Antaną Baranauską išsiuntė į Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją, kur jis 1858–1862 m. toliau studijavo teologiją. 1861 m. balandžio 22 d. jis buvo įšventintas diakonu, 1862 m. kunigu. 1862–1864 m. kaip valdžios stipendininkas studijavo Miuncheno, Insbruko, Leveno, Romos universitetuose. 1864 m. gruodžio mėnesį Sankt Peterburge paskirtas Dvasinės akademijos profesoriumi, pastoralinės teologijos dėstytoju. 1865 m. pabaigoje atšauktas iš pareigų grįžo į Lietuvą.

Sedoje susipažino su poete Karolina Praniauskaite, kuri paskatino jį kurti. 1856–1858 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 m.  baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1863–1864 m. tęsė teologijos studijas Miuncheno, Romos, Leuveno universitetuose.

1865–1897 m. Antanas Baranauskas gyveno Kaune. 1865–1866 m. kelis mėnesius buvo Kauno katedros vikaras, 1866–1884 m. Žemaičių kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius, nuo 1874 m. – ir seminarijos inspektorius. Nuo 1871 m. pirmasis seminarijoje pradėjo dėstyti kunigams lietuvių kalbą. 1884–1897 m. jis  buvo Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio padėjėjas (sufraganas), konsistorijos oficiolas. 1897–1902 m. Seinų vyskupas. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose.

Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Sukūrė, išvertė iš lotynų ir lenkų kalbų religinių giesmių (ciklas Artojų giesmės šventos 1860, rinkinys Graudūs verksmai 1898, fotografuotinis leidimas 1998); kai kurios (Linksma diena) giedamos iki šiol. Vertė Katekizmą, Bibliją (nebaigė). Vertimų rankraščiai (1901-02) Biblija. Rasztas Szwentas Seno ir Naujo Testamento ir Knįga Psalmu 2015 įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą Pasaulio atmintis (saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje).

Grožinė kūryba

1849 m. pradėjo rašyti lenkiškus, 1853 m. – lietuviškus eilėraščius. Antano Baranausko grožinė kūryba davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai. Eilėraštyje „Dainų dainelę“ (parašytas 1857, išspausdintas 1883 „Aušroje“) poetizuojama Lietuvos senovė. Svarbiausias kūrinys – romantinė poema „Anykščių šilelis“ (parašyta 1858–1859 m., išspausdinta 1860–1861 m. Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu Lauryno Ivinskio kalendoriuose), parašyta silabine eilėdara. Joje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. „Anykščių šilelis“ išverstas į anglų, latvių, lenkų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas. Poemoje „Kelionė Petaburkan“ (14 giesmių, parašyta 1858–1859 m., išspausdinta 1889 m.) vyrauja Rusijos pavergtos lietuvių tautos tragedijos apmąstymai, pabrėžiama istorinės atminties, tradicijų, kalbos išsaugojimo prasmė; jos 5 giesmėje „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ raginama priešintis rusinimui.

Poemoje „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ (parašyta 1859 m., išspausdinta 1895 m.) išdėstyti skirtingi požiūriai į Lietuvos likimą, plėtojama būsimos modernios valstybės vizija. Didaktinėje poemoje „Dievo rykštė ir malonė“ (parašyta 1859 m., išspausdinta 1861 m.) tautos istorija vertinama katalikiškos moralės požiūriu, retorinės intonacijos derinamos su šnekamąja kalba. Elegijoje „Ko gi skaudžia man širdelę“ (parašyta 1863 m., išspausdinta 1892 m.) reiškiami 1863 m. sukilimo išgyvenimai, ryšku liaudies dainų poetika.

Antano Baranausko kūryba padarė didelį poveikį Maironiui.  Maironis Antanui Baranauskui dedikavo pirmąją rankraštinę poemą Lietuva. 1923 m. Kaune, universitete, skaitytoje „Paskaitoje apie vysk. Ant. Baranauską“ apibrėžė pirmtako reikšmę moderniajai lietuvių literatūrai bei kultūrai: „…be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

Lituanistikos darbai ir kiti moksliniai interesai

Antanas Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Sukaupė tarminės medžiagos, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną / Zametki o litovskom jazyke i slovare 1898 m.). Išvertė Augusto Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką, parašė gramatiką „Kalbomokslis lietuviškos kalbos“ (ne visa išleista 1896 m.), sukūrė kalbotyros terminų, originalią bendrinę rašybą. Rinko lietuvių tautosaką, užrašė dainų melodijų. Domėjosi matematika, tyrė pirminių skaičių savybes.

1884–1900 m. Antanas Baranauskas susižavėjo matematika, kaip jos mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai atrado daug dėsningumų, kurie – tai paaiškėjo jau vėliau – buvo jau žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik „Baranausko formulė“ pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė ir 1892 m. prelatui Adomui Dambrauskui-Jakštui pasiūlė naudoti nemažai ir šiuo metu vartojamų lietuviškų matematikos, daugiausia geometrijos terminų (trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.).

„Lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje Baranauskas dažnai buvo vertinamas kaip „besiblaškantis“ žmogus, didelius gabumus iššvaistęs įvairiose srityse ir nė vieno iš savo darbų galutinai neįgyvendinęs. Iš tiesų Baranauską būtų tinkama vertinti kaip vieną paskutinių „organiškųjų“, moderniose specializacijose neišsitenkančių visuminių talentų, kokių būta Europos klasikinėje kultūroje – kaip Leonardas da Vinčis, Krisijonas Donelaitis ar Johanas Volfgangas Gėtė“, – rašė profesorė Brigita Speičytė.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją ir Vikipediją