Virginija Gurskienė: sugrįžusi į seniai pradėtą eiti esperanto kelią

Išmokti esperanto kalbą nusprendžiau dar būdama Lietuvos žemės ūkio akademijos (toliau – Akademijos) studente. Sudomino skelbime perskaityta frazė „Jūsų laukia šimtai kelionių, tūkstančiai draugų“. Juk tuo metu dar gyvenome izoliuotai, o būtent ši kalba padėjo ne vienam pabuvoti sunkiai pasiekiamose svečiose šalyse. (Dabartiniu metu galimybės keliauti kitos, bet ši kalba atveria galimybes šalis, jos žmones pažinti daug artimiau.)

Trijų mėnesių kursus lankiau Kauno profsąjungų rūmuose 1984 m. Ten buvo suformuotos kelios besimokančiųjų šios kalbos grupės, o kursantų amžius – nuo 15 iki 80 metų. Iš Akademijos buvome penkiese. Pirmasis kalbos mokytojas buvo A. Ruževičius. Vienas jo dėstymo ypatumų – visos pamokų medžiagos persirašymas namuose. Atrodė, neužteks kantrybės, bet pasiryžome ir kursus baigėme. Tuoj po jų teko pradėti kalbėti. Peržengti nepasitikėjimo savimi ribą padėjo Palūšėje tris dienas vykęs esperantininkų organizuotas renginys – valčių žygis (Boatado), sukvietęs daug dalyvių iš įvairių šalių. Mes su drauge plaukėme valtyje su baltarusiais. Tik įlipus į valtį buvome perspėtos – jokio žodžio kita kalba – tik esperanto. Krokodilai (t.y. kalbantys kitaip) – nereikalingi. Ne kartą teko atsiversti žodynėlį, bet mes prakalbome.

Tikrai, ši kalba padėjo labiau praplėsti draugų ratą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Buvome pakviesti į naujai įkurtą Kauno jaunimo klubą „Ondo“ („Banga“), suvienijusį daugiau kaip 30 žingeidaus ir mėgstančio keliauti jaunimo. Visi augome visapusiškai.

Tam tikrą gyvenimo tarpsnį nuo šios veiklos buvau nutolusi. Po 20 metų į ją sugrąžino 2005 m. Vilniuje vykęs pasaulinis Esperanto kongresas ir įtraukė nauja jėga. Sudalyvavau dar 5-iuose kongresuose, kurie vyko Italijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Danijoje ir Portugalijoje. Labai gerą įspūdį palieka trijų Baltijos šalių kasmet organizuojamos Baltijos esperantininkų dienos. Visi šie renginiai ir praplečia akiratį, ir leidžia per gana trumpą laiką tiesiogiai susipažinti su daugelio šalių kultūra, tradicijomis. Gausiose šviečiamosiose programose kiekvienas dalyvis suranda jį dominančias temas. Šia kalba išleista daug tiek mokslinės, tiek kitos pažintinės ir grožinės literatūros. Esperanto kalbos dėka sukauptos žinios ir įgyta patirtis naudinga ir profesinėje veikloje. Ja pasidalinu jau su savo studentais. Esperanto pasaulis nesvetimas ir mano šeimos nariams. Kartu dalyvavome ne viename renginyje.

Labai svarbu, kad kalbant šia kalba, visų tautų atstovų galimybės yra lygios. Įsiminė JAV profesoriaus H. Tonkin frazė, jam dalinantis įspūdžiais po susitikimo su Bialystoko aukštųjų mokyklų vadovais „aš daug kur susikalbėčiau anglų kalba, bet aš už tai – kad bendrą kalbą tarpusavyje rastų dauguma žmonių, neiškeliant vienos kalbos bei turint galimybę tokią kalbą išmokti gana greitai“. Jeigu šalių, atsakingų institucijų vadovai tai suprastų, visi gyventume vieningiau, greičiau išspręstume daug bendrų problemų.

Labai smagu, kad Lietuvos esperantininkai tiek pasauliniame judėjime, tiek savo šalies populiarinime yra labai aktyvūs ir žengia priešakyje.

Ir šiuo metu esperanto kalbą išmoksta daug veržlaus, aktyvaus jaunimo. Tai nuteikia labai optimistiškai.
Labai puikus esperantiškas posakis yra atsisveikinimas, iš dalies nusakantis ir šios kalbos esmę. Jį jau aptarė kiti. Aš gana mėgstu posakį „Ripeto estas patrino de scienco“ (Kartojimas yra mokslų motina), gerai žinomą lotyniškai. Kai augo mūsų vaikai, šį posakį dažnai kartodavome net keliomis kalbomis.
Todėl tai, ką norime puikiai žinoti, turime pasikartoti.

Virginija Gurskienė
Vytauto Didžiojo universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docentė
Lietuvos esperantininkų sąjungos tarybos narė