Danutė Statkuvienė: sub la sankta signo de l”™espero

Mintimis apie esperanto kalbą, esperantininkų veiklą, dalijasi kaunietė Danutė Statkuvienė.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Kas yra esperanto žinojau iš vaikystės – moksleivių žurnale buvo spausdinamos pamokėlės, bet aš tada nesusidomėjau. O apie 1997 metus „Kauno dienoje“ pamačiau skelbimą, jog organizuojami nemokami esperanto kalbos kursai, kuriuose dėstys mokytojas iš Australijos, visai nemokantis lietuvių kalbos. Tai man ir buvo įdomiausia: kaipgi jis mokys, jei su mumis negalės susikalbėti? Kam man ta kalba reikalinga, tada negalvojau.

ITrevor Steel asmenybė – artistiškumas, žaismingumas ir metodika sužavėjo. Baigiau kursus, prisijungiau prie vietos klubo, bet mes rinkdavomės gan dažnai. Nelabai daug kur ir tą kalbą ivartojome, tad įgytos žinios prisimiršo..

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

2000 metais klubo vadovas mus tris paskatino vykti į tarptautinį Belgijoje vykstantį renginuką. Tada ir pamačiau, kaip smagu bendrauti, kai gali susikalbėti su atvykusiais iš daugybės šalių – Prancūzijos, Vengrijos, Ispanijos, Japonijos ar Kubos. Kitas laiptelis į esperanto buvo 2003 metai, kai priėmiau iššūkį išversti knygą iš esperanto į lietuvių knygą apie Zamenhofo gyvenimą. Tai buvo Marjorie Boulton, britų rašytojos iš Oksfordo, kandidatės į Nobelio literatūros premiją, knyga „Zamenhofas – esperanto autorius“. 2005 metais Vilniuje, pasauliniame esperantininkų kongrese teko su ja susitikti, pasikalbėti.

Versti knygą nebuvo taip lengva, kaip sakė mane paskatinę šiam darbui, bet šis triūsas man padėjo pagilinti kalbos žinias ir svarbiausia, suvokti viso, kaip dabar pasakytume, Zamenhofo esperantiškojo projekto esmę. Tai nėra tik kalba, tai yra aukščiausio lygio humaniškumo idėja suvienyti skirtingoms tautoms, skirtingų tikėjimų žmonėms, neiškeliant nė vieno aukščiau kitų. Ši idėja nepaprastai aktuali ir šiandien, ir bus aktuali tol, kol žmonija neras būdų visuotinei taikai, pagarbai ir lygybei tarp tautų, rasių ir religijų įgyvendinti. Zamenhofo sukurta kalba gyvuoja jau antrą šimtmetį. Pasaulyje būta iki tūkstančio bandymų kurti bendrinę visiems kalbą, bet tie bandymai buvo trumpalaikiai. Neseniai sužinojau, kad pirmoji tokią kalbą bandė sukurti Vokietijoje XI amžiuje gyvenusi krikščionių mistikė šventoji Hildegarda.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Dalyvauju Lietuvos esperantininkų sąjungos organizuojamuose renginiuose, esu valdybos narė, esu Tarptautinės žurnalistų sąjungos narė, rašau straipsnius į esperantišką spaudą. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių padalinyje, kuriame dirbu, organizuoju esperantininkų klubinę veiklą. Na, o dalyvavimas pasauliniuose, tarptautiniuose renginiuose tikrai atvėrė daug galimybių pažinti, bičiuliautis, paviešėti pas esperantininkus kitose šalyse ir priimti juos pas save.

Mikalojus Daukša „Postilėje“rašė, jog „ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”. Galiu teigti, kad bendra kalba, esperanto, irgi sukuria tokį bendrumą ir broliškumą, tik ne tautiniu pagrindu, bet „sur neutrala lingva fundamento“ („neutralios kalbos pagrindu“ – Zamenhofo sukurto himno žodžiai). Ir tai gali jausti sutikęs esperantininkus bet kuriame pasaulio krašte. Kartą keliaudama po Norvegiją užėjau į transporto muziejų Lilehameryje, pirkdama bilietą pateikiau Tarptautinės žurnalistų sąjungos pažymėjimą. Koks džiaugsmas buvo kasininkui, irgi esperanto žinovui, tarsi giminaitį seniai matytą būtų sutikęs. Pas esperantininkus esu viešėjusi Kopenhagoje, Stokholme, Barselonoje, Porte, Saragosoje, Santjago de Komposteloje. Ir pas save esu priėmusi svečius iš kitų šalių.

Kartą pas mane viešėjo esperantininkė iš Brazilijos, San Paulo. Ji paprašė priimti jos bendradarbį, jauną mokytoją, kurio senelė buvo lietuvė. Taigi tas brazilas, specialiai tam išmoko esperanto kalbą, nes angliškai nekalba, o aš portugališkai irgi. Atvyko pas mane, kartu vykome į Šakius, iš kur jo močiutė, dar būdama paauglė, emigravo su visa šeima. Neradome jos pėdsakų, bažnyčios knygos sudegė, archyvų nėra. Bet jam buvo įdomu apsilankyti, nors tiek prisiliesti prie savo šaknų. Dar sakė norėsiąs savo sūnui parodyti Lietuvą, kai jis paaugs.

Dar viena įdomi esperantiška veiklos sritis yra krikščioniškoji: kongresai vyksta tiek atskirai katalikų ar liuteronų, o taip pat ir ekumeniniai. Šios veiklos vienas pradininkų prelatas Adomas Jakštas Dambrauskas dalyvavo pirmajame tokiame kongrese Paryžiuje 1910 metais, o man teko 2010 metais, minint šimtmetį, dalyvauti mišiose esperanto kalba Paryžiaus švč. Jėzaus širdies bažnyčioje. 2004 metais katalikiškas kongresas vyko Kretingoje.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia.

Neišskirčiau kokios nors frazės, tiesiog pati esperanto idėja man yra graži, reikšminga. Esperanto reiškia turintis viltį. Argi Lietuva būtų laisva, jeigu nebūtume turėję vilties ir tikėję? Savo himne esperantininkai gieda „Sub la sankta signo de l’ espero” (po šventu vilties ženklu). Ir aš turiu vilties, kad jeigu ir ne per esperanto, tai tiesiog įgydama daugiau sąmoningumo žmonija kažkada taps vieninga ir humaniška.