Stasio Eidrigevičiaus parodos „Keliaujanti vaizduotė“ atidarymas

Spalio 18 d., trečiadienį, 17 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje (III a.) vyks vieno žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafiko ir režisieriaus Stasio Eidrigevičiaus parodos „Keliaujanti vaizduotė“ atidarymas.

Paroda veiks iki lapkričio 14 d.

Parodos kuratorė Lina Albrikienė, architektas Darius Baliukevičius.

Paroda „Keliaujanti vaizduotė“ pristato dalį Stasio Eidrigevičiaus knygų iliustracijų kolekcijos, kurią menininkas padovanojo Stasio Eidrigevičiaus menų centrui. Parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti Vytautės Žilinskaitės knygai „Kelionė į Tandadriką“ (1984), Chosė Muriljo „Mano draugas pelėdžiukas“ (1986) ir Ritos Repšienės „Laumių pasakoms“ (2008).

Išskirtinė keliaujančios parodos ekspozicinė architektūra. Iš ryškių „stasiškų“ spalvų, neoninių šviesų sukurta namelio konstrukcija kviečia žiūrovus susipažinti ne tik su Stasio kūryba, bet ir su jo spalvinga asmenybe.

Iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę… Rodos, nė vienas Stasio Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi – tiek personažai, tiek įvairūs daiktai – sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, atsispindinčią suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose.

Suvaržymo motyvas labai svarbus Stasio kūryboje. Jis reflektuoja ir savo vaikystę kaimo atskirtyje nuo visuomenės, kultūros, vaikiškų „tikrųjų“ pramogų bei gyvenimą socialistinėje priespaudoje. Tačiau parodos pavadinimas „Keliaujanti vaizduotė“ žiūrovui leidžia išsiveržti iš iliustracijose vaizduojamų pančių. Jis įgalina mus ištrūkti, pasinerti į savąją fantazijų kelionę, peržengti visas įmanomas ribas, kur egzistuoja mitologinės, antropomorfinės būtybės. Žodis „kelionės“ taip pat yra nuoroda į Stasio biografinius aspektus, kai menininkas nuo vaikystės gyveno įvairiuose Lietuvos kaimuose ir miestuose, kol galiausiai 1980 m. emigravo į Varšuvą, kur iki šiol gyvena.

Žinoma, be knygų autorių turbūt nebūtų ir šių iliustracijų. Jei skaitėte bent vieną Stasio iliustruotą knygą, turėjote pastebėti, kad menininkas tiesiogiai nevaizduoja to, ką skaitome. Anot Stasio, prieš kurdamas iliustracijas, jis visada diskutuoja su tekstų autoriais, kurie, kaip, pavyzdžiui, Vytautė Žilinskaitė, atverdavo dar platesnį lauką jo fantazijai, užuot uždariusi ar užspaudusi ją.