Stanislava Sobanska: esperanto mano gyvenime

Esperanto, kaip ir lenkų bei ukrainiečių kalbos, man ir mano seserims Natalijai ir Albinai buvo kaip gimtoji kalba. Visi mūsų šeimoje kalbėjo esperantiškai. Esperantininkų stovyklose buvo apklausos, kuriose rašėme apie save: denaska esperentistino, tai reiškia esperanto kalba kaip gimtoji (nuo gimimo).Namuose po tėtės kalendoriuje pažymėtų dienų kalbėjome trimis kalbomis: esperanto, ukrainiečių ar lenkų

Namuose turėjome savo kalendorių, kuriame tėvas pažymėdavo dienas, kada bus kalbama esperanto, kada ukrainiečių, o kada bus kalbama lenkų kalba. Visos trys kalbos buvo vienodai mums svarbios – gimtosios.

Mano tėvas Ludomir  Sobanski  (1915.11.23–2007.04.13) buvo labai aktyvus esperantininkas. Jis gimė Ukrainoje, Beršados miestelyje, netoli Lenkijos sienos. Esperanto jis išmoko 1929 m.  iš

ukrainiečių laikraščio „Na zminu“, kuriame buvo spausdinamas esperanto kalbos kursas. Išmokti esperanto patarė jam jo tėvas, mano senelis Antoni Sobanski.

Mano tėvas buvo užsienio kalbų mokytojas. Dirbo miestelyje Minkovtsi, Ukrainoje, vėliau persikraustėme į  Moldaviją, kur taip pat mokytojavo, o dar vėliau įsikūrėme Lietuvoje. Kiekvienoje mokykloje, kurioje jis dirbo, mokė mokinius esperanto kalbos. Kiekvienoje mokykloje veikė jo įkurtas būrelis „Revo“ (Svajonė).

Ludomiras Sobanskis 20 metų vadovavo paties įsteigtam esperanto klubui „Revo“, veikusiame Šalčininkų mokyklos-internate.

Tėvas dalyvavo įvairiose esperantininkų stovyklose, organizuojamose Moldavijoje, taip pat ir Baltijos šalyse. Jis nuolat palaikė ryšius su iškiliais rašytojais esperantininkais, mokslininkais ir meno žmonėmis. Jis kūrė eilėraščius ir rašė apsakymus esperanto, lenkų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 2001 m. esperanto kalba jis išleido knygą „Se Vi estas homo“ (Jei tu esi žmogus).

Ludomiro Sobanskio kūryba yra kupina vilties ir optimizmo, dėl ko jį galima vadinti dabarties Don Kichotu. Tėvas iki pat gyvenimo pabaigos buvo drąsus kovotojas už esperanto idėjas. Žinoma, jo aktyvi veikla, susijusi su esperanto kalba. Jo pažiūros, turėjo įtakos mūsų – jo vaikų gyvenimui.

Antroji Esperanto stovykla, kurioje dalyvavau, buvo BET-15  Pernu (Estija). Į šią stovyklą išvykome su visa šeima, viską organizavo mano tėvas. Prie mūsų  prisijungė „Revo“ klubo nariai. Apsistojome palapinėse,  gaminome maistą ant laužo.

Ši esperantininkų stovykla mane labai sužavėjo. Norėjau kaip ir mano tėvas L. Sobanskis, tapti aktyvia esperantininke. Šalčininkuose, mokykloje, kurioje aš tuo metu mokiausi, pradėjau organizuoti esperanto kalbos kursus. Pirmos pamokos buvo skirtos vyresniems klases mokiniams. O vėliau buvo dar du kursai pradinių ir viduriniųjų klasių moksleiviams. Mano vedamu kursu susidomėjo tuometinis mano klases vadovas Jefimas Gafanovičius, kuris ir padėjo suorganizuoti esperanto būrelį mūsų mokykloje, pavadinimu „Aglido“. Mes ten turėjome savo uniformas ir esperanto ženkliukus. Laikui bėgant,  mokyklos vadovybė skyrė mūsų veiklai mažą kambarėlį. Ten kabindavome ant lentos savo kontaktus, ir jau turėjome vietos mums davanotoms knygoms, o jų gaudavome ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. Patalpą papuošėme didelė esperantininkų vėliava.

Vasarą 1967 m. su vyresniais mano klubo „Aglido“ mokiniais išvykome į esperanto stovyklą BET-IX, kuri vyko Vilniuje 1967 08 01–1967 08 10.  Kartu važiavo ir visa mano šeima. Mano tėvas  parašė spektaklį „Esperanto, kas tai yra esperanto“, o mes Profesinių sąjungų rūmuose sėkmingai pristatėme šį spektaklį esperantininkų publikai.

Kitos esperantininkų stovyklos, kuriose teko man dalyvauti tai XV SEJT-1973.08 Kesterciems (Latvija). Ten sutikau savo seniai pažįstamus  draugus esperantininkus: Andrianov iš Kijevo (Ukraina),  Andrij Rogov (mano tėvo draugas), taip pat iš Ukrainos ir daug kitų draugų.

Dirbdama užsienio kalbų mokytoja Jašiūnų vidurinėje mokykloje kelerius metus mokiau savo mokinius esperanto kalbos. 2001 m. rugsėjį su savo mokiniais, išvykau pas esperantininkus Erlangene (Vokietija). Turėjome galimybę aplankyti Niurnberga, Rotenburga ob der Taube.

2003 m. gruodžio 13–14 d. su 14 savo mokinių, kurie mokėsi esperanto kalbos, išvykome į Balstogę (Lenkija), ten vyko tradicinės Zamenhofo dienos. Pristatėme trimis kalbomis savo programą: dainavome, deklamavome eilėraščius. Susipažinome su esperantininkų grupe iš Varšuvos ir Poznanės (klubas „Tornado“). Buvome prie L. Zamenhofo paminklo, taip pat teko  aplankyti L. Zamenhofo centrą Balstogėje ir muziejų. Ši kelionė buvo mums įdomi ir labai naudinga.

Esperantininkų grupė iš Jašiūnų M. Balinskio vidurinės mokyklos kartu su „Tornado“ klubo nariais iš Lenkijos ir su esperantininkais iš Balstogės L. Zamenhofo centre Balstogeje (Lekija) per tradicines Zamenhofo dienas 2003 m. gruodžio mėn.

2004 m. liepos 10–18 d. dalyvavau Baltijos esperantininkų stovykloje Birštone.

2005 m. balandžio 22–24 d. Forheime, (Vokietija) įvyko dar vienas BELO esperantininkų susitikimas, dalyvavo svečiai iš Čekijos, Rumunijos, Italijos ir Lietuvos. Skaičiau paskaitą apie Lietuvą, kalbėjau apie mūsų geografiją, istoriją, lietuvių kalbą, o daugiausia kalbėjau apie šventes ir papročius Lietuvoje.

Per visuotinio esperantininkų kongreso 90-metį Vilniuje 2005 m. vedžiau ekskursijas po Vilnių, Trakus, Kernavę, muziejus, taip pat teko versti ekskursijas iš lietuvių į esperanto kalbą ir atvirkščiai.

Vėliau, 2007 m. liepos 14–22 d., teko dalyvauti Sauliuose esperantininkų suvažiavime BET-43. Tuo metu buvo 322 dalyvių iš 18 šalių ir 23  Lietuvos miestų. Man ten teko vesti esperanto kalbos kursą pradedantiesiems.

2008 metais BET-44 esperantininkų suvažiavime teko vėl vesti esperanto kursą pradedantiesiems. Šitoje grupėje dalyvavo jaunųjų gitaristų grupė. Pamokos pabaigoje dainuodavome esperanto dainas.

2011 metų rugsėjo 4 dieną dalyvavau šventėje, skirtoje Ukrainos poetui T. Ševčenko paminklo atidarymui. Įvairiomis kalbomis buvo deklamuojamas poeto eilėraštis „Zapomit“. Aš deklamavau ta eilėraštį esperanto kalbą.

Nuo 2011 metų gyvenu Vokietijoje, čia 2012-11-07 skaičiau paskaitą esperantininkams „Mano tėvynė Lietuva“ Erlangeno mieste restorane „Orpheus“, kur mes dažniausiai susirinkdavome.

Esperanto kalba padėjo man užmegzti ryšius su esperantininkais iš Lietuvos ir kitų šalių. Man ne karta tekdavo užsienyje apsistoti pas esperantininkus. Esperanto man padėjo išmokti ir kitas užsienio kalbas. Kaip ir anksčiau minėjau, teko esperanto kalba dėstyti mokykloje ir tos pamokos buvo apmokamos.

1969 metais mūsų namuose lankėsi esperantininkas iš Balstogės, Lenkija jis buvo UEA delegatas, Leonas Klodeckis.

Jis į mano dienoraštį parašė esperanto kalba žodžius iš L. Zamenhofo eilėraščio „La vojo“ – „Kelias“:

Nur rekte, kuraĝe kaj ne flankiĝante,

ni iru la vojon celitan!

Eĉ guto malgranda, konstante frapante,

traboras la monton granitan.

************************

Tik tiesiai, drąsiai ir ne į šoną,

eikime numatytu keliu!

Net mažas lašas, nuolat stulbinantis, perveria granito kalną. Aš dažnai kartodavau šiuos žodžius, kai turėjau atlikti užduotį, kuri buvo tikrai  sunki.

Stanislava Sobanska

Nuotr. iš autorės asm. archyvo