Solistės Rita Petrauskaitė, Agnė Stančikaitė ir Ieva Juozapaitytė kaupiasi „Kelionei į Tilžę“

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nekantrauja klausytojams pristatyti kompozitoriaus Eduardo Balsio operą „Kelionė į Tilžę“. Jau paaiškėjo pagal Hermano Zudermano to paties pavadinimo apysaką parašytos operos Indrės vaidmens atlikėjos: pagrindinė soprano partija patikėta Klaipėdos primadonai Ritai Petrauskaitei ir dviems jaunoms dainininkėms – Ievai Barborai Juozapaitytei ir Agnei Stančikaitei.
 
Operos solistės pasakoja apie sudėtingą Indrės partiją, joje atspindėtus jausmus ir vertina garsaus kompozitoriaus muziką, pulsuojančią tarsi bekraštė jūra…
 
Muzika atveria sielų lobynus
 „Pradėjus studijuoti Indrės partiją kilo daug klausimų, tad perskaičiau H. Zudermano apysaką „Kelionė į Tilžę”. Ten radau nemažai atsakymų apie pamario krašto žmonių tarpusavio santykius. Žinoma, ir pati esu ne kartą lankiusi minimas pamario vietas, bendravusi su šio krašto žmonėmis. O E. Balsio harmoninio braižo studijos mane įtikino, kad kompozitorius tobulai mokėjo perteikti herojės psichologines nuotaikas ir būsenas. Supratau, kaip svarbu tam tikra ritmika ar natos aukštis, išryškinantis žodžio jėgą, reikšmes ir potekstes.  E. Balsio operos muzika apskritai tampriai susijusi su žodžiu“, – tvirtina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė.
Kaip dainininkei sekasi „susidraugauti“ su Indre? „Personažo spalvų ir potėpių ieškau pačioje muzikoje. Režisierius Gytis Padegimas puikiai, su didele aistra padeda atverti operos herojų sielų lobynus“, – akcentuoja solistė.
Painioje „Kelionės į Tilžę“ istorijoje daugiau tragizmo ar meilės? „Jausmų paletė tokia įvairi, kad net sunku įvardinti žodžiais. Geriausia ją pajusti ir išjausti“, – įsitikusi R. Petrauskaitė.
 
Lyg Tristanas ir Izolda
Agnei Stančikaitei Indrės ir Anso meilės istorija – emocijų vandenynas, kurio paviršius netgi ramiu oru nebūna visiškai lygus. Pagrindinius operos veikėjus bangos ir glamonėja, ir daužo.
„Dainuodama stengiuosi paklusti muzikos stichijai ir nebijoti nežinomybės, todėl leidžiuosi įtraukiama į bangų žaismą. Šiandienos visuomenė vertina komfortą: solistai nori dainuoti pasaulyje pripažintas operas, klausytojai – atpažinti jiems girdėtas melodijas. Vis tik man atradimo jausmas yra svarbesnis. Turėjau galimybę susipažinti su E. Balsio naudotomis komponavimo technikomis, tokiomis kaip dodekafonija ar aleatorika“, – pabrėžia iš Rietavo kilusi ir Klaipėdoje mokslus baigusi A. Stančikaitė. 
Nuolankioji Indrė, nepasiduodanti kerštui ir pykčiui, atskleidžiama kaip ryžtinga, valinga, nepalaužiama asmenybė: „Man ši meilės istorija primena legendą apie Tristaną ir Izoldą, kurioje meilės nenugali net mirtis. Meilė pamiršta praeities išdavystes, ji viską ištveria”, – tikina A. Stančikaitė.
Solistė atvira: vaidmens rengimas turi savo kainą – būna ir nemigos naktų, ir vaistų nuo galvos sopulio. A. Stančikaitė ruoštis vaidmeniui taipogi pradėjo nuo H. Zudermano „Kelionės į Tilžę“ analizės. „Jaučiuosi tarsi gyvendama dviejose epochose, nes teatras lyg laiko mašina: nuo išmanių technologijų repeticijų metu persikeliame į XIX a. vidurio Prūsiją, laikus, kai nebuvo nei lėktuvų, nei telefonų, nei kavos gurkšnojimo gatvėse”, – juokiasi dainininkė.
 
Meilė kaip didžiausias pasaulio stebuklas
Ievai Barborai Juozapaitytei Indrės vaidmuo taps „krikštu“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.  „Viena yra vaidinti operetę ar miuziklą su linksma, karamelės saldainį primenančia emocija. Bet E. Balsio operoje reikia eiti gilyn. Esu laiminga, kad legendinis režisierius G. Padegimas nuoširdžiai skatina atkleisti Indrę kaip personažą, kaip moterį“, – pasakoja jaunoji solistė.
Ji ilgai ieškojo pirmojo, 1980 m. „Kelionės į Tilžę“ pastatymo įrašo, bet pavyko gauti tik seną LNOBT vaizdajuostę, kurioje ne dainuojama, o žiopčiojama. Galiausiai sužinojo, kad muzikinę operos medžiagą redagavo E. Balsio mokinys kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris atlikėjai rekomendavo orientuotis į Albano Bergo „Voceką“.
„Tai daug pasako: „Kelionė į Tilžę“ yra avangardinė atonali opera, kuri, deja, nebuvo suprasta prieš 40 metų. Bet, mano manymu, ji vis dar turi potencialo tapti Lietuvos vizitine kortele pasauliui. Stengsiuosi, kad taip ir įvyktų“, – žada I. Juozapaitytė.
Pradėdama ruošti Indrės partiją, debiutantė maniusi, kad tai bus pasiaukojanti moteris, nuolanki pelytė, gimdanti vaikus. „Bet tokių operose nebūna. Indrės kova tyli, tačiau ne mažiau tragiška, nes ji intuityviai suvokia, ką planuoja Ansas. Baisu ne tai, kad mylimas žmogus nori ją nužudyti, bet tai, kad jos Ansas gali padaryti tokią nuodėmę… Tikėjimas, šviesos nešimas, taurumas Indrei labai svarbūs. Ji tikėjo Ansu netgi tokią sunkią akimirką“, – liudija solistė, dar kartą įsitikinusi, kad meilė – didžiausias pasaulio stebuklas.
 
KVMT inf.
 
Olesios Kasabovos, A.Zavadskio fotostudijos ir Gabrielės Lileikaitės-Pavilionės nuotr.