Šokėjas Jonas Bernardas Kertenis: „Kiekvienas judesys balete turi prasmę“

Šį savaitgalį Martyno Rimeikio balete „Procesas“ debiutuoja naujas pagrindinio Jozefo K. vaidmens atlikėjas – trečią sezoną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje šokantis Jonas Bernardas Kertenis. Per septynerius metus, prabėgusius nuo „Proceso“ premjeros, jam lemta tapti vos ketvirtuoju šokėju (po Jeronimo Krivicko, Ernesto Barčaičio ir vengro Zsolto Vencelio Kovácso), scenoje  pristatančiu šį sudėtingą vaidmenį.

Ta proga pristatome Jums 21-erių metų baleto artistą Joną Bernardą Kertenį, kurį žiūrovai jau galėjo stebėti šokantį baletuose „La strada“, „Pradžioje nebuvo nieko“, „Arlekino milijonai“, „Parkas“. 

Pirmoji jūsų pažintis su baletu „Procesas“: kaip ją prisimenate?

„Procesą“ su solistu Jeronimu Krivicku pirmą kartą pamačiau besimokydamas dešimtoje klasėje. Padarė didelį įspūdį, bet neįsivaizdavau savęs tokiame šiuolaikinės choreografijos spektaklyje. Mokykloje man sakydavo, kad būsiu klasikinio repertuaro šokėjas ir man labiau tiktų Albertas iš baleto „Žizel“.

Pradėjęs dirbti LNOBT, repetavau „Proceso“ kordebalete ir galėjau iš arti stebėti pagrindinius solistus. Šio, trečiojo man teatrinio sezono pradžioje Martynas Rimeikis nustebino pasakęs, kad regi mane kaip Jozefą K. savo spektaklyje.

Kiek laiko repetavote tokį sudėtingą vaidmenį?

Analizuoti spektaklio vaizdo įrašus ir mokytis jo choreografiją pradėjau nuo pat sezono pradžios. Iš pradžių buvo baisoka: kaip „pagauti“ tokią choreografiją, kaip suprasti, ką joje būtina atskleisti? Juk visų atlikėjų Jozefai šiek tiek skyrėsi vienas nuo kito. 

Baleto salėje repeticijas pradėjome nuo lapkričio. Kai daugmaž susidėliojau baleto tekstą, pradėjome repetuoti su choreografu M. Rimeikiu. Jis viską, kiekvieną judesį detaliai išaiškino. Kiekvienas nukritimas, pasilenkimas ar atsisukimas „Procese“ turi savo prasmę. 

Tuo darbas su choreografu ir skiriasi nuo paprastų įvedimų į spektaklius, kur kartais atlieki šokį visų jo prasmių nesuvokdamas. O kai nesuvoki pats – sunku tikėtis, kad žiūrovas tai supras.

Kur slypi didžiausi Jozefo K. vaidmens pavojai?

Kaip sakė kolega Ernestas Barčaitis – sunkiausia tai, kad tavo personažas beveik visą laiką scenoje. Jei pirmajame veiksme dar būna keli pasitraukimai į užkulisius, tai antrajame tu scenoje nuo pradžios iki pabaigos. Turi susitvarkyti su kvėpavimu ir protingai paskirstyti jėgas, nes atgauti kvapo nebėra kada.

Štai ir šiandien repetuojant pirmąjį veiksmą man priminė, kad spektaklį reikia pradėti ramiai, atsipalaidavus, o išprotėja Jozefas K. tik spektaklio pabaigoje (šypsosi).

Ir, žinoma, turi prisitaikyti prie šiuolaikinės choreografijos. Be „Proceso“, anksčiau jau teko šokti Sodininką „Parke“, Cirko vadovą bei vieną iš Muzikantų balete „La strada“ ir Žmogų balete „Pradžioje nebuvo nieko“.

Kokie keliai jus vaikystėje atvedė į baletą?

Viskas prasidėjo nuo vyresnių mano sesių – jos abi lankė „Polėkio“ šokių kolektyvą teatre, o vėliau viena persikėlė į „Minimūzos“ mokyklėlę prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Mane tėvai ten užrašė kartu su sese. Po dvejų metų pedagogė man pasiūlė stoti į Baleto skyrių Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tad mokiausi baleto nuo pat pirmos klasės.

O sesės ar tapo šokėjomis?

Ne. Viena baigė Dailės skyrių Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o kita tapo farmacininke. Mūsų giminėje apskritai daug medikų, tad niekas jos pasirinkimu nesistebėjo. Bet manęs toks kelias neviliojo. Kai prireikia žinių apie vaistus ar gydymą – ir taip turiu į ką kreiptis.

Niekada nenusivylėte pasirinkęs baletą?

Mano klasė buvo iš tų, kurioms itin svarbūs keli paskutinieji metai baleto mokykloje sutapo su karantinu. Pamenu, 2020-ųjų pradžioje kartu su klasės drauge ruošėmės pirmajam savo gyvenime tarptautiniam baleto konkursui. Aš šiaip nesu konkurencijos menuose šalininkas, bet tos kelionės į Švediją tikrai laukiau. Norėjau pamatyti kitų šalių šokėjus, sužinoti, kaip mane patį įvertins.

Ir staiga viskas dingo: konkursas nukeltas, pamokos mokykloje sustojo, visi užsidarėme savo namuose. O kambaryje lova nuo kompiuterio stovi pernelyg arti, ir tokio įtempto darbo, koks buvo anksčiau, nebeliko… Tapo sunku, sumažėjo vidinės motyvacijos. Nors namiškiai dėl manęs tikrai labai stengėsi: prieš kiekvieną nuotolinę klasikinio baleto pamoką išstumdydavo baldus, kad tik galėčiau ramiai šokti. Baleto salės lazdą atstodavo kambario palangė…

Prie normalaus darbo ritmo sugrįžome tik 2022-aisiais, prieš pat baigiamuosius egzaminus. Vos įsibėgėjome – ir teko atsisveikinti.

Neabejojote, kad jūsų laukia LNOBT trupė?

Abejonių buvo. Paskutiniaisiais mėnesiais mokykloje atrodė, kad visai nebėra jėgų, trūksta stabilumo, piruetai nebesisuka, technikos stinga… Ar tikrai mane paims į trupę? Anksčiau visada stebėdavau vyresnių berniukų baigiamuosius klasikinio šokio egzaminus. Kai pačiam atėjo laikas – negalėjau patikėti, kad tai jau paskutinė mano pamoka.

Mokykloje mums dažnai aiškindavo, kad teatre su mumis niekas „nebežais“ – jei kažko nepadarai, tai tavo problema. Bet realybė kitokia – ir trupėje dirbdamas iš baletmeisterių sulauki pastabų, visi stengiasi tau padėti. Prisitaikyti prie kolektyvo man ypač padėjo solistas Ignas Armalis, vyresnis manojo pedagogo Danieliaus Kiršio mokinys. Prie Genadijaus Žukovskio, kuris mums dėstė mokykloje, iš pradžių net artintis buvo nedrąsu – vis dėlto vedantysis solistas… Ilgainiui supratau, kad nieko bijoti nereikia. Visi malonūs, jei reikia pagalbos – jos ir kreipiesi.

Koks buvo pirmasis vaidmuo teatre?

Iš tiesų scenoje debiutavau dar penktoje klasėje, kai LNOBT buvo rengiama „Don Kichoto“ premjera. Pasirodžiau kaip Kepėjas ir dalyvavau Vaikų šokyje. Būdamas dvyliktokas, pagal seną mokyklos tradiciją balete „Don Kichotas“ šokau Segidiliją.

O kaip trupės narys pirmąkart pasirodžiau „Čipolino“ kordebalete, vaidindamas vieną iš Daržovių. Ir ne be nuotykių: jau pačioje spektaklio pradžioje nesugebėjau laiku pakilti iš daržovių krepšio, kuriame mes buvome sutūpę.

Šiandien galiu pasakyti, kad kiekvienam šokėjui naudinga metus kitus pabūti kordebalete. Ten išmoksti periferinio matymo – netgi žvelgdamas tiesiai į žiūrovus sugebi pajusti, ar judi kartu su visa grupe.

Ką jaučia artistai paskutinėmis minutėmis prieš spektaklį, kai anapus uždangos jau bruzda žiūrovai?

Stresą. Ypač jei spektaklio pradžia vėluoja – tada nebežinai, ką daryti. Paprastai į sceną renkamės maždaug 20 minučių iki spektaklio pradžios, apšilinėjame. Papildomos laukimo minutės mus išsekina – nebežinai, kur dėti susikaupusią energiją, norisi kuo greičiau pradėti. Ypač tai jusdavau „Parke“, kur mūsų, keturių Sodininkų, šokis atidaro spektaklį.

Bet žiūrovai Sodininkams paprastai atsidėkoja gausiais plojimais…

Taip. Vienas mano kolega iš Sodininkų tarpo yra taikliai pasakęs: „Jei mums neploja, tai daugiau niekam ir neplos“.

Ir pats choreografas Angelinas Preljocajas yra pasakojęs, kad žymesni artistai, kuriems tekdavo šokti Sodininkus, iš pradžių nesuprasdavo, ką jie šiame spektaklyje veikia: juk tai net ne šokis, tik robotiški judesiai skambant elektroninei muzikai. O choreografas visus ramindavo ragindamas sulaukti pirmųjų trijų spektaklių. Ir tikrai – Sodininkai visur pasaulyje sulaukdavo daugiausiai aplodismentų. Vilnius – ne išimtis.

Bet neslėpsiu: stebėdamas kerinčius šio spektaklio duetus esu pagalvojęs, kad ateityje „Parke“ norėčiau atlikti ir pagrindinį vaidmenį. Pastatymo choreografija nėra itin sudėtinga, bet puikiai atskleista vaikino ir merginos santykių istorija.

Kokie vaidmenys lauks po debiuto „Procese“?

Kovo mėnesį visos trupės laukia „Don Kichoto“ spektakliai. Šoksiu Gamašą ir vieną iš Draugų. O toliau – nežinau, būsimos premjeros „Tuščias atsargumas“ atlikėjų sąrašas kol kas dar nepaskelbtas.

Kas dar, be baleto, jus gyvenime domina? 

Patinka keliauti. Ypač – po Italiją, kurioje lankiausi jau keturis kartus. Sezono metu, žinoma, iškeliauti neišeina, bet užtat atsigriebiu vasarą. Praėjusią vasarą irgi dvi savaites praleidau Italijoje vienas – pasidariau solo kelionę. Atskridau į Romą, kuri man yra nuostabiausias ir švariausias miestas pasaulyje, ją aplankau jau trečius metus iš eilės. Iš Romos nuskridau į Siciliją, tada iš Palermo laivu pasiekiau Lipario salą ir po kelių dienų analogišku maršrutu grįžau atgal. 

Pirmas dalykas, ką noriu aplankyti kitose šalyse, visuomet būna muziejai. Egipto muziejuje Turine praleidau net šešias valandas. Tada keliavau su draugais, tai gavau nuo jų velnių. Po Vatikano muziejų irgi klajojau apie penkias valandas. O lankydamasis Prahoje, labai norėjau patekti į Franzo Kafkos muziejų, bet jis, deja, buvo uždarytas rekonstrukcijai. Tada dar nenumaniau, kad šoksiu „Procese“.

Kadangi kitas mano pomėgis yra fotografija, tai į keliones vežuosi bent tris fotokameras: vieną juostinę, perimtą iš tėčio, kitą skaitmeninę, o trečia būna telefone. Pirmenybę teikiu pastatams ir abstraktiems minimalistiniams vaizdams. Anksčiau, vasaromis gyvendamas kaimo vienkiemyje, dažnai fotografuodavau gyvūnus, domėjausi makro fotografija, atskleidžiančia nepastebimą vabzdžių pasaulį.

Visada patikdavo sužinoti, kaip žmonės gyvendavo anksčiau: kokiais įrankiais naudodavosi, kokius pinigus turėjo, ką dėvėdavo, apie ką mąstydavo. Netgi buvau įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti archeologijos, tačiau suderinti šių studijų su darbu teatre niekaip nepavyko – paskaitos ir baleto repeticijos vykdavo tuo pačiu metu.

Dabar studijuoju klasikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O tai reiškia, kad savaitėje nebėra nė vienos laisvos dienos. Užtat gaunu įdomių pedagogikos žinių, kurios pačiam save padeda geriau suprasti – kodėl vaikystėje ar paauglystėje elgdavausi taip, o ne kitaip. Kineziologijos paskaitos suteikė naudingos informacijos apie traumų prevenciją, apskritai apie savo kūną. Profesionalus šokėjas privalo mokėti sau padėti pats.

Ar pačiam jau teko susidurti su rimtesnėmis traumomis?

Taip, aštuntoje klasėje, kai po šuolio nusileidau ne ant pėdos, o tiesiai ant didžiojo piršto. Iš pradžių maniau, kad nieko tokio, laukiau, kol skausmas praeis. Bet pirštas iš pradžių pamėlynavo, o po to pasidarė violetinis. Gydytojai, padarę rentgeno nuotrauką, pamatė kaulo įskilimą. Kelis mėnesius praleidau su gipsu ant pėdos, vaikščiodamas su ramentais.

Ar turite naminių augintinių?

Jau tryliktus metus auginu mišrūnę šunelę. Įdomi istorija: pamenu, vasarą su mama ėjome į parduotuvę pro kinų restoraną, o prie jo durų tupėjo šuo. Aš, vaikas, žinoma, užsinorėjau šunį paglostyti. Ir to užteko, kad šunytė mane visur pradėtų sekioti. Į parduotuvę jau nebegalėjau eiti, nes iš paskos sekė šuo. Grįžau namo – kalytė atsekė iki laiptinės.

Tėvai neleido jos vestis į namus, nes nežinojome, ar ji turi savo šeimininkus. Bet ji tris naktis atkakliai lojo po mūsų langais, neduodama ramiai miegoti kaimynams. Šie pastebėjo, kad šuo mane sekioja, ir pradėjo piktintis, kodėl mūsų šuo loja naktimis. Neliko kitos išeities, kaip ją priglobti.

Vardą davėme pagal kailio spalvą – Karamelė. Iš pradžių kalytė pripažino tik mane, miegodavo man prie kojų ir urgzdavo ant visų, kas ją arba mane bandydavo paliesti. Bet po kelių savaičių aš su sesėmis išvažiavau į vasaros stovyklą, o šuns į ją nepasiimsi. Per kelias savaites, kol manęs namuose nebuvo, Karamelė prisirišo prie mamos. Dabar jau visi namuose su Karamele gerai sutariame.

Kalbėjosi Renata Baltrušaitytė