Sodyba, kurioje gyvenančias kartas skaičiuoja medžiai

„Jono sodyba“, – pasitinka užrašas virš vartų. „Ir aš, ir Sandra esame jau per daug suaugę, kad sodybą kažkuris savo vardu pavadintume. O be vardo – lyg ir negerai. Nutarėme ją sūnaus vardu pavadinti“, – paaiškina Šilalės rajone, Struikų kaime esančios sodybos šeimininkai Sandra ir Antanas Drukteiniai.
Sugrįžo į vaikystės namus
„Čia gimiau ir užaugau. Čia jau mano seneliai gyveno. Senelis buvo savitas ano meto verslininkas. Laikė arklius, turėjo kuliamąją ir važiuodavo per ūkius kuldamas. Tais laikais pirma javus reikėjo nusipjauti, o tik paskui iškuldavo. Tiesa, senelis rašyti nemokėjo Tik pasirašyti galėjo, tačiau, matyt, verslumo gyslelę turėjo“, – 2016 m. rajone pelniusios gražiausios vardą sodybos istoriją pradeda Antanas Drukteinis.
Vėliau čia gyveno Antano tėvai. Tačiau grįžęs iš kariuomenės, nors ir jusdamas neblėstančią kaimo trauką, vaikinas įsikūrė mieste. Tokie laikai buvo. Jei nenori nieko auginti, ko į kaimą lįsti?  Jau garbingo amžiaus tėvukams mirus, sugrįžo į tėviškę. „Sugrįžau tam, kad galėčiau kaime tiesiog gyventi“, – šypsosi Antanas.
Puoselėjama senovės dvasia
Sandra ir Antanas, kaip patys teigia, norėjo gyventi protėvių dvasią primenančiuose namuose. „Kol apsisprendžiau, kokius namus statysiu, net kelis kartus į Rumšiškių muziejų važiavau, senus trobesius apžiūrinėjau ir apčiupinėjau. Norėjau pagauti senų namų dvasią ir beveik pavyko, – pasakoja Antanas. – Patys su Sandra viską darėme. Patys planavome. Man patinka senoviškumo dvasia, atėjusi iš mūsų biednų protėvių, kai pagrindinės  statybinės medžiagos buvo tik medis ir akmuo. Šiandieninės galimybes leidžia senovinį stilių sujungti su moderniomis technologijomis, nes šiandien norisi ne tik gražiai, bet ir patogiai gyventi.“
Nugriovę seną tvartuką Antanas ir Sandra pasistatė pirmąjį namą, dabar klėtele vadinama. „Tame name ir Jono susilaukėme. Dabar jam jau dvylika“, – šeimos džiaugsmu pasidalija Antanas. O Sandra užsimena, kad paauglystės sulaukusiam sūnui, nelabai tas vardas patinka. Tik pastaruoju metu, kai ir krepšininkų Jonų atsirado, su vardu pradeda susigyventi.
„Dabar čia galime svečius apgyvendinti.  Yra pirtelė, dušas, tualetas, pasikūrus krosnį, galima pasišildyti“, – šeimininkas aprodo  pirmąjį paties pastatytą namą tėviškėje. Iš lauko klėtelės sienos papuoštos medžioklės trofėjais, senais namų apyvokos daiktais, pakabintas ir ratas, Gal dėl grožio, gal dėl laimingo sodybos šeimininkų gyvenimo.
Dabar Sandra ir Antanas Drukteiniai gyvena erdvesniame name, alsuojančiame žemaitiška dvasia. Prieš įeinant į namą, akis užkliūva už kaltinių vorų, kitokių metalinių darbų, Vienus draugai dovanoja, kitus – patys įsigijo. „Kiekvienas daiktas turi susirasti savo vietą sodyboje, – pasakoja Sandra. – Kartais net kelerių metų prisireikia, kol daiktas savo vietą susiranda. Jubiliejaus proga draugai, žinodami Antano aistrą, padovanojo akmenį. Tai kol jį įkurdinome, kokie treji metai praėjo. Dedam į vieną vietą, netinka, į kitą – irgi nesižiūri.“
Vos pravėrus namo duris pasitinka draugiškas Kentauras. „Žinote, jis net mažiukas būdamas nieko mums nesugraužė. Su gyvūnu reikia bendrauti. Matote šį erdvų narvą? Dar mažiuką įpratinome, kad tai jo namas, kuriame jis nakčiai ar mums kur išvažiavus įsikuria. Jam narvas – ne bausmė, bet normalus gyvenimiškas dalykas. Žinoma, jei šunelis uždaromas, kai kažką negero padaro, ir vėliau jis tą vietą priima kaip bausmę“, – patirtimi pasidalija Sandra.
 Senovišką krosnį primenantis židinys, masyvūs balkiai perkelia į tėvų ir senelių laikus. „Man visada patiko dideli balkiai. Anksčiau jie dar būdavo aprūkę. Pas mus nėra aprūkę, bet namo viduje sukuria senoviškumo dvasią“, – pačių susikurtu namu patenkintas Antanas.
Žuvys atpažįsta šeimininkę
Svetingų šeimininkų pakviesti susėdame už stalo. „Mano Sandra – puiki šeimininkė“, – pasididžiavimo neslepia Antanas, kviesdamas pasivaišinti žmonos vaišėmis. „Paragaukite užtepėlės. Maniškiams ji labai patinka, – maloniai šypsosi šeimininkė, sutikusi pasidalinti receptu, kuris padės pamaloninti ir namiškius, ir svečius. – Užtepėlei reikia džiovintų ir aliejumi užpiltų pomidorų. Juos ištraukiu iš aliejaus, bet per daug nenusausinu. Įdedu „Džiugo“ sūrio, česnakų, truputį majonezo surišimui. Viską sublenderiuoju ir užtepėlė gatava.“
Kol mėgaujuosi Sndros vaišėmis, už nugaros smagiai čiauškia amadinos, po akvariumą nardo spalvingos žuvytės. „Žentukas bandė akvariumą valyti, bet tada žuvo daug žuvyčių. Jos pripratusios prie vienų rankų. Naujas žmogus joms sukelia stresą. Tad dabar visą laiką pati prižiūriu akvariumą“, – sako Sandra ir priduria, kad akvariumą puošia dirbtiniai augalai. Gal tik pora gyvų. Sunkiai išgyvena, nes žuvytės mėgsta juos padraskyti.
„Matote sienoje įmūrytą akmenį? Atrodo smulkmena, bet namuose – savitas akcentas“, – dėmesį į šelmiškai iš sienos besidairantį nemažą akmenį atkreipia šeimininkas.
Grožis – natūralume
„Perstatėme visus pastatus. Buvusiame daržovių rūsyje įrengėme kavinę.  O čia dar vienas kampelis. Mes jį juokais raudonuoju kampeliu vadiname. Tai savitas mūsų sodybos muziejus. Iš Skuodo atsivežėme senovišką lovą. Jai ko gero daugiau kaip šimtas metų. Pavyko gauti senovinį maždaug šeštojo-septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio radiją. Ant sienų pakabinome senelių ir tėvų nuotraukas. Mano tėvai buvo muzikantai. Ir man muzika patinka. Ir ansambliuose bosine gitara esu grojęs. Ir dabar mėgstu pagroti. Buvo laikai, kai vestuvėse grodavau, bet gyvenimas taip pasisuko, kad užsiimu prekyba. Verčiamės žemės ūkio technikos, trąšų, statybinių medžiagų prekyba, – pasakoja  Antanas, vedžiodamas po sodybą ir atsigręžęs į Sandrą priduria. – Mano žmona labai meniškas žmogus. Sandra yra idėjinis mūsų šeimos vadovas. Kiekviena moteris skirta grožiui. Ji kitaip mato pasaulį. Vyrui belieka tik įgyvendinti. Nesakau, kad pas mus įspūdingai tvarkoma sodyba. Žinau, kad sodybą galima papuošti upeliais, kalnais, Mūsų sodyboje – natūrali gamta, tik tiek, kad šiek tiek sutvarkyta.“
Antano ir Sandros sodyba užima apie 1,5 hektarų. Tad, kaip sako patys šeimininkai, didelė erdvė leidžia kūrybingiau sutvarkyti aplinką. Lengviau prižiūrėti ir auginti medžius. „Ir savo gandrus turime. Kiekvieną pavasarį sugrįžta“, – link gandralizdžio žvilgsnį mesteli Sandra.
„Užtat savo sodyboje nestatome jokių dirbtinių arkliukų, briedžiukų ar paukščiukų, kurių galima aptikti daugelyje sodybų. Mums patinka natūralumas“, – žmonos mintį pratęsia Antanas.
Pastatus jungia didžiuliais plokščiais akmenimis grįsti takai. „Tai natūralūs akmenys. Tokių rasti nėra lengva, bet man jie labai patinka. Ant plokščio akmens gali ir ką nors pasidėti, ir pasėdėti“, – sako Antanas.
Prie vieno pastato guli prieangį atstojantis didžiulis plokščias akmuo. „Apie keturias tonas tas akmuo sveria. Kai jį suradome, bandėme su vienu traktoriumi parsivežti. Nepavyko. Teko galingesnį traktorių pasitelkti“, – prisimena A. Drukteinis.
Šeimos istorija – medžiuose
Sodybos pakraštyje siūruoja didžiulės senos eglės. „Jas dar mano senelis sodino, – didžiuojasi Antanas. – Trešnės – tėvuko sodintos. Šį klevą tėvukas pasodino, kai išėjau į kariuomenę. Į kariuomenę mane paėmė lapkričio mėnesį, o klevą tėvukas pasodino sausio mėnesį. Tais metais žiema be didesnių šalčių buvo.“
Tarp didžiulių Antano senelio ir tėvo sodintų medžių puikiai keroja ir dabartinių šeimininkų pasodintieji. Baltais žiedais pavasarį sveikina magnolija. Tikrais senbuviais yra tapusios jų pasodintos kelių rūšių eglės, pušaitės, juodasis beržas, buksmedis, prieš keliolika metų sodintas ir senbuvius pasivijęs kvapnusis topolis – užtenka į vandenį pamerkti šakelę ir netrukus šaknis išleidžia. Sodybą puošia įvairūs krūmai.
„Sandra agronomiją studijavo, tai ji ir užsiima augalais. Ji juos ir parenka, ir tinkamiausią vietą jiems suranda“, – žmona didžiuojasi Antanas.
Turi Drukteiniai įsirengę ir pažintinį taką, vedantį pro jų pačių pasodintą miškelį, pamažu pereinantį į natūraliai augantį, tik kiek paretintą miškelį. Kiekvienais metais miškas pilnas grybų. Mėgsta čia augi raudonviršiai, baravykai.
Miškas švelniai apjuosia dalį tvenkinio. „Nuo seno toje vietoje buvo nedidelis tvenkinukas. Nusprendžiau jį padidinti. Padidinome, bet po kurio laiko pamačiau, kad jį reikia dar didinti. Iki 3,5 metro gylio. Prileidome žuvų. Ir vėžių įkurdinome. Mūsų Jonas mėgsta čia žvejoti. Žinoma, gamta yra gamta. Tai garniai pažvejoti, tai kiti žuvį mėgstantys paukščiai užsuka, – pasakoja Antanas ir priduria, kad gyvendamas gamtoje, privalai viskuo su ja dalintis. Nors ir čia saikas reikalingas. Pabandė pamaitinti antis. Jų visa gausybė tvenkinyje atsirado. Negali gamtos iškreipti. Jos pačios sau maistą susiranda.
Atsivežę kelis sunkvežimius smėlio, įsirengė nuosavą paplūdimį. Malonu vasarą nuosavame tvenkinyje pasimaudyti, saulute pasilepinti.
Virš vandens pakibęs medinis takas atveria vis naujus vaizdus. Mišką keičia erdvė, kurioje pasodintos įvairių rūšių pušaitės, krūmai, kurie, pasak šeimininkų, žiedais džiugina nuo ankstyvo pavasario iki pat užšąlant. Tik šį pavasarį žiedai vis dar sunkiai skleidžiasi. Po mėnesio kito tvenkinys pasidabins vandens lelijų žiedais.
„Labiausiai mums patinka spygliuočiai medžiai. Jie turi daug privalumų. Ištisus metus jie žaliuoja. Dabar dar medžiai be lapų, jei nebūtų spygliuočių medžių, sodyba būtų labai pilka, – sako Antanas ir nusišypsojęs priduria. – O rudenį lapų nereikia grėbti.“ 
Gėlynai – tik išskirtinėse vietose
„Čia lašą primenantį gėlyną sukūrėme. Lašu jį ir vadiname. Šonus akmenimis apkrovėme, Sandra įvairių gėlių prisodina. Nežinau, ką jinai ten yra pasodinusi, bet gėlės žydį nuo pavasario iki pat žiemos“, – pasidžiaugia Antanas.
„Mūsų sodyboje tik vienas kitas gėlynas. Kadangi labai plačios visų pastatų pastogės, puošiu kabinamomis vazoninėmis gėlėmis. Man patinka begonijos, pelargonijos. Tik ne kiekviena vieta joms tinka. Žiūrėk, pas kitus gėlė gražiausiai auga, o pas mane – skursta. Tai su tuo vazonu keliauju keliauju po sodybą, kol pamatau, kad gėlei patiko“, – pastebi Sandra.
Tai šen, tai ten sodyba papuošta stogastulpiais su keistais gumbais, užaugančiais ant medžio. Tokius medžius pastebėjęs, Antanas nepraleidžia progos juos į sodybą parsigabenti. Nužievinus išryškėja keistais ornamentais išraižytas medžio gumbas. Uždedi stogelį ir turi originalų gamtos ir žmogaus kūrinį.
Grožis – brangus malonumas
Nors ir didelė sodyba, reikalaujanti daug darbo, bet Drukteiniai viską patys daro. Pasak Sandros, kiekvieną dieną susiplanuoja, ką per ją padarys ir taip kasdien. Reikia ir žolę nušienauti, ir žolynus palaistyti. Darbais nesidalija. Reikia, Sandra pati ir trimeriu veją nupjauna, ir palaisto. Jei Antanas turi kiek laisvesnio laiko, jis tuos darbus daro. „Grožis – brangus malonumas. Tiek laiko, tiek išlaidų atžvilgiu. Tačiau kurti grožį yra geriausias poilsis. Kai matai, kad po tavo darbo viskas pagražėja, pačiam malonu. Darbas turi atnešti džiaugsmą“, – gyvenimo išmintį dėsto Antanas.
„Tik gaila, kad kartais tenka pačių pasodintus medžius pjauti. Atrodo, sodindamas jau taip atstumų laikaisi, žiūrėk, po kelerių metų – jau nebeišsitenka, reikia retinti“, – apgailestauja Sandra.
Pasiteiravus, ar negalvoja savo sodybą kaimo turizmui pritaikyti, Sandra ir Antanas sutartinai papurto galvas. „Ne, norint išgyventi iš kaimo turizmo sodybos, reikia ir pobūvius, ir kitokius renginius įsileisti. Sodyba kaip mat nugyvenama. O juk ją kūrėme savo šeimos malonumui. Mudviem su Sandra – tau jau antra santuoka. Dažnai pas mus užsuka ir jos dukra. Ji profesionali juvelyrė, tad daug ką mums pataria. Manoji dukra – gydytoja. Malonu, kai gražioje aplinkoje visa šeima galime pabūti. O į svečius – visada prašome, visada priimsime“, – šypsosi svetingi „Jono sodybos“ šeimininkai.
 
Genovaitė Paulikaitė
Paskelbta žurnale "Namie ir sode"