„Skrajojantis olandas“ neša žinią pasauliui apie Klaipėdą

Polėkis veda į tarptautinį pripažinimą. Tai patvirtina Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymo senajame Klaipėdos elinge sėkmė, iki šiol pučiantį palankų vėją spektaklio kelionei virtualioje erdvėje po pernykščio pristatymo milijoninei žiūrovų auditorijai tarptautinėje operos platformoje „Operavision“.

Visi norintys šią operą išvysti gyvai laukiami senajame Klaipėdos elinge rugpjūčio 5 ir 6 dienomis. O tuo tarpu siūlome sužinoti: kuo ypatingas kompozitorius R. Wagneris ir kaip jo „Skrajojantis olandas“ susijęs su Baltijos jūra; kam kilo sumanymas šią operą pristatyti senajame Klaipėdos elinge ir kas buvo jo pirmieji atlikėjai; kokį įspūdį šis spektaklis paliko apie Lietuvą net negirdėjusiems žmonėms.

Gyvenimo negandos ir didingi užmojai, virtę operomis

R. Wagneris – vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės vokiečių kompozitorių, pasižymėjęs drąsiu novatoriškumu ir didžiuliais užmojais. Visos trylika kompozitoriaus užbaigtų operų parašytos įvairių legendų motyvais arba pagal senovės germanų mitologiją sukurtais siužetais. Nuo pat pirmosios trylikamečio Richardo sukurtos tragedijos „Loibaldas ir Adelaidė“, visus libretus savo operoms ir muzikinėms dramoms jis rašė pats. Kūrėjui patiko stiprūs charakteriai ir dvasiniai išgyvenimai, tad jo operų tema – tragiška kova už laimę ir išganymą. Natūralu, kad jo kūrinių herojus gelbsti tik meilė, tikėjimas ir pasiaukojimas.

Kaip žinome iš istorijos, 1836 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais jaunasis R. Wagneris viešėjo Klaipėdoje, kur dirigavo spektakliams ir koncertams kaip Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris. Grįžęs į Karaliaučių ir ten susituokęs su aktore bei dainininke Christine’a Wilhelmine’a (Minna) Planer, po metų jis apsigyveno Rygoje, kur gavo kapelmeisterio vietą miesto operos teatre. Per porą metų „ne pagal kišenę“ mėgusi išlaidauti pora užgyveno tiek skolų, kad jiems teko bėgti nuo kreditorių, rimtai grasinusių kalėjimu. Wagneriams netgi buvo atimti pasai, kad jie negalėtų legaliai kirsti Rusijos imperijos sienos. Sutuoktiniai sumanė bėgti į Paryžių, kur Richardas tikėjosi pagaliau sulaukti sėkmės kaip kompozitorius ir prasigyventi. Keliauti karieta iki pat Prancūzijos sostinės buvo neįmanoma (o ir neįkandama), mat su savimi ir savo „kuklia“ manta jie būtinai užsispyrė gabentis savo augintinį – milžinišką, gauruotą, be perstojo skalijantį niufaundlendą vardu Roberas. Padedami turtingo draugo ir gerbėjo iš Karaliaučiaus, Wagneriai pėsčiomis naktį kirto sieną ir karieta atvyko į Piliavos uostą (dabartiniame Baltijske Kaliningrado srityje), kur slapčia per nendrynus įlipo į prekybinį laivą „Tetidė“, kuriuo turėjo pasiekti Londoną, o iš ten – vėl laivu į Paryžių. Tačiau kelionė jūra, įprastai trukdavusi apie savaitę, dėl nerimstančių audrų išsitęsė beveik iki mėnesio. Galingos bangos talžė laivą, o jaunoji Richardo žmona prašė vyro ją prisirišti prie savęs, kad galėtų nuskęsti drauge. Prietaringa laivo įgula dėl visų nesėkmių kaltino nelegalius pakeleivius…

Būtent šiame, štormų ir šaltų Baltijos bangų mėtomame bei vėtomame laive kompozitoriui gimė mintis sukurti operą apie nemirtingumui pasmerktą kapitoną, kurio sielą nuo prakeiksmo gali išgelbėti tik ištikimos moters meilė… Kaip ir viskas R. Wagnerio gyvenime, tikru tragifarsu dvelkiantys gyvenimo įvykiai tapo pagrindu didingai romantinei dramai: jo naujosios operos „Skrajojantis olandas“ libretas pagrįstas XVI a. jūreivių legenda apie laivą vaiduoklį bei jo kapitoną, kuriam lemta amžinai blaškytis po jūras tol, kol ras mylinčią, ištikimą moterį, sutiksiančią dėl jo pasiaukoti.

1841 m. sukurta opera „Skrajojantis olandas“ – pirmoji iš trijų (kartu su keleriais metais vėliau sukurtomis operomis „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“) ankstyvųjų „romantinių“ R. Wagnerio operų. Joje jau galima atpažinti savitą R. Wagnerio muzikinių dramų stilių, nes čia jis pirmą kartą panaudojo leitmotyvus ir muzikinę dramaturgiją mėgino grįsti „ištisinio plėtojimo“ logika, nors operoje dar išliko tradicinė atskirų numerių ir scenų seka.

„Skrajojantis olandas“ sugrįžo į Baltijos jūros uostą ir tapo šimtmečio įvykiu

2020-ųjų vasarą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tarptautinei auditorijai pristatė iki šiol sudėtingiausią ir didžiausią savo pastatymą, iškart pakrikštytą Lietuvos operos šimtmečio įvykiu. R. Wagnerio opera pirmą kartą Lietuvoje skambėjo ten, kur pati aplinka audrino žiūrovų vaizduotę, – tarpukariu Klaipėdoje veikusios Paulo Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge, iškilusiame 1937–1938 m. Tarp žiūrovų „praplaukiantis“ tikras laivas, tūkstančiai litrų nuo pastolių bokštų krentančio marių vandens ir akrobatiniai triukai ant lynų; kostiumai, intriguojantys aliuzijomis į netolimos praeities masinės kultūros ikonas; modernios šviesų, dūmų įrangos ir pirotechnikos kuriami efektai; pagaliau kerinti R. Wagnerio muzika, jautriai interpretuojama iš pajūrio krašto kilusių talentingų solistų, teatro choro ir orkestro, o garso režisierių įgarsinta taip, lyg opera būtų atliekama akustiškai teatro salėje – visa tai žiūrovai patyrė įspūdingame reginyje, pirmą kartą parodytame per miesto 768-ąjį gimtadienį rugpjūčio 1-ąją.

Koncepcijos autoriaus ir režisieriaus Daliaus Abario, sumaniusio operą statyti atvirame ore ant marių kranto, suburtai kūrybinei grupei teko prisitaikyti prie greitai kintančių gamtinių sąlygų bei bemaž šimtmečio senumo industrinio paveldo. Tad į savo komandą jis pakvietė ambicingus, rizikingų naujovių nesibaidančius Lietuvos kūrėjus: dirigentą Modestą Pitrėną, režisierių Gediminą Šeduikį, scenografę Sigitą Šimkūnaitę, kostiumų ir grimo dailininkę Sandrą Straukaitę, choreografą Aurelijų Liškauską, šviesų dailininką Andrių Stasiulį ir chormeisterį Vladimirą Konstantinovą. Premjeriniame spektaklyje Olando partiją atliko Vokietijoje dainuojantis bosas-baritonas Almas Švilpa, Zentos – žinomas sopranas Sandra Janušaitė, Dalando – Vokietijos ir Šveicarijos operos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas. Žiūrovai taip pat išvydo bei išgirdo Rafailą Karpį (Vairininkas), Dalią Kužmarskytę (Mari), latvių tenorą Andrį Ludvigą (Erikas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą, simfoninį orkestrą, baleto bei mimanso artistus.

Kad rizika pristatyti XIX a. operą atvirame ore, pramoninėje uosto aplinkoje pasiteisino su kaupu liudijo jam skirtos kritikų bei žiūrovų liaupsės ir aukščiausi apdovanojimai: „Padėkos kaukė“ už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje; du „Auksiniai scenos kryžiai“ už režisūrą D. Abariui ir Dalando partijos atlikimą solistui T. Girininkui; „Albatrosas“ už uostamiesčio vardo garsinimą pasaulyje.

Kur ta Klaipėda? 

Jau kitąmet Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) su „Skrajojančiu olandu“ išplaukė į plačius tarptautinius vandenis kaip vienos įtakingiausių tarptautinių asociacijų „Opera Europa“ narys. 2021 m. balandžio 2-osios vakarą milijoninė Europos ir pasaulio auditorija gėrėjosi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos nufilmuotais vaizdais iš R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjeros.

„Didžiuojamės ne tik suburtos komandos pastangomis užgimusiu „Skrajojančio olando“ pastatymu, pelnytais „Auksiniais scenos kryžiais“, geriausio Klaipėdos spektaklio titulu ir „Padėkos kauke“. Smagu, kad pasaulio operos gerbėjai susidomėjo Klaipėda ir Lietuva. Būta komentatorių iš Vokietijos, Meksikos, Suomijos, Amerikos, Ispanijos ir net Zimbabvės, kurie spektaklio dėka Klaipėdos vardą išgirdo pirmą kartą. Džiugu skaityti, kad gerbėjai įvertino operos režisieriaus Daliaus Abario ir visos komandos pasirinkimą R. Wagnerio kūrinį pristatyti ant marių kranto. Visi pastatymo metu patirti iššūkiai nublanksta sulaukus daug pozityvių pasisakymų ir virtualių šūksnių „bravo“, – džiaugiasi KVMT vadovė Laima Vilimienė. 

„Skrajojantis olandas“ tapo teatro rengiamo kasmetinio Klaipėdos festivalio vizitine kortele, o jo bilietai kasose niekada neužsiguli. Teatro vadovės nuomone „publikos palaikymas teatro kolektyvą įkvepia netikėtas erdves spektaklių pastatymams išnaudoti dar ne kartą“.

KVMT antrus metus organizuojamas operos ir klasikinės muzikos festivalis šiemet vyks rugpjūčio 1–7 d. ir pažymės miesto 770-ąjį gimtadienį, savo programą atverdamas Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjera Klaipėdos piliavietėje (rugpjūčio 1 d.). Po dviejų „Skajojančio olando“ spektaklių (rugpjūčio 5 ir 6 d.) antrąjį Klaipėdos festivalį užbaigs įspūdingas operos gala koncertas (rugpjūčio 7 d.), kuriame balsingieji muzikinio teatro ir kviestiniai solistai publikai dovanos gražiausias arijas iš operų, operečių ir miuziklų.

Klaipėdiškis „Skrajojantis olandas“ – R. Wagnerio muzikos gerbėjų radare

Wagnerio muzikos gerbėjai iš viso pasaulio buriasi į vagneristų būrelius ir bendruomenes, važinėja po pasaulio teatrus kolekcionuodami įspūdžius iš vis kitokių jų mėgstamų operų pastatymų, lygindami juos tarpusavyje ir diskutuodami žinutėmis socialiniuose tinkluose ir interneto svetainėse. Kuo gi juos sudomino Klaipėdos elinge užgimęs „Skrajojantis olandas“?

Jau per pirmąsias „Operavision“ transliacijas nenutrūkstamu srautu liejosi spektaklį stebėjusiųjų žinutės. „Nuostabus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas, nuostabus miestas, kuriame susipynė turtinga dviejų valstybių – Lietuvos ir Vokietijos – istorija. Verta aplankyti – juk tai miestas, buvęs net R. Wagnerio radare!“ – žavėjosi Simonas Shiltonas.

„Tai buvo pats geriausias šios operos pastatymas. Tas, kas nusprendė šią operą pastatyti lauke, laivų statykloje prie pat vandens, – genijus. Pagarba drąsiems dainininkams, laipiojusiems tais šlapiais pastoliais. Tai buvo puiku!“ – rašė Markas Beckas. 

Pasak Steveno Tetreault, KVMT „Skrajojančio olando“ pastatymu didžiuotųsi net pats R. Wagneris: „Nežinia, ar tokią įspūdingą scenografiją ir pateikimą būtų sumanęs net pats kompozitorius. Ačiū, kad pasaulio operos gerbėjams pristatote tokius įspūdingus pastatymus“.

R. Wagnerio kūryba – kietas riešutėlis ne tik atlikėjams, kurie šio kompozitoriaus kūrinius gali atlikti tik atitinkamai ne vienerius metus tobulinę balsus bei būdami geriausios savo formos, bet ir klausytojams. Andrew Williamsas rašė: „Nuostabu. Tai buvo pirmoji mano girdėta R. Wagnerio opera, ir aš ją įsimylėjau. Esu tikras, kad tai tik ilgo kelio pradžia ir kaskart R. Wagnerio kūrybą atrasiu iš naujo.“

„Neįtikėtinas „Skrajojančio olando“ pastatymas visais aspektais. Tai tapo įsimintiniausiu mano matytu operos įrašu: garso ir vaizdo kokybė – aukščiausios klasės, daugybė judančių kamerų, įgarsintas kiekvienas solistas ir net choro artistas, įsimintinas dirigento darbas. Dainavimas buvo stiprus, tikras ir įtikinantis. Jei ši R. Wagnerio opera kartais atrodo nuobodoka, palyginus su kitais kompozitoriaus kūriniais, tai šis pastatymas kaustė dėmesį su kiekviena nauja veiksmo minute. Klaipėdos „Skrajojantis olandas“ – viena iš geriausiai pastatytų R. Wagnerio operų per visą jų statymo istoriją ar net geriausiai kada nors pastatyta opera apskritai“, – rašė Bryanas Leechas.

Jiems įkandin sekė trumpų, entuziastingų atsiliepimų srautas: „Puiki koncepcija ir išpildymas. Dainavimas taip pat puikus“; „Unikalus ir jaudinantis pastatymas magiškame mieste – Klaipėdoje“; „Stebuklas! Likome stačiai užburti. Sveikiname visus, viena gražiausių mano matytų operų! Linkėjimai iš Lenkijos!“

KVMT inf.