Šilinių dzūkų grybavimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą

Vilniaus rotušėje vyko Nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo iškilmės.
Jau ketvirtus metus gražia tradicija tapusioje ceremonijoje pagerbti Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių puoselėtojai. Šiemet į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyta Šilinių dzūkų grybavimo tradicija. Į šį sąvadą įrašomos unikaliausios Lietuvos kultūros vertybės. Tai liudijantį sertifikatą Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriui Eimučiui Gudelevičiui įteikė LR kultūros ministras Simonas Kairys.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta dzūkiškai padėkojo visiems, kurie prisidėjo, kad per amžius apie grybavimą sukauptos žinios, susiformavusios tradicijos, iš kartos į kartą perduodama patirtis būtų aprašyta, įamžinta, įvertinta ir neišnyks.

„Varėnos rajono herbas yra bitukė ir grikių žiedai. Bet Lietuvon visi žino, kad Varėnos rajonas yra grybų kraštas. „Nor mum, dzūkam vaikams, neikiek nebuvo smagu grybauc, ba reikėdavo anksti kelcis.  Bet užaugį savo vaikus grybauc visciek išmokinom. Nuog seno yra tokis posakis, kad visais čėsais šilų dzūkus miškas rangė ir maitino. Anksciau nebuvo nei vieno, katris būt nemokėjis grybauc ir uogauc, kiekvienas turėjo savo grybijas ir niekam jų neišduodavo, ba ca buvo pagrindinis mūs protėvių pragyvenimo šalcinis. O kiek dainų ir visokiausių pasakojimų apie grybavimų ir uogavimų sudėta! “.

Meras kultūros ministrui įteikė pintinėlę šviežių voveraičių, o Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos atstovams – pintinėlę biskvitinių baravykų.

Ministras S. Kairys sakė, jog su malonumu dar nuo vaikystės atsimena, kaip smagu būdavo Dzūkijos miškuose pagrybaut.

DNP direktorius Eimutis Gudelevičius, dėkodamas už įvertinimą, ministrui įteikė džiovintų baravykų „karolius“.
DNP specialistė Dalia Blažulionytė sakė, kad dzūkams grybavimas yra ir santykio su mišku pajutimas. Ji trumpai papasakojo, kad Lietuvoje grybaujama visur, bet šilų Dzūkijoje grybavimas virto kompleksine ir išskirtine tradicija. Tradicija siekia laikus, kai šiuose kraštuose pasirodė pirmieji Lietuvos gyventojai. Istoriniuose šaltiniuose grybus valgantys lietuviai minimi jau XIV a., o XIX a. nutiesus geležinkelį per Marcinkonių kaimą, šilų kaimai išskiriami dėl grybingumo, jau tada pabrėžiama, kad vietiniai pragyvena iš grybų pardavimo. Gamtinė aplinka lėmė, kad ši su ekonomine nauda susijusi tradicija virto svaria kultūros dalimi, persmelkiančia žmonių pasaulėjautą. Šilų Dzūkijoje grybai bei grybavimas įgijo įvairių dvasinės kultūros formų (papročiai, tikėjimai, dainuojamoji ir pasakojamoji tautosaka), kurios nėra tokios dažnos ir taip stipriai išreikštos likusioje Lietuvos dalyje. Tik čia statytos specialiai grybams džiovinti skirtos žeminės, dzūkai grybauja su balaninėm kašelėm, o seniau ir su 100 kilogramų lepeškų talpinančiais kašikais ar net visais vežimais. Ypatingas vaidmuo čia skiriamas vertingiausiems grybams – baravykams, šilų dzūkai juos ir vadina bendriniu žodžiu ,,grybas“.
                     
Linksmą dzūkišką dainą apie grybus ir uogas padainavo marcinkoniškė Zita Kibirkštienė.
                     
Parko etnografas Jonas Bajorūnas šmaikščiai papasakojo, kad šauniausia Marcinkonių grybautoja Rožė Pačkauskienė, nepaisant garbaus amžiaus, labai mėgsta grybauti.  „Kožnas dzūkas žino, katron vieton, po katruoj kelmu ir po katruoj šyčku išdzigs baravykas. Bet baravykai pradės dzygc cik vėliau. Dar pilni miškai lepeškų. Mūs Rožulė žino, kadu lepeškos dzygsta, jinai dar iš vakaro girdzi, kap miškan traiška. Anais metais pririnko apie trisdešimc kilių lepeškų“.
                     
Rožė Pačkauskienė, atvažiavusi su balaniniu krepšiu voveraičių, papasakojo, kad mėgsta grybaut nuo mažumės.
                     
Šventinėje ceremonijoje iš viso pristatyti septyni naujai į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyti reiškiniai: lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo, Lietuvos totorių gastronominė tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje. Sertifikatus paraiškų teikėjams bei vertybių saugotojams įteikė Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa ir Sąvado komisijos pirmininkė prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė.
                     
S. Liausa pažymėjo, jog ir šalies institucijų, ir tradicijų saugotojų nuveikti darbai prisideda prie augančio nematerialaus kultūros paveldo suvokimo, skatina pagarbą kultūrų įvairovei, žmogaus kūrybingumui ir plečia akiratį.

Iškilmingą renginį vedė Ugnė Siparė, koncertavo Girmantė Vaitkutė ir džiazo trio – Andrejus Polevikovas, Denisas Murašovas ir Andrius Kairys.

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade jau yra įrašytas Žiūrų etnografinis ansamblis už pietinių šilinių dzūkų dainavimo tradicijos Žiūrų kaime saugojimą, Kūčių tradicijos Varėnos krašte, šiaudinių sodų rišimo tradicija ir drevinė bitininkystė Varėnos krašte.
 
Rūta Averkienė