Sigita Railaitė-Sičiūnė: būkime vilties saulėmis!

Mano pažintis su esperanto kalba prasidėjo nuo šviesios atminties mano Mamytės Janinos Railienės susidomėjimo ir uolaus esperanto mokymosi. Ji visą savo gyvenimą buvo labai žingeidi, stropi, siekianti užsibrėžto tikslo.

Janina Railienė

Mama dirbo medicinoje. Dirbo kenksmingose sąlygose su izotopais, ir dėl to anksti turėjo išeiti į pensiją.. Būdama nenustygstanti vietoje, jau jaunystėje žinojo apie esperanto kalbą, tad atsiradus laisvo laiko, nusprendė kibti į mokslus ir mokytis šios tarptautinės kalbos. Jos mokytojais tapo panevėžiečiai esperanto kalbos fanai (galiu tai sakyti drąsiai) Telesforas ir Palmira Lukoševičiai.

Mano mama gan greit išmoko kalbą, o aš, būdama paauglė, ją stebėjau. Pamenu mamos mokslus, pasiruošimą atsiskaitymams ir egzaminams. Ji stropiai ir uoliai mokėsi, kaip man tada atrodė, „kaldavo“, „zubrindavo“ žodžius, juos rašydavo į sąsiuvinukus, ant atskirų lapelių… Mama ir mane daugybe kartų kvietė mokytis esperanto, bet.. Tada studijavau Vilniuje Muzikos akademijoje, tad nebuvo tam laiko!

Mano pirmasis susidūrimas su esperanto įvyko 1988 metais – tada, kai baiginėjau studijas.
Taip sutapo, kad tuo laiku, kada turėjau atsiimti baigimo diplomą, mama pasiūlė su esperantininkais vykti į Bulgariją. Žymus bulgarų esperantininkas Dmitrij Terziejev kvietė Panevėžio esperanto choriuką atvykti į Bulgariją, į chorų festivalį. Man reikėjo rinktis: arba savaitei vykti į Bulgariją, arba šventinis baigimo diplomų atsiėmimas!! Pasirinkau kelionę į Bulgariją! Bet kad galėčiau ten vykti, turėjau pramokti esperantiškai. Kadangi gyvenau Vilniuje, mama pažinojo, susiskambino ir suderino mano pirmąsias pamokas pas profesorių Lauryną Skupą, kuris dirbo Vilniaus Universitete. Jis buvo puikus esperantininkas.

Man tai buvo pirmasis susitikimas ir prisilietimas prie esperanto kalbos. Laikas buvo labai ribotas, tad pas prof. Lauryną Skupą tebuvau tik keliose pamokose. Jis sudėjo pačius pagrindus ir supratimą apie šią tarptautinę kalbą..
Tos kelios pamokos buvo labai profesionalios ir labai įdomios.. Kelionė į Bulgariją buvo nuostabi! Ją iki šiol prisimenu labai šviesiai! Nuostabią Bulgarijos gamtą, mūsų buvimą, ir dainavimą, ir labai šiltą bulgarų priėmimą, mielas vakarones…

Po studijų 1988 metais grįžau į savo gimtąjį Panevėžį. Tada vyko Atgimimas, atsikūrė šv. Trejybės bažnytėlė, kurioje aš giedojau chore. Mūsų choriukas išmoko esperantiškų dainų, ir esperantininkas Viršila suorganizavo kelionę į festivalį Čekoslovakijoje.

Po šios kelionės mano esperantinis judėjimas kuriam laikui sustojo. Tuo tarpu mama dar labiau buvo įnykusi į esperanto. Ji dalyvavo ir tarptautinėj katalikiškoj veikloj, važinėjo į Baltijos Esperantininkų Dienas (BET), vykdavo į Tarptautinius Esperantininkų kongresus. Ten ji susipažino su daug bendraminčių, su kuriais daugybę metų susirašinėjo.. Jos draugė buvo Elizaveta iš Budapešto, kitos draugės buvo iš Suomijos, Latvijos, mama susirašinėjo ir su japonu, su itale..

Mano mamos didžiulė svajonė buvo, kad Esperantininkų kongresas įvyktų Panevėžyje.. Ji labai to norėjo…
Ir jos svajonė išsipildė! Jis įvyko 2019 metų vasarą – tai buvo BET-55.
Tik deja… Mano mama to nebesulaukė… Ji iškeliavo 2016…

Žinodama, kaip ji labai norėjo, kad jos mieste įvyktų Esperantininkų Kongresas ir pagerbdama jos atminimą, aš nedvejojau, ar jame turiu būti. Man buvo didžiulė laimė ir dovana jai, dalyvauti šiame renginyje, padėti organizatoriams. Juolab, kad taip sutapo, jog ir man suėjo tiek pat metų, kiek ir BET. Renginys buvo didžiulis (daugiau kaip 400 dalyvių iš daugiau kaip 20 šalių) ir nuostabus!

ĮVYKIAI: „Mažasis Pasaulinis Kongresas (UK)“ Lietuvoje. Didelės ir tarptautinės 55-osios Baltijos Esperantininkų Dienos

Mano prisilietimas prie esperanto kalbos buvo labai mažas. Galbūt ateity reiks daugiau išmokti ir labiau gilintis į šią kalbą?.. Tikiuosi.

Daug pasakojau apie savo šviesios atminties Mamą, kuri degė žinių troškimu, noru išmokti, bendrauti, noru keliauti, pažinti pasaulį, jį grąžinti. Ji mylėjo žmones, nes visą savo gyvenimą atidavė žmonėms, jiems padėjo, kiek galėjo. Mama iki fanatizmo norėjo, kad kuo daugiau žmonių, sužinotų ir išmoktų Esperanto. Juk tai VILTIES kalba! (Esperantiškas žodis „espero“ lietuviškai reiškia „viltis“, „Esperanto“ – „turintis viltį“) .

Dabar, kai pasaulyje taip neramu, kai klesti žiaurumas, nesutarimai, susvetimėjimas, taip norisi, kad žmonija susivienytų, kad būtų taika, ramybė ir visad giedras dangus virš mūsų.
Linkiu visiems neprarasti tikėjimo ir žinoti, kad ir kartais, kai užplūsta debesys, visada virš jų yra Saulė! Kažkas yra sakęs : Jei žmonės nebūtų Saulėmis, ką reikštų viena Saulė aukštai danguje?
Tad būkime Saulėmis!! Tomis VILTIES SAULĖMIS…