Saulius Lynikas: sovietmečio hepiendas arba prisiminimai apie dėdę Juozą Avižienį

 Po grįžimo iš Vorkutos 1956–1959m. gyveno tėvų namuose Joniškyje kartu su mumis, Lynikų vaikais. Mokėsi  fotografo padėjėju, šoferių kursuose, ekskavatorininku ir dirbo juo MTS (tuomet buvo tokios mašinų – traktorių stotys). Galiausiai įsidarbino elektriku Joniškio elektros tinkluose, neakivaizdžiai mokėsi elektriku Kauno politechnikume. Labai noriai, šiltai bendraudavo su mumis, jo sesers Stasės vaikais. Buvo vyriškai santūresnis, bet toks pat jautrus, bendraujantis ir mylintis mus, religingas kaip mūsų mama. Marytę išmokino fotografuoti, daryti nuotraukas (aš, mažiukas, tik nustebęs stebėdavau foto ryškėjimą dėdės Juozo įsirengtoje laborotorijėlėje mažoje  kamaraitėje po laiptais). Pridarė daug mūsų, vaikų, šeimos, giminės nuotraukų, parinkdavo   fotografijoms įdomesnes pozas, situacijas. „Elektrifikavo“ mūsų ūkinio pastato „kūtę“, daug patobulino elektrą name. Dirbdamas man, 5-7 m. vaikėzui, dar aiškino, kaip elgtis su elektra, laidais. Labai jaučiau jo poreikį bendrauti su mumis, nusivesdavo mane pažiūrėti technikos į MTS,  elektros tinklus, aiškindavo apie tuos techninius dalykus vaikui suprantamu būdu, šiltai. Eidavom ir į bažnyčią, kapus, po miestelį.  Žaisdavo su mumis žaidimus (dažniausiai šaškėmis).
 Dėdės Juozo gerumą, norą padėti, sudominti, pradžiuginti jaučiau ir visada vėliau. Labai įsiminė jo organizuotas lipimas į  Joniškio bažnyčios bokštą, drebulys kojose ten būnant ir vaizdai, foto iš ten. Dar galėčiau prisiminti jo dorą iš tokio, pvz., prisiminimo, kaip jis mokė mus išvengti pradėto  sakyti keiksmažodžio užbaigimo: „Jei pradedi sakyt „Rupūže“, tai pasakyk „Rupūs miltai“, o jei, neduokdie, imi tarti „ble…“, tai užbaik „Bleke“ ir tuoj paaiškink, kad toks tavo juodos katės vardas. Ir tikrai rūpinosi, kad vieną po kiemą slankiojantį juodą kačiuką vadintume Bleke. Ir šito pasiekė… Vėlgi, jei pradedi  rusiškai sakyti „velnias“ (čiort), tai užbaik „čemeryčios“. 
 Vėliau, jau atvykęs iš Kauno, paėmė mane ekskursijon dviračiais į jo mamos tėviškę Rubežninkų kaimą. Ir dar tada buvom Rudiškių bažnyčioje, šalia jos parodė savo senelių kapą, o naujose Rudiškių kapinėse parodė kitų giminių kapus.
Jo sunkiai susiklosčiusio gyvenimo kai kurias nuotrupas sužinojau tik daug vėliau, prisiminęs savo mamos, jo sūnaus Šarūno pasakojimus ir ypač iš paties JA užrašų (gavau juos iš Šarūno).
 1940 m. baigęs Joniškio gimnaziją turėjo kūrybinių minčių. Pradėjo mokytis Vilniaus universitete. Ką studijavo – mes, gyvieji, nebežinome, bet dėdė Juozas gerai mokėjo vokiečių kalbą (gal ją studijavo?) Nuomavo  kambarį pas vilnietę lenkę. Prasidėjęs karas, valdžią perėmę vokiečiai. Jie, kaip žinia, 1943m uždarė universitetą. Juozas susirgęs tbc., gydęsis Kaune Domaševičiaus ligoninėje. Nežinau, tik spėju, kad po gydymosi  grįžo Joniškin. Grįžus 1944m rusams, buvo įskųstas kažkokio bendramokslio (gal gimnazijos bendramokslio?)
Mano mama ir močiutė Antanina pasakojo, kad Juozas kurį laiką slapstėsi nuo sovietų saugumo gimtojo namo pastogėje. Jo sūnus Šarūnas irgi prisimena, kad tėtis tai sakęs, net parodęs jam tą pastogę. Mes, Lynikų vaikai, paūgėję  mėgdavom užsiropšti ant plokščiosios stogo dalies su kokiu patiesalu ir kaitintis – nes ten saulė „geriau ima“. Stoge šalia kamino buvo skylė su dangčiu, pro ją patekdavom į tą pastogę. Buvo tai labai žema patalpa, kur net vaikai galėjome tik ropoti. Ten grindys padengtos storu spalių sluoksniu, bet ką nors ant tų spalių pasiklojus galima gulėti. Ta pastogė susisiekia ir su namo antrame aukšte esančiais prieškambariais – per ten besislapstančiam galima paduoti maistą ir pan. Bet, turbūt, neilgai gelbėjo ta pastogė…
 Saugumo byloje buvo pridėta, kad dar mokydamasis gimnazijoje parašęs sienlaikraštyje kažką antisovietiško. Nuteistas kaip politinis nusikaltėlis, kalintas kažkiek laiko Lietuvoje, o 1945 08 mėn išvežtas į Vorkutos lagerius, dirbęs anglies šachtose, patyręs daug žiaurumų, matęs kalinių sukilimą, sutikęs daug pagarbos vertų likimo draugų. Sesuo Marytė berods sakė, kad dėdė Vorkutoje kalėjęs su garsiu monsinjoru K Vasiliausku, o sūnus Šarūnas – kad tėtis ir po Vorkutos bendravęs su irgi ten kalėjusiu Peterburgo disidentu ir rašytoju S Thorževskiu.
1956 rugpjūtį grįžęs į gimtą Joniškį, buvo jau 35 metų. Kaip jis toliau „ kabinosi į gyvenimą“ aprašo pats. Tai  ne kokia tolesnių kovų su rėžimu, bet paprasta,  gyvenimiška istorija, kaip lagerį ištvėręs asmuo bando dar „įšokti į  nuvažiuojantį normalaus šeimyniško gyvenimo traukinį“. Paprasta, gražiai aprašyta, jautraus, gilaus žmogaus dalia sunkiuose istorijos verpetuose.    Iš Juozo Avižienio užrašų knygelės :
 
Pirmasis kontaktas
 Joniškis –Kaunas. Ir sunku juos palyginti. Daugelis joniškiečių svajoja atvykti į Kauną, bet tik retas kaunietis užklysta į Joniškį. Juos skiria 200 km kelio. Tačiau tuos, kurie gimė ir užaugo Joniškyje, kartais gimtinės laukų ilgesys sugrąžina namo. Jiems Joniškis brangus, o joniškiečiai, -ės mieli, -os.                                  Po ilgų kentėjimų, baigęs Gorkio „universitetus“ grįžo į gimtą Joniškį vienas jo gyventojas J. Beveik tuščiomis kišenėmis, tik vienoje užrašų knygelė su stambiu įrašu: „Tai buvo kažkada gyvenime“ (rusiškai): Vorkuta 1945 08 15 – 1956 08 23
 Krūtinėje dar gyva kūrybos ugnelė, bet sunku įsikabinti į progresuojantį gyvenimą. Viename sektoriuje – 12 metų sustingimas, akla, kartais beviltiška kova už būvį, kitame – visos galimybės mokytis, veržtis pirmyn ir kilti aukštyn. Sunkūs buvo pirmieji žingsniai atnaujintame gyvenime: daugiau blaškymasis, nežinia ko ieškojimas. Fotografo mokinys, šoferių kursų lankytojas, ekskavatorininkas, pagaliau elektrikas – laiptai, kurie vedė į gyvenimo paviršių ir atgimimą.
Noras bent truputį pasivyti nubėgusius metus kaupė energiją. Mokslas ir dar kartą mokslas. Elektriko pareigose darosi šviesiau ir lengviau. Retkarčiais jau vėl prisimena nerūpestinga jaunystė, švenčių dienomis (paprastomis amžinai užsiėmęs) raižo širdį gatves šlifuojančios laimingos poros. Užsimezga draugystė tyli, nedrąsi – viena, antra ir trečia… „Keičiau profesijas, merginau vis naujas pažintis ir amžinai alkanas buvau“- rašo viename laiške draugams.  
Kurį tai pavasarį kaunietis brolis pasakojo apie šaunią ir gerą bendradarbę mokytoją Romutę. „Galiu pabandyti piršti, jei pageidautum“ – užbaigė su paslėpta šypsena.
Bet gyvenimas Kaune ir Joniškyje ėjo sena vaga, be esminių permainų ir naujovių. Tiesa, iš Juozo archyvų buvo išduota viena jo foto. Bet gal tai nereikšminga smulkmena.
 1959 m žiema. Penktadienis. Kauno Pagalbinėje mokykloje mokytojas Bronius sugavo kolegę Romutę: „Pagaliau! Tris dienas  ieškojau Tavęs“. Atsakymo vietoje tyla ir draugiška šypsena. „Žinai su kuo šiandien turi reikalą?“- tęsė Bronius.  „Ne“.  „Su piršliu!“
Labai trukdė pokalbį pro šalį vaikščioję draugai, bet kontaktas buvo užmegztas. Jaunosios griežto paneigimo nebuvo. Vadinasi, sąlygos veikti buvo neblogos.
Tačiau išsiskleidė pavasaris, pražydo visu grožiu vasara, o piršlybų klausimas nejudėjo iš vietos.
1959 rugpjūčio 27 atostogų įspūdžiais besidaliną pedagogai susirinko posėdžio. Romutė buvo perspėta po posėdžio nepradingti, esą svarbių reikalų. Tie svarbūs reikalai pasirodė esanti bendra kelionė į kiną „Karas ir taika“. Atvažiavęs peršamas brolis Juozas, tai Romutė kviečiama palaikyti kompaniją. Mažytė  kova sprendimuose: namie laukė mama, smulki moša, o čia neužplanuota kelionė. Vis tik vakaras praėjo drauge. Išėję iš kino nauji pažįstami jautėsi labai nedrąsiai. Juozui lindo į galvą mintis: „Su ja galima sudaryti amžiną draugystę“…
 … Praslinko geras mėnuo brangaus laiko. Tyla. Pagaliau Juozas, nustūmęs į šalį visus tarnybinius popierius ir kontrolinius darbus pabrėžė laišką į Kauną. Atskrido šiltas, draugiškas atsakymas. Nors ruduo, drėgna, bet draugystės temperatūra kyla…
 …Šviesios viltys, bet kartu ir skaudžios abejonės supa Juozą. O kas toliau? Draugystė turi vesti prie tikslo. Deja, Juozui uždaros į Kauną durys – Vorkutos dėmė slegia jį. Gal neverta gilinti vagos, kuria nesugebėsi paleisti gaivinančios srovės? O tuščiam žaidimui Romutė per gera ir per rimta…
  …Nauji Metai. 1960. Nuvarytos į šalį kai kurios pagundos. Jonišky sunkiai serga podelė Elena. Atvyko į svečius „dėdės“ Broniai. Kalbos sukasi daugiausiai apie Juozo ateitį. „Atvažiuok į Kauną – pakvietė Bronius – per savaitė sutvarkysiu“. Proga greitai pasitaikė. Neakivaizdininkų sesija Politechnikume. Juozas tai mokykloje, tai pas Romutę „įkvėpimo“ pasisemti. Susitinka, pasišneka apie orą, bendrus dalykus ir išsiskiria. „Kaip reikalai?“, užpuola brolienė Palma grįžusį Juozą. „Kol kas nulis sveikų. Mama maišo“ – tekdavo teisintis.
 Malonus kvietimas: drauge aplankyti operetę „Silva“ . Bilietus „fundija“ Romutė. Pažintis su Jos sesute Alina ir Alinos vyru Algirdu. Romutė palydima iki namų slenksčio. Jei nuoširdus kvietimas plius meiliai žibančios akutės, kodėl neužeiti. Šį kartą mamytė miega. Nežinia kokių paslaptingų jėgų veikiami jie susėdo greta ant sofos. Po trumpų pasidalinimų mintimis apie matytą spektaklį kalba pakrypo į gerąją pusę. Iš Juozo lūpų išsklido lemtingas žodis „unija“. Ar Romutė linkusi tikėti jo žodžiais? Ir taip, ir ne. Bet ji tiki broleliu – piršleliu – jei Juozas siūlo jai nuoširdų draugavimą – tai rimta. Ji, turbūt, nieko prieš. Ar sugebėsime žodžius gyvenimu paversti? Atsakymo vietoje nedrąsus ir kuklutis abipusis…
 Pirmieji ledai buvo pralaužti. Piršleliui  padedant buvusi dviejų paslaptis tapo žinoma Romutės tėveliams. Griežto „ne“ nepasigirdo. Pasiūlymas virto nutarimu:  vasario 1d , Juozui apleidžiant Kauną liks jo parašas Metrikacijos biure, jog po mėnesio grįš ir amžinai liks tik Romutės.
Užsivėrė durys. Tamsa prarijo jaunikį ir piršlį. Romutė iš mamytės lūpų išgirdo: „Aš tyliu. Žinokis. Tai tavo reikalas. Atrodo, nedraskys akių, gal nepražūsi?“ Tėvelis pritarė močiutei.
 Buvo šaltoka bet saulėta vasario 1d 1960m. Sutarta 12 val. susitikti prie Romutės mokyklos ir eiti pasirašyti. Paskutinę Romutės pamoką pravedė Bronius, o ji ir Juozas atėjo į Metrikacijos biurą. Ryžtingomis rankomis dedami parašai. Pas Romutės tėvelius pietūs, širdingas bet kuklus atsisveikinimas (tik į žanduką) ir į autobusą. Pamažu užvaldo rimtis: „Juozai, bus gerai!“
Sutuoktuvės turi įvykti kovo 5d. Tai jau būtų Gavėnios metas. Ypač Juozo tėveliai ir sesuo Stasė pageidavo atšvęsti vestuves dar prieš Užgavėnes. Gerų draugų dėka Metrikacijos biure grafikas ištaisomas į vasario 27.
 Iš Joniškio į vestuves atvyksta 02.26d sesuo Stasė su vyru Antanu ir jų 6m sūnelis Virgutis.
 Kitą dieną, šeštadienį, trys vyrai (Juozas, Bronius ir Antanukas) prisistato pas Romutę. O jaunoji – grindis plauna. Tada, žinoma, skudurai į šalį ir prie vestuvinės suknelės. Vestuvių svita minimum: Romutės sesuo Alina ir Juozo švogeris Antanas.
 
Parašė Saulius Lynikas