Saulius Lynikas: mano pirmasis eilėraštis

Tai buvo senokai – beveik prieš pusę amžiaus. Jis – dešimt klasių baigęs mokinys, ji – pirmą kursą baigusi studentė, atvežta į jo miestelį darbo stovyklon, kaip tuomet buvo įprasta, ūkio darbams. Vasaromis mokiniai nesijautė mokiniais, dienomis kur nors uždarbiaudavo, o savaitgalio vakarais eidavo į miestelio šokius. Ten jie ir susipažino, nes ir ją į tuos šokius nusitempė draugės. Jis įsimylėjo, tai buvo  visą jautrią jo širdį persmelkusi pirmoji meilė, o ji – irgi jautri  mergina – negalėjo tokio karšto pliūpsnio likti nepaliesta. Gal ji, nelabai suvokdama kas jam darosi ir palankiai tylėdama, leido jo meilei liepsnoti. Tyra pirmoji meilė. Kiek nedaug žemiškų dalykų jai tereikia. Parlydėdavo iš šokių namo. Paskui sėdėdavo ilgai su ja ant   nuošalaus suoliuko, pasakydavo vienas kitam retkarčiais kokį žodį ar papasakodavo  trumpą nutikimą, nusijuokdavo, klausydavo  žiogų,  žiūrėdavo į žvaigždes,  jis kartais priglusdavo prie jos peties, palaikydavo ranką, kartais tarsi pataisydavo jos pečius dengusį savąjį švarką, ir tylėdami praleisdavo dalį nakties – to neapsakomai laimei buvo gana. Blausioje žvaigždžių šviesoje jis regėdavo šalia sėdintį neryškų jos siluetą, ir po daugelio metų  jam atrodė, kad  anuomet  neaiškiame jos atvaizde (kaip kad rašė Vydūnas) įžvelgė tai, ką Kūrėjas jo mylimosios žemiškuoju pavidalu  apreiškė – jos tikrąjį, nežemišką, paveikslą. O jo meilė buvo tokia ( jis tik ją tokią esant vaizdavosi), kad  žemiškąją  ją  galėjo skraidinti iki jos dangiškosios, tobulosios būties… Buvo laimingas bendrystėje su ja jausdamas tarsi kokią  vienybę su  visuma, su nenykstančia, aukštyn keliančia palaima. Anot to paties Vydūno : „ Žmogus tada yra sutikęs kitą visumos gelmių apraišką. Ir iš tos jis girdi nuolatinę gaidą, kad nėra apleidimo…, kad „ abu esava du spinduliu vienos žvaigždės“. Tada… amžinybės kvapas apgobia mylinčius. Pražydi visas žmogaus asmuo. Ir krykštauja visos jo jėgos…“  Po mėnesio ji išvyko. Liko laiškai, svajonės, buvo dar susitikimas, džiugios viltys.
 Bet gyvenimas brėžė savo liniją. Vieną dieną gavo jos laišką, kurio pabaigoje netikėtai buvo rašoma maždaug taip: „Džiugu, kad aš buvau toji, kuri atvėrė Tau duris  nuostabiųjų šaltinių, dovanojančių žmonėms sparnus. O dabar aš pasitrauksiu  nuo Tavo vieškelio, kurį, sakai, nušviečiau. Nes ir mama, kuri išmokina mažylį žengti pirmuosius  žingsnius, toliau turi leisti jam žingsniuoti pačiam. O kai prieisi savąją žvaigždę – nejausi žemės sau po kojomis…“  ir t.t. Po aiškinimosi laiškais (ji atvirai, nuoširdžiai viską papasakojo, užbaigdama Šekspyru: „ Bet žodžiai lieka žodžiais, argi kas/ užgydė jais širdies žaizdas sunkias“) netgi jausmo apakintam jam tapo akivaizdu – tai pabaiga.  Sunku nusakyti stiprumą smūgio, sukrėtusio jį. Tik jaunystė  gali  tokius atlaikyti. Sutriko viskas, apniuko viskas, tik beviltiško sielvarto srautas talžė jo sąmonę, nebegalėjo miegoti ir t.t. Ko jis nepridarė, kokių tik  jame esančių slėpiningų gaivalų neapreiškė…  Besiblaškant naktimis po lovą kažkada tarsi menkutė paguoda ir gimė tas pirmasis eilėraštis, kuris truputėlį malšino skausmą:
            Vieškelis
Ėjau aš kartą naktį vieškeliu tamsiu,
Mirgėjo žvaigždės, miesto žiburiai,
Aplinkui buvo tuščia ir nyku –
Ausies dar nesiekė gyvenvietės garsai.

O vieškelis – jis vedė link šviesių ugnių –
Į savo brolius buvo panašus:
Toks paprastas ir toks kartu painus,
Tarsi gyvenimas kiekvieno mūs.

Ir kilo man galvoj paika mintis:
Jeigu staiga užgestų miesto šviesos,
Ir miestas tas nuo vieškelio į šalį pasitrauktų.
Tada iš vieškelio nebūt jokios naudos
Ir nieks jau juo nevaikščiotų, tik vėjai kauktų.

Tada tas vieškelis tebūt prisiminimas to,
Ką žmonės vertino ir brangino kadais.
Kada dar nieks nedrįso judint vargšo miesto
Su jo šiltais, viltingais žiburiais…
 
Buvo dar laiškų, nerealių svajonių, bandymų kur nors netikėtai ieškoti, stebuklingai susitikti, bet galop laikas nutraukė visas gijas. Parašė dar eilėraščių, kurie irgi buvo realybėje nebegalimas bendravimas su ja, nors jais apslopindamas savąją gėlą. Pats save vadino Liūdnojo vaizdo riteriu, bet slėpė tą nuo pašaipių, jaunatviškai lengvabūdiškų bendraamžių. Tokius brangius prisiminimus saugojo nuo tų kasdienybei įprastų pašaipų.  Toliau gyveno savo gyvenimą, stengdamasis neparodyti ano įvykio aidų. Nukišo juos kuo toliau nuo sąmonės, tarsi užkasė juos. Bet užkastieji, aišku, sudygo, tik jis stengėsi nematyti, tad ir nematė. Sudygusiesiems tekusi atstumtųjų vaikų dalia padarė  juos piktais, tamsiais. Ir ėmė kenkti savo gaspadoriui, tik jis anuomet to nesuprato. Kur jau tokiam pasipūtėliui vaikėzui išraudoti savo gėlą, atsiverti, o palengvėjus ir padėkoti Kūrėjui už tokį tikrą esamybės mirksnį… Tik jis ir jo gyvenimas darėsi vis painesni, ale eikvodamas jėgas ilgai su juo tarsi tvarkėsi – kaip kad dauguma aplinkinių tą daro.
    Ko tik jo gyvenime nebuvo… Galop pasiligojo ir, pajutęs silpstantį gebėjimą judėti, saugodamas tuos brangius jam laiškus, eiles bei kitus popierius nuo besimėtančių šiukšlių dalios, sudegino viską. Guodėsi bent tuo, kad buvo šį tą gyvenime suvokęs, mažu supratimo laukeliu praturtinęs save, ir kad, anot Tagorės : „mirtis negali iš sielos atimti to, ką ji laimėjo, nes  jos laimėjimai yra suaugę su ja“. Bet vėl jam prisiminė to Tarso žydo Pauliaus žodžiai: „ jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus judinti…, jei kalbėčiau visomis žmonių ir angelų kalbomis … , bet neturėčiau meilės – būčiau niekas…“ Ir tada jis prisiminė ją („ bet juk aš turėjau meilę, tikrą, nežemiškai tyrą, nors jos pradžia buvo tokia. O… kokią viską perkeičiančią,  tikrą Anapusybę  tuomet jaučiau! Paskui, pašlemėke, tu viską sugadinai. Tebuvo tik įsigeidimas turėti, o ne Pauliaus meilė, kuri neieško sau naudos, visa tiki, viskuo turi vilties. Gal tavoji prigimtis nusitempė tave pas save? Juk varnalėša negali rože pražydėti.“) Ir vėl jį užliejo anų dienų palaima, tikrumas ir pagarba, dėkingumas jai – kad per ją „apturėjo“ gyvenime tai, kas nūnai, giliam rudenyje, nušvietė tą gyvenimą branda ir džiugesiu.

Saulius Lynikas
Druskininkai