Saulius Keras: moko sugyvenimo ir ugdo žmogiškąjį solidarumą

2000 metais, dirbdamas Panevėžyje, susidomėjau italų kalba. Gediminas Degėsys, su kuriuo susitikome, mane sudomino esperanto kalba, jos istorija, nušvietė esperantininkų tarptautinio bendravimo galimybes bei veiklą. Didelį įspūdį man darė Europos ir Kinijos esperantininkų bendravimas. Juk tokie kultūros bei ideologijos skirtumai. Gediminas ir pradėjo mane mokyti esperanto kalbos. Ji man padėjo giliau suvokti žmonių bendrystės tikrovę, kuri neturi apsiriboti viena ideologija, uždaru provincialumu, bet gilesne kultūrine, filosofine bei teologine žmogaus refleksija. Esperanto kalba jokiu būdu nestabdo, bet skatina mokytis gilesnio kalbų bei kitų sričių pažinimo.

Turiu pripažinti, jog pats aktyviai Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje nedalyvavau. Tačiau dirbdamas Kupiškyje turėjau grupelę dvyliktokų ir mokiau juos esperanto kalbos. Teko parašyti ir išleisti esperanto kalbos vadovėlį.
Teko dalyvauti ir esperantininkų renginiuose. Ypač patiko 2001 metais Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje vykęs renginys. Įspūdis didžiulis. Daug šviesių žmonių, kurie dalinosi mintimis ir patirtimi. Teko kalbėti ir man. Kiek pamenu, kalbėjau apie esperantininkų judėjimo kultūrinę reikšmę ir galimybes.

Dirbant Panevėžyje katalikiškoje Kazimiero Paltaroko mokykloje, teko esperanto kalba aukoti Šv. Mišias mokiniams.

,,KION VI NE DEZIRAS POR VI MEM, NE FARU POR ALIAJ“ – ko nenori pats, nedaryk to ir kitiems. Tai man labiausiai patinkanti esperantiška frazė. Ši etinė ir filosofinė įžvalga suvokta išminties mokytojų daugelyje kultūrų. Nors galbūt įvardinta kitais žodžiais. Ji moko sugyvenimo ir ugdo žmogiškąjį solidarumo jausmą.

Kun. Saulius Keras