Sakralios mažo miestelio erdvės: meną inspiruojanti Šiluva

Šiluva – kaip piligrimystės kryptis ne vien tikintiesiems, bet ir meno piligrimams, sakrali vieta, kurioje gimsta šiuolaikinis menas. Tai idėjos, įkvėpusios pirmąją Šiluvos meno bienalę ir pritraukusios kelias dešimtis kūrėjų, įvairiomis raiškos priemonėmis interpretavusių ypatingą vietos dvasią, o kartu ir pamėginusių įrašyti Šiluvą į moderniojo meno renginių žemėlapį. 

Paklausti, kas paskatino jungtis prie mažo miestelio bienalės ir kurti sakraliose erdvėse, menininkai vardija skirtingus motyvus: vieniems tai – įkvėpimą sužadinanti aplinka, kitiems – ypatingos vietos pagerbimas, tretiems – meno universalumo manifestas.

Praėjus pusmečiui dalyviai retrospektyviai prisimena patirtis, įkvėpimo šaltinius ir iš jų gimusius kūrinius – pririšančius ir išliekančius, arba paleidžiamus ir sunykstančius.

Didžiausiu įkvėpimu tapo baltasis Šiluvos simbolis

Tapytojui akvarelininkui Valentinui Varnui prisilietimas prie sakralaus meno ir sakralių erdvių nėra nauja: jau prieš dešimtmetį dailininkui teko dalyvauti bažnyčiose rengiamose parodose, organizuoti plenerą Kauno kunigų seminarijos 150 metų jubiliejui paminėti. „Ir aš mielai tą priimu – visada būna malonu kurti tokiose erdvėse, bendradarbiauti su dvasiškiais,“ – sako jis.

Iš viso Šiluvos bienalėje menininkas praleido septynias produktyvias dienas, per kurias gimė keliolika paveikslų. 

„Vos atvykęs vaikščiojau, dairiausi, ieškojau, stebėjau: kaip Šiluva atrodo vakare, ryte arba per pietus, kaip keičiasi architektūra kintant saulės kritimui. Juk vis dėlto, ką mes tapome? Šviesą, nuotaiką ir formą. Todėl šių dalykų pirmiausiai ir ieškome. Šiluvoje esu buvęs anksčiau, bet tik trumpam, pravažiuodamas. O viso to neįmanoma pamatyti prabėgomis: turi įsigyventi į aplinką, ieškoti, stebėti iš įvairių rakursų. Beveik kaip medžiotojas,“ – kūrybinę savaitę prisimena V. Varnas.

Visgi didžiausią poveikį dailininkui padarė ir giliausiu įkvėpimu tapo Šiluvos simbolis –architekto A. Vivulskio sukurta ir 1924 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia.

„Tai nuostabus kūrinys, ypač žinant jos pastatymo metus: juk tuometinėje Šiluvoje koplyčia turėjo atrodyti tarsi nežemiškas svetimkūnis. Įsivaizduokite: baltas, į dangų besistiebiantis secesijos stiliaus statinys, kokių Lietuvoje ir dabar nėra daug, išaugęs visiškai kaimiškoje vietovėje. Tai liudija to meto didžiulę drąsą ir vizionieriškumą – tiek paties architekto Vivulskio, tiek kūrinį palaiminusių bažnyčios vadovų. Vaikštinėjau apie ją, žiūrinėjau įvairius rakursus, ir likau pakerėtas, sužavėtas grakščių arkų, skliautų. Iš to gimė mano pagrindiniai bienalės darbai, kuriuos vienija kilimas į viršų, žiūrėjimas į dangų ir mėginimas užčiuopti šios ypatingos vietos spinduliuojamą dvasią,“ – pasakoja dailininkas.

Vidinius dažnius suderinanti Šiluva

„Ramybė ir ore nematomas, bet jaučiamas sakralumas. Čia tarsi dangus aukščiau, erdvės daugiau,“ – taip savo įspūdžius Šiluvoje apibendrina dar viena iš daugiau kaip 20-ties Šiluvos bienalės dalyvių, žemės meno kūrėja Greta Kardišiūtė. Ji prisipažįsta, kad iki tol apie Šiluvą buvo daug girdėjusi, bet niekada joje nesilankiusi, tad gavusi kvietimą iš parodos organizatorių prisijungti prie menininkų komandos, jį įvertino kaip ženklą.

„Metas man nebuvo pats palankiausias – buvau užsivertusi darbais, stengiausi išbalansuoti su visais rūpesčiais ir terminais. Bet kažkokios paslaptingos intuicijos vedina sutikau, pasirašiau sutartį ir išvažiavau kurti į Šiluvą. O atvykusi – nurimau: kūrinys ir ramybe alsuojanti aplinka įtraukė, o persekioję rūpesčiai tarsi savaime išsisprendė ir viskas stojo į savo vietas. Šiluva suderina vidinius dažnius, o tada, žiūrėk, ir išoriniai dažniai pradeda derintis“.

Pasak Gretos, aplinka ypač derėjo su jos vidinėmis kūrybinėmis nuostatomis, kad kūryba – tai savotiška adoracija, prisilietimas prie tylos, aukštesnio švarumo. Ir kartu apsivalymas: kūrėjas yra priverstas išlipti iš komforto zonos ir susitvarkyti savo vidinį šiukšlyną, kad galėtų ištransliuoti šviesą ir prasmę.

Bienalės metu menininkė kūrė žemės meno instaliaciją „Paliestas“.

„Kai sužinojau savo būsimo darbo vietą, krūptelėjau nuo atsakomybės: viena ypatingų, sakyčiau, ne tik Šiluvai, bet ir visai Lietuvai vietų – kalva šalia aikštelės, kurioje 1993 metais malūnsparniu nusileido Popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ir į Šiluvą – pasaulio mastu mikroskopinį, bet labai svarbų Lietuvai ir tikintiesiems miestuką“.

Vietovė padiktavo ir kūrinio simboliką: mediniais pagaliukais žemėje „išsiuvinėtą“ Šventosios dvasios  simbolį – paukštį, apipintą stilizuotais krikščioniškojo simbolio – žuvies ornamentais.

Pastaruosius šešerius metus Greta teigia esanti pasinėrusi į žemės menus, mediniais pagaliukais „siuvinėdama“ pievas, kalvas: „Mano darbai turi fiksuotą savo gyvavimo laiką erdvėje. Vėliau  jie lieka nuotraukose, kataloguose, kaip ir išėję žmonės. Esu labai prieraiši, gal net per daug, tad tokio pobūdžio kūryba gydo mane pačią. 2014 metais netekau vieno iš pačių brangiausių žmonių, savo tėvo. Tad žemės menas, kaip laikinas menas, man vis dar padeda tai suprasti. Tu sukuri – ir turi nuo savo kūrinio atsirišti, palikti toliau kurti gamtai, žinodamas, kad kūrinys neišvengiamai sunyks“. 

Palaikyti meno iniciatyvas periferijose

Audiovizualinio meno dueto BIONICS narės Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė savo instaliaciją PULSAR demonstravo skausmingos praeities ženklu pažymėtoje erdvėje – sandėlyje, į kurį prieš trėmimą į Sibirą buvo suvaryti žmonės.

„Mūsų kurtą objektą sudarė apie 200 erdvėje pakabintų veidrodėlių, šviesa ir garsas. Į atmintį įsirėžė vienas momentas: instaliacijos pristatymo metu visiškai atsitiktinai dingo garsas. Stovėjome tyloje, jautėme, kaip keičiasi kūrinys. Tada nusprendėme paeksperimentuoti ir išjungėme šviesas. Pro seno sandėlio sienų plyšius skverbėsi saulės šviesa, kurią atspindėjo veidrodėliai. Po erdvę pasklido daugybė judančių, atgijusių spindulių. Pajutome visai kitokį, netikėtą kūrinio patyrimą. Tie spinduliai simbolizavo istoriją, žmonių sielų judėjimą ir viltį ištrūkti į šviesą. Taip kūrinys tapo gyvas, pats prisitaikė prie esamos situacijos, istorijos,“ – pasakoja menininkės.

Įprastai mokslo idėjas savo kūriniuose kontempliuojančios kūrėjos svarsto, kad nors sakralus menas nėra jų kūrybinis pagrindas, tačiau įdomi tema interpretacijoms. Tad gavusios kvietimą dalyvauti Šiluvos bienalėje, su malonumu ėmėsi iššūkio ir galimybės išbandyti naujas erdves, temas, situacijas. 

„Kūryboje tai ypač svarbu, nes padeda mokytis lankstumo. Taip pat svarbu prisidėti, palaikyti ir kalbėti apie iniciatyvas, vykstančias ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o periferijose. Čia galima atrasti įdomius kampus, netikėtumo faktorių. Būtent tai mums ir sudomino,“ – sako Urtė ir Lina. 

Bernadeta Buzaitė