Režisierius Justinas Vinciūnas: savo darbais ieškau susitikimo ir atpažįstamumo

Jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno vardą galima išvysti skirtingų Lietuvos teatrų repertuaruose. Jau dabar jis yra laikomas vienu perspektyviausių režisierių. Plėsdamas kūrybinę geografiją, šį rudenį debiutuoja Nacionaliniame Kauno dramos teatre premjera „Atidaryk duris“ pagal dramaturgo iš Burkina Faso A. Tarnagda’os pjesę. Šiame interviu – Justino mintys apie iššūkius, paieškas ir atradimus.

Dosjė:

Justinas Vinciūnas mokėsi Kaune, savanoriavo Nacionaliniame Kauno Dramos teatre. Studijavo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus G. Varno auklėtinis. Kultūros ministerijos „Metų debiuto“ premijos laureatas, jo režisuoto spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ kūrybinei komandai įteiktas „Fortūnos“ diplomas, taip pat šis spektaklis pelnė režisūrinio debiuto prizą festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Kūrybą pristatė Hamburgo teatrų (DE), „Išeities taško“ (LT) festivaliuose.

Daugelyje interviu ir spektaklių pristatymuose akcentuojama jūsų jaunystė, nors kuriate visai ne stereotipiškai jaunatviškomis, o istorinėmis, giliai egzistencinėmis temomis. Ką kitokio, jūsų nuomone, jaunas režisierius atneša į teatrą nei kūrybinės patirties dešimtmečius skaičiuojantis grandas?

Man rodos, kiekvienas laikmetis turi savo jauseną, ji vienaip ar kitaip keičiasi ir reikalauja tam tikro naujo požiūrio taško, naujos formos, galiausiai naujos prieigos prie žiūrovo. Dabar aš jaučiu, kad esame pertekliaus amžiuje. Filmų galima pasižūrėti bet kur, spektaklių yra daug, visko daug. Nuo pertekliaus jaučiu nuovargį, nenoriu to slėpti. Visur aplink įvaizdžiai, afišos, reklamos, prezentacijos, dažniausiai estetizuotos, rodoma tik viena fasado pusė. Spektakliu  siekiu parodyti tai, ką buvo įprasta slėpti, prieštarauti taisyklėms, kurios sudaro klasikinę meno sampratą. Noriu, kad žiūrovas nebūtų įpareigotas, nesijaustų taip, lyg jį baksnoja intelektualus pirštas.

Darbais ieškau susitikimo, atpažįstamumo, noriu, kad žiūrovas suprastų, jog panašiai jaučia. Arba nejaučia, bet jam būtų įdomu pažvelgti iš kito žmogaus perspektyvos. Jaunam kūrėjui svarbu turėti tokį potencialą, intuiciją arba išlavintą kalbą, siekiant apibūdinti dabarties nuotaiką. Atrasti savo kalbą, kuriai nedarytų įtakos autoritetai, yra ilgas kelias, drąsos kelias, ir juo eiti yra gana sunku. Kai aš pamatau kitus kūrėjus, kurie sugeba atrasti rizikos elementą kūryboje, iš karto jaučiu didžiulę pagarbą. Nebūtinai už sėkmę, bet už bandymą prieštarauti.

Koks jūsų kūrybinis procesas? Ar vadovaujatės režisieriaus autoritetu, kas padeda jį užsitarnauti? O gal priešingai, – remiatės kolektyvinės kūrybos metodu?

Aš nematau savęs kaip režisieriaus su metaliniu kumščiu. Galbūt kartais jo reikia ir tai vienas iš mano trūkumų. Kai nežinau, nemeluoju, kad nežinau. Tai būna atskaitos taškas, kai kartu su trupe ieškome sprendimo, stengiuosi klausytis, įvertinti, nes išgirstu daug reikšmingų  vyresnių aktorių pastebėjimų. Ir tada aktoriai yra suinteresuoti būti scenoje. Kartais diktatūrinis kelias apsiriboja amatišku atlikimu. O jeigu pavyksta suburti bendrumą, kolektyvinį mąstymą, kūrybą, tai neapsiriboja jausena „padariau ir išėjau“, bet yra nerimo, kad pavyktų visiems.

2023 metais debiutavote spektakliu „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras). Nuo to laiko nagrinėjote metafizines ir giliai egzistencines, sunkias temas: holokausto („Dulkės“, Valstybinis jaunimo teatras), politinio gyvenimo dramos (radijo spektaklis „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo”). Dabar Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje statote spektaklį apie genocidą, žmogžudystę. Kodėl jums svarbu kurti sunkiausiomis, kolektyvinio žmonijos nuopuolio temomis, nagrinėti dvasinę žmogaus kovą?

Galbūt žodis „genocidas“ yra pernelyg skambus, iš pradžių susidūriau su tos sąvokos neapčiuopiamumu. Didžiąja dalimi spektaklis „Dulkės“ buvo apie bandymą kiek įmanoma suvokti tą temą. O „Atidaryk duris“ atveju genocido sąvoka nėra tokia svarbi, tai ne pagrindinis dėmesio taškas. Nors sutinku, kad pjesės prigimtis – bandyti racionaliai įvertinti politines dilemas, man aktualus individualaus žmogaus išgyvenimas. Negaliu sakyti, kad nesu genocido dalis, esu vienoje ar kitoje pusėje, man tai – neatsakomi klausimai. Bet ką aš galiu pabandyti, tai suprasti vieno žmogaus perspektyvą, suvokti ją tiek, kiek man pavyksta. Tikiuosi, kad šis spektaklis ragins pajausti, kad jame bandoma perteikti vieno žmogaus perspektyva. 

Kurdamas spektaklius nenoriu scenoje matyti daug kasdienybės. Dėl anksčiau matytų, įsiminusių spektaklių orientuojuosi į tai, kas nėra kasdieniškai patiriama. Dėl to noriu nagrinėti kartais tolimiausias arba iš pirmo žvilgsnio neužčiuopiamas temas. Potraukis šioms temoms kyla iš noro pažinti.

Kas jus, be pjesės ar spektaklio medžiagos, įkvepia ir padeda nenugrimzti akistatoje su sunkiomis temomis?

Tikriausiai humoras (juokiasi). Suprantu tokių temų sunkiasvorį skambesį. Tenka pripažinti, kad kartais mąstant apie tokias nelengvas temas pasitaiko ir nusivylimo momentų. Bet tai išgyventi padeda humoras. Kartais repeticijų metu galima rasti vietos absurdiškai pasijuokti iš nejuokingų dalykų. Spektaklis „Atidaryk duris“ nebūtinai bus sudėtas iš sunkiasvorio turinio, galbūt kaip tik bus einama lengvu žvilgsniu.

Spektaklis „Atidaryk duris“ gimsta bendradarbiaujant su Vakarų Afrikos dramaturgu Aristide’u Tarnagda ir yra Europos bei Afrikos performatyviuosius menus jungiančio projekto dalis.  Dėl šio projekto gairių pjesės tekstas turi išlikti artimas originalui. Kaip jaučiatės dirbdamas kūrybiniuose rėmuose?

Darbas su projekto apibrėžtimis yra iššūkis, akivaizdu. Idealu yra kurti nevaržomai, kai      pagrindinė idėja ateina iš režisieriaus, o ne iš svetur. Šiuo atveju viena iš atsakomybių yra save užkurti, įtikinti, pamiršti šią sąlygą, vėl priartėti prie tos idealistinės kūrybos.

Žiūrėjau dramaturgo interviu vaizdo įrašą, turiu aiškią nuojautą apie jo dramaturgiją. Ji man yra svetima. Ir tai buvo pradžios taškas – pjesė yra parašyta stiliumi, kuris vyravo praeitame šimtmetyje. Dramaturgas siekė universalumo sampratos, klausdamas, kas mus jungia. Siekdamas šio tikslo, pasirinko graikiškos tragedijos draminį modelį. Tai savotiška Antigonės mito adaptacija, tik čia esminė ašis yra dviejų ne kraujo brolių tragedija genocidinio konflikto rėmuose. Nebandau realizuoti dramaturgo, kuris teigia, kad Lietuva yra „toli“, užmojų. Noriu ginčytis, vesti dialogą. Stengiuosi tą prieštaravimą, rėmą paversti kūrybiniu dėmėniu. Manau, iš to kyla kūrybinis azartas, – nebūtinai sutikti su tuo, kas yra rašoma, nebūtinai daryti tai, ką siūlo dramaturgas. Šiame spektaklyje svetimumo tema nėra esminė tikriausiai todėl, kad spektaklyje minimas genocidinis reiškinys yra gana sena mūsų šalies istorijos dalis, kuri, deja, vis sunkiau apčiuopiama. Ši situacija panaši į aktoriaus dalią – kartais tenka atlikti vaidmenis, kurių negali pasirinkti, bet tai nereiškia, kad negalima rasti kūrybinės laisvės kuriant ir atliekant personažą.

Kaip jus inspiravo Vakarų Afrikos pasaulėjauta? Ar kultūriniai skirtumai spektaklyje išnyksta ir kuo jis bus artimas Lietuvos žmogui?

Tai tikriausiai yra vienas iš uždavinių. Tik susitikę su aktoriais diskutavome ir nusprendėme, kad neisime tolimos kultūros mimikavimo keliu, nes tai labai slidi riba, kai tam tikrą kultūrą joje nebuvus, negyvenus, nepajutus galima pristatyti stereotipiškai, šabloniškai. Šiek tiek išlieka spalvų kodas, tarsi agrarinės kultūros gaivališkumas, kuris padeda suformuoti mažus aspektus. Nepaisant to, kad kalbama apie piemenėlius ir ganytojus, spektaklis ieško vietos Lietuvos kontekste. Kiek tai pavyks – klausimas, bet mes bandome surasti tam tikrus tapatumo taškus. Nemažai laiko repeticijose praleidžiame mąstydami, kad žiūrovas surastų.

Rugsėjo 14 d. po spektaklio vyks diskusija su menotyrininke, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja,  Afrikos studijų tyrėja dr. Karina Simonson „Afrikos kultūra. Kaip mes ją pažįstame? “. Diskusiją moderuos teatro meno vadovas, teatrologas, doc. dr.  Edgaras Klivis.

Premjera Nacionaliniame Kauno Dramos teatre jau rugsėjo 13–15 dienomis. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos, Lietuvos kultūros instituto, Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos.

Kalbėjosi Liepa Kairytė