Regina Klevinskienė: pokyčių stimulu turėtų būti kitų šalių geroji patirtis, o ne mūsų šalies nelaimės

„Įgyvendinant Lietuvos savivaldybių asociacijos projektą „Vaiko teisių užtikrinimo ir pagalbos vaikui ir jo šeimai stiprinimas Lietuvos savivaldybėse: Ankstyvosios intervencijos  modelis“ lankiausi Norvegijoje. Ir galbūt tarp tam tikros grupės žmonių būsiu nepopuliari, bet man priimtina Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema“,– sako  Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė.

Ilgametė norvegų patirtis
Regina Klevinskienė pabrėžia, kad yra teisingas norvegų požiūris į vaiką, jo gerovę, į pagalbą šeimai. „Ir kas svarbiausia, norvegai pabrėžia, kad nesvarbu, ar vaikas globos institucijoje, ar šeimoje, ar pas globėjus, pirmoje vietoje yra jo gerovė. Mums siūloma vaiko paėmimą iš šeimos organizuoti tik kraštutiniu atveju. Balansuojame ant labai plonos ribos. Juk ne visos šeimos Vaiko teisių apsaugos skyriams yra žinomos. Iš kur žinoti, kada yra tas kraštutinis atvejis ir kad kitas atvejis nebus tas, kai bus padaryta neatitaisoma žala vaiko sveikatai, – pastebėjimais iš Norvegijos, kur lankėsi grupė minėto projekto dalyvių, dalijasi Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. – Kalbėti, kad mama, kokia ji bebūtų, vaikui yra geriausia, gali tik žmogus, kuris neprisiima atsakomybės už pasekmes. Šiandien realybė tokia – vaikai žūsta nuo tėvų rankos.“
Tačiau, pasak R. Klevinskienės, Lietuvos plačiai nuskambėjęs tragiškas vaiko atvejis pasaulyje nėra išskirtinis. Sisteminiai pokyčiai užtikrinant vaiko gerovę ir Norvegijoje, ir kitose valstybėse prasidėjo nuo liūdnų atvejų.
Vedėja džiaugiasi, kad yra tobulinama mūsų šalies vaiko teisių apsaugos sistema, tačiau pabrėžia, kad Lietuva neturi visko paraidžiui nusirašyti nuo Norvegijos, nes kiekviena šalis turi savas sąlygas, specifiką ir galimybes. Be to, šimtmečio tradicijas skaičiuojanti sistema pastoviai tobulinama. Ir šiuo metu joje vyksta pokyčiai, nes pastaruoju  metu norvegai yra priversti derintis prie imigracijos srauto ir keisti ar koreguoti vaiko gerovės sistemos reikalavimus.

Daugiau lėšų prevencijai
„Norvegijoje apie paslaugas nekalbama. Ten paslaugos yra žmogaus socialinė teisė ir norma-jos tiesiog teikiamos, – pabrėžia R. Klevinskienė ir priduria, kad Norvegijoje kiekviena šeima gauna visapusiškai kokybiškas savalaikes paslaugas, ko Lietuvoje dar labai stinga.
Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos teigimu, Lietuvoje viskas per daug sukoncentruota didžiuosiuose miestuose. Juose veikia ir vaikų gerovę besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos ir kitos pagalbos šeimai organizacijos. „Lietuvoje mes turime tik penkis didžiuosius miestus. Absoliuti dauguma – mažos savivaldybės. Ir labai gerai, jei vietos politikai rūpinasi vaiko gerove ir supranta, kad ši sritis reikalauja daugiau išlaidų. Tačiau įvertinus tai, kad pritaikius tas priemones vaikas nebus paimtas iš šeimos, jam nebus reikalingas valstybės išlaikymas, kad nereikės uždaryti mokyklų, tos išlaidos nebeatrodo tokios didžiulės, kaip iš pirmo žvilgsnio politikams gali pasirodyti,– teigia R. Klevinskienė ir pabrėžia, kad savivaldybėse būtina skirti daugiau lėšų prevencijai, kad būtų bent pristabdytas vaikų paėmimas iš šeimų. – To nepadarius bus taip, kad valstybė eis sau, siekdama uždaryti vaikų globos namus, o šeimos ir toliau nesulauks jokios pagalbos. Nepakanka, ateiti pažiūrėti, ar šeima susitvarkė namus ar ne, suvardinti, ką šeima turi padaryti, ir tuo apsiriboti. Labai neteisingas požiūris apsiriboti tų šeimų kontrole. Negalima metų metus toleruoti šeimoje esamą situaciją, o paskui sugalvoti, kad iš jos reikia paimti vaikus. Šeima turi gauti jai būtiną pagalbą-konkrečiai jai tinkančias paslaugas. Ir laikas ne tik kalbėti, bet ir teikti tas paslaugas.“
Pasak jos, savivaldybės privalo skirti lėšų toms paslaugoms sukurti arba nusipirkti jas iš tiekėjų.

Specialistų kvalifikacija
R. Klevinskienės teigimu, tobulinant esamą sistemą būtina įvertinti, kas šalyje užtikrinant vaiko gerovę iki šiol buvo daroma ir atsakyti sau, kodėl nebuvo pasiektas norimas rezultatas. Jos įsitikinimu, visiems, kurie dirba vaiko labui, būtina keisti požiūrį į vaiką. Į jį žiūrėti kaip į savą, kaip į mūsų šalies ateities investiciją ir padėti tėvams jį auginti. „Yra šeimų, kuriose jau per kelias kartas neformuojami socialiniai įgūdžiai. Mes turime jiems padėti juos įgyti“,– teigia R. Klevinskienė. Tačiau tam, jos manymu, būtinas ir šioje srityje dirbančių specialistų mokymas. Kol kas jis – epizodinis, o turėtų būti sistemiškas. Sugalvojo – pakvietė advokatą, į kitą seminarą – psichologą, paskui dar kažkokį specialistą. Būtinas tęstinis socialinės srities specialistų mokymas. Ir mokymas pagrįstas ne veiklos trūkumų, bet geros patirties analize. „Jei iš specialistų vien bus reikalaujama, nieko nepasiūlant, rezultato nepasieksime“,– pabrėžia R. Klevinskienė.

Genovaitė Paulikaitė