Reforma nepatekino nei pacientų, nei medikų lūkesčių

Sveikatos apsaugos ministerija šioje kadencijoje vykdo labai daug įvairių sveikatos reformų, tačiau jos laukiamų ir skambiai žadėtų rezultatų nedavė: nepateisino nei pacientų, nei medikų  bendruomenės lūkesčių. Gyventojai skundžiasi paslaugų prieinamumu ir kokybe, o medikams ir pacientams trūksta konstruktyvaus bendradarbiavimo ir aiškumo, kaip planuojama viena ar kita reforma, kaip reikės toliau organizuoti darbą.

Šiuo metu ministerija pradėjo vykdyti Funkcinės sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo reformą, t. y. bendruomenių sveikatos centrų steigimą. Šalyje kilus medikų bendruomenių nepasitenkinimui, ministerija šiandien pateikė informaciją kaip ši reforma bus vykdoma. Informacija tokia: sprendimus, ar steigti sveikatos centrą, turi priimti savivaldybės. Jos, kaip nurodo ministerija, įvertinusios visų teritorijoje esančių gydymo įstaigų efektyvumą ir teikiamų sveikatos paslaugų skaičių, sprendžia, ar įstaigas jungti, ar pasitelkti bendradarbiavimo sutartis, kad būtų teikiamas bazinis paslaugų paketas.

Pagal rugpjūčio 1 d. įsigaliosiančią tvarką, steigiamuose sveikatos centruose privalės būti teikiamos bazinės pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros, pirminės stacionarinės sveikatos priežiūros, antrinės ambulatorinės specializuotos sveikatos priežiūros, dienos stacionaro, ambulatorinės chirurgijos, dienos chirurgijos, skubiosios medicinos pagalbos, stacionarinės sveikatos priežiūros, visuomenės sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos. Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija –skatinimas bendradarbiauti su privataus sektoriaus įstaigomis, kviečiant jas tapti sveikatos centrų dalimi.

Teigiama, kad įkūrus sveikatos centrus, sveikatos paslaugas bus galima gauti patogiau ir greičiau, nes paslaugų organizavimas, teikimas ir koordinavimas vyks vieno langelio principu. Centre dirbs atvejo vadybininkas, kuris koordinuos pacientų patekimą pas medikus reikalingoms paslaugoms gauti, patars, padės užsiregistruoti ir pan., tačiau abejotina, ar tikrai pacientai sulauks kokybiškų, prieinamų paslaugų, ar bus užtikrintas medikų bendruomenės tikėjimas tuo, kad reforma duos teigiamus rezultatus.

Mano pastebėjimai – reforma neparengta, vykdoma chaotiškai. Nei savivaldybės, nei medikų bendruomenės, nei pacientai nežino, kas jų laukia. Ar reikalingas vieno langelio principas? Ar atvejo vadybininko funkcijas negali vykdyti ASPĮ registratorės ar slaugytojos. Ar privačių įstaigų jungimas, sudarant bendradarbiavimo sutartis, finansiškai neapsunkins pacientų ir ar tai nėra žingsnis sunaikinti savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigas, kad vėliau šias funkcijas perduoti privačiam sektoriui?

Aš tikrai ne prieš privačią mediciną, bet iki šiol neaišku, kodėl savivaldybių sveikatos įstaigoms keliami įvairūs reikalavimai netaikomi privačios ? Esu Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė, opozicija ne kartą kėlėme komitete klausimus dėl vykdomų reformų, tarp jų ir dėl pastarosios, tačiau aiškių atsakymų nesulaukdavome. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, kuriai priklausau, taip pat nepritaria šiai reformai ir jos vykdymo būdams.

Tiek Vyriausybė, tiek Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad sveikatos priežiūros pertvarkos tikslas – sutaupyti kuo daugiau pinigų. Ministras A. Dulkys LRT televizijos laidoje  „Savaitė“ sakė: „Yra labai svarbu, ką mano, kokias įžvalgas turi EBPO, Europos Komisija – tai yra tie, kurie skiria mums 800 milijonų eurų. Patikėkit, jie labai atidžiai žiūri, ar mes tuos pinigus ruošiamės naudoti pokyčiams, ar ne“. Tai pinigai skirti visoms valdančiųjų numatytoms sveikatos reformoms, bet kaip konkrečiai pinigai bus skirstomi, kokioms reformoms ir kiek, skaidriai ar ne vyksta šis procesas, atsakymo aš neturiu. Bendruomenių sveikatos centrų steigimui numatyta iš Europos Sąjungos fondų investicijų laikotarpiui 2 regionams skirti: Sostinės regionui 39,4 mln. eurų, vidurio ir vakarų Lietuvos – 217,7 mln. eurų.

Bendruomenių sveikatos centrai turi pradėti dirbti 2024 m. sausio 1 dieną, tačiau jau dabar aišku, kad trūksta planuotų ir savivaldybėms žadėtų lėšų reorganizacijoms vykdyti nepakaks. Kaip Sveikatos reikalų komiteto narė esu gavusi prašymų padėti spręsti jau iškilusias problemas. Buvo žadėtos konkrečios lėšos, o parengus projektus, numatančius įsigyti paslaugų teikimui reikalingą medicininę ir kitą įrangą, pritaikyti patalpas paslaugų teikimui, bei pritaikyti aplinką ir patalpas neįgaliųjų pacientų poreikiams, buvo atsakyta kad tokių lėšų ministerija skirti negali. Reikia pripažinti, kad medicininiai resursai sutelkiami 5 regioniniuose medicinos centruose, o didžioji dalis tenka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gydymo centrams.

Manau, kad skubotumas šitaip vykdyti visas sveikatos reformas, be diskusijų su savivaldybėmis, medikų bendruomenėmis, pacientų organizacijomis ir pacientais yra siekis gauti žadėtus 800 mln. eurų. Reikia tikėti, kad jie pasieks Lietuvos sveikatos sistemą, tačiau ar tai išspęs per šiuos trejus metus sukurtą chaosą Lietuvos sveikatos sistemoje, nesu garantuota.

Kalbant apie Bendruomenių sveikatos centrų steigimą, turiu įtarimų, kad ministerijos prioritetas nėra vidutinių ir mažųjų savivaldybių gyventojų teisė gauti kokybiškas paslaugas vietoje ir laiku, o greičiau galimybė kontroliuoti turint savo galioje dideles reformai skiriamas ES lėšas.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje skaitome, kad kai kurių savivaldybių medikai dėl nesutarimų su savivaldybių vadovybe palieka ar ruošiasi palikti savo darbo vietas. Taip, tai darosi opia problema. Ministras A. Dulkys taip pat susirūpinęs, kad skaičiuojama, jog Lietuvoje trūksta 650 medikų. Dažniausiai sakoma, kad medikų  netenkina atlyginimai. Jei vertinti apibendrintai, drįstu suabejoti šiuo teiginiu. Mano žiniomis, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų įkainiai  per pastaruosius 10 metų išaugo beveik dvigubai, Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas yra beveik 600 mln. eurų. Sveikatos apsaugos ministro įsakymuose, kuriais tvirtinami teikiamų paslaugų įkainiai sveikatos apsaugos įstaigoms, rekomenduojama nuo įstaigoms Valstybinės ligonių kasos pervedamų už paslaugas lėšų 10 proc. skirti darbuotojų atlyginimams didinti, tačiau medikų bendruomenė vargiai ar tai pajunta. Lėšas paskirsto gydymo įstaigų vadovybė.  Šį darbą respublikinio pavaldumo sveikatos  įstaigose kontroliuoja Sveikatos apsaugos ministerija, tuo tarpu savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose, be jų vadovų, turi kontroliuoti savivaldybių Tarybos ir merai. Mano nuomone, tai turėtų vykdyti savivaldybių gydytojai, tačiau kokios jų funkcijos ir ką jie veikia neaišku. Susidaro situacija, kai vienų savivaldybių ASPĮ darbuotojai gauna gerus atlyginimus, kitų – nepatenkinti, nes lėšos skirstomos netolygiai ir neteisingai. Kadangi kai kurių savivaldybių sveikatos įstaigos skundžiasi lėšų būtiniausioms reikmėms trūkumu, VLK specialistai siūlė Sveikatos reikalų komitetui pakviesti į posėdį gautas lėšas skirstančių įstaigų atstovus, kad šie pasidalintų gerąja praktika, tačiau tai padaryta nebuvo. Manau, kad medikų atlyginimų klausimas tikrai opus, už tai atsakinga ne tik Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir įstaigų vadovai, žinoma, ir savivaldybės.

Beje, tikrai yra savivaldybių, kuriose tinkamai organizuotas darbas, tad jose darbą per praėjusius metus pasirinko 10 ir daugiau medikų. Tai reiškia, kad turi būti sudarytos tinkamos darbo sąlygos, siekti kuo daugiau suteikti paslaugų, už jas pervestus pinigus racionaliai paskirstyti ir naudoti. Manau, tai padėtų pritraukti medikus ir į provincijų sveikatos priežiūros įstaigas.

Rimantė Šalaševičiūtė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė