Raimundas Janušauskas: „Renkuosi būti laimingas“

Raimundo Janušausko gyvenimo istorija parodo, kad net patyrus sunkumų neverta nusiminti. Jei gyvenimas išmeta iš balno, vadinasi, didžioji sėkmė jūsų laukia ateityje. Svarbu – nepasiduoti.

38-erių vyras, kilęs iš Šilalės, dar mokykliniame suole patyrė smurtą iš pedagogo, tačiau sugebėjo kovoti už savo tiesą ir ją apginti. Mokslus jis sėkmingai baigė Klaipėdoje bei čia kuria savo ir šeimos gyvenimą.

Kartu su žmona Robertina Raimundas augina tris vaikus. „Gražvydas rugsėjį švęs 11-ą gimtadienį. Leonardui – 8 metai. Samantai spalį sukaks 2 metukai. Esu šeimos žmogus, ir tai dar viena dedamoji, kodėl niekada nepriėmiau pasiūlymų išvažiuoti dirbti į užsienį, net pardavėme šeimos verslą. Ne pinigais viskas matuojama. Nesinori, kad šeimos albume kartu būtume tik per didžiąsias šventes“, – tikina R. Janušauskas.

Į Klaipėdą iš Šilalės atvykote bėgdamas nuo smurto savo mokykloje?

Gimiau, augau ir mokiausi Šilalėje. Tačiau po vieno nemalonaus įvykio, kurio metu buvau sumuštas mokytojo, iš puikiai besimokančio moksleivio buvau padarytas dvejetukininku. Visa Šilalės bendruomenė ir mokyklos vadovybė stojo mokytojo pusėn. Tai buvo labai sunkus periodas, nes man tuo metu buvo 13 metų, o mokykla darė viską, kad palikčiau šią mokymosi įstaigą. Tas psichologinis smurtas buvo skaudesnis už mokytojo sukeltą fizinį skausmą. Pasirinkimo išeiti į kitą mokyklą net nesvarsčiau, nes miestas mažas, kur visi vienas kitą gerai pažįsta, tad tai nebūtų buvusi išeitis. Teisybė nugalėjo, ir mokytojo smurto faktas buvo įrodytas, tik gaila, kad reikėjo nueiti ilgą įrodinėjimo kelią. Net sunku būtų įsivaizduoti, kad tokie dalykai galėtų vykti šiandienos visuomenėje, bet tada buvo taip…

Nors mokėtės apdailininko profesijos, pirma jūsų darbinė veikla –  profesinės mokyklos mokytojas?

Nebegalėdamas kęsti psichologinio smurto, pasirinkau palikti Šilalę bei persikelti į Klaipėdą, pradėti mokytis Klaipėdos statybininkų mokykloje.

Tai buvo geriausias sprendimas, nes vėl buvau vertinamas mokytojų, atsirado noras mokytis ir vėl tapau puikius mokymosi rezultatus rodantis moksleivis. Dalyvavau olimpiadose ir profesinę mokyklą baigiau su pagyrimu.

Mokyklos mokytojų buvau labai vertinamas ir netikėtai gavau pasiūlymą pasilikti dirbti Klaipėdos statybininkų mokykloje profesijos mokytoju. Nors sutikau tik pabandyti, bandymas užtruko 13 metų. Niekada nesigailėjau priimto sprendimo.

Turėjau daug pasiūlymų išvažiuoti dirbti į užsienį, bet norėjau įrodyti, kad Lietuvoje gyventi ir dirbti taip pat galima. Už indėlį į profesines mokyklas buvau pagerbtas Klaipėdos pramonės ir amatų rūmų, už pagalbą kuriant ir tobulinant technologijų brandos egzaminą – buvo suteiktas vyr. profesijos mokytojo laipsnis.

Studijuojant statybos inžineriją Klaipėdos valstybinėje kolegijoje nelikau nepastebėtas – buvau pakviestas dirbti dėstytojo asistentu.

Papasakokite apie šeimą.

Esu trijų nuostabių vaikų tėvelis ir sėkmingai vedęs. Su žmona Robertina kartu esame 20 metų. Santuokoje 13 metų. Esu šeimos žmogus, ir tai dar viena dedamoji, kodėl niekada nepriėmiau pasiūlymų išvažiuoti dirbti į užsienį. Ne pinigais viskas matuojama. Nesinori, kad šeimos albume kartu būtume tik per didžiąsias šventes. Ryšys su vaikais ir žmona labai stiprus, todėl ir visas laisvalaikis yra planuojamas ir turi būti kartu.

Įdomu, kodėl atsisakėte paminklų verslo? Gal buvo per sunku kasdien susidurti su gedinčiais klientais?

Akmens apdirbimo verslas buvo žmonos paveldėtas po tėvelio mirties. Daug kas pasakytų, kad tai amžinas verslas, nes gaminome antkapinius paminklus ir tvarkėme kapavietes. Tačiau pats verslas pasidarė per sunkus psichologiškai. Daug sielvarto apimtų žmonių, kurie ateidavo ir norėdavo išsipasakoti. Tau pasidaro per sunku klausyti kitų žmonių problemų kasdien, ir pinigai nebemotyvuoja… Nors verslą jau buvome išplėtoję ir užsienyje, nusprendėme, kad būtina jį parduoti ir daugiau laiko skirti vieni kitiems. Visgi šiame versle buvo ir gražių dalykų. Teko pagaminti atminimo paminklą – laivą, kuris stovi Ventėje, ant Kuršių marių kranto ir yra skirtas iš marių negrįžusiems atminti. Šis darbas liks matomas visą gyvenimą ir vaikai su pasididžiavimu galės sakyti, kad tai pagamino mūsų tėvelis.

Taip pat mentoriaudamas padėjau verslumo mokyklos vaikams įgyvendinti sumanymą – padaryti akmeninę atminimo lentelę su užrašu „Ar nepamiršai paskambinti mamai?“, kurią vaikai pastatė Skulptūrų parke su tikslu, kad žmonės pamatę sustotų ir pagalvotų, jog mamai ar kitam brangiam žmogui būtina skambinti kuo dažniau.

Keista girdėti, kad lengvai atsisakėte verslo – akmens stalviršių gabenimo į Norvegiją. Kažkam tai siekiamybė…

Giminėms ir draugams taip pat buvo keista, bet mūsų šeimai tai buvo geras sprendimas. Verslas atimdavo daug laiko iš šeimos, o gamyboje ne vien nuo paties viskas priklauso… Kai grandinėje nuo darbuotojų, dirbančių gamyboje, iki tiekėjų iš užsienio atsirasdavo bent viena trūkstama grandis, man, kaip atsakingai ir sąžiningai žiūrinčiam į kiekvieną klientą, tekdavo nemiegoti naktimis, ieškoti išeičių. Į darbą išvažiuodavau anksti, kol vaikai dar miegodavo, o kai grįždavau – vaikai jau irgi miegodavo. Su žmona dirbome kartu, tai bent žmoną matydavau.

Vienu metu buvau ir vieno iš Klaipėdos verslo klubo prezidentų. Tai taip pat atėmė daug laiko iš šeimos. Pardavus įmonę, atidaviau duoklę šeimai ir visą vasarą skyriau buvimui su šeima!

O kuo dabar užsiimate?

Šiuo metu dirbu tikriausiai didžiausio viešbučio ūkio dalies vadovu. Džiaugiuosi, kad manimi patikėjo ir priėmė į savo kolektyvą. Man tai buvo visiškai nauja veikla. Klasika sako, kad esi gyvas ir laimingas, kol turi pirmųjų kartų. Kadangi vadovai bei visas kolektyvas labai draugiški ir padėjo priprasti prie naujų „batų“, tad ir priimti atsiradusius iššūkius buvo lengva. Viešbutis – kaip gyvas organizmas, kuriam visada reikia priežiūros. Tai ir didžiulė atsakomybė, nes nuo mano laiku arba ne laiku priimtų sprendimų gali priklausyti ir svečių komfortas.

Pagalba žmonai auginant vaikus – veikla, kurios vyrai dažnai vengia, o jūs, atrodytų, natūraliai imatės šių „pareigų“…

Kadangi pats augau su broliu ir sese, visada norėjau trijų vaikų. Po pirmo vaiko gimimo, patyrus pirmuosius sunkumus, buvo abejonių dėl šio vaikų „plano“, tačiau pirmieji vargai – tik laikini. Meluočiau, jei sakyčiau, kad lengva, bet vaikų priežiūra stengiamės su žmona dalintis po lygiai. Komandoje viskas lengviau (juokiasi). Žinodami, kad ateis laikas, kai vaikai pakels sparnus ir pradės kurti savo gyvenimus, stengiamės su jais praleisti kuo daugiau laiko. Reikia džiaugtis, kol gali. Vėliau liks džiaugtis tik anūkais, bet tai ne tas pats.

Ir norint sugyventi su antra puse tenka padirbėti?

Draugas yra pasakęs, kad santykiuose su žmona gali būti teisus arba laimingas. Dažnai tenka rinktis būti laimingam. Šeimos darna yra menas. Ir tą meną tenka kurti kartu. Kartais spalvos būna ir tamsesnės, bet ir tamsus piešinys turi savyje grožio. Šeimoje reikia mokėti prisitaikyti prie bet kokių sunkumų, vieno kalto nebūna. Pats lengviausias sprendimas trenkti durimis ir išeiti…

Abu su žmona esate ne formalūs, bet praktikuojantys katalikai?

Kadangi nuo vaikystės buvau tikintis, tad ir sutikti žmogų, kuris taip pat yra tikintis, yra palaima. Nors ir bažnyčią buvau apleidęs, tikėjimo niekada neišsižadėjau. Pasitikėjimą bažnyčia grąžino kunigas Saulius Stumbra. Vėliau prisijungėme prie pranciškonų bendruomenės, kur sudarytos idealios sąlygos lankytis bažnyčioje su vaikais. Broliai pranciškonai net bažnyčios priekyje turėdavo kilimą, ant kurio žaisdavo vaikai, vaikų krykštavimas ar ašaros jiems netrukdydavo laikyti Mišių.

O dabar?

Pandemija pakoregavo ne tik paprastų žmonių gyvenimus, bet keitė taisykles ir maldos namuose. Neliko kilimo, ant kurio galėtų būriuotis vaikai, bet vaikų balsai išliko. Kartais mūsų berniukai padeda per Mišias patarnaudami kunigams.

Šiandienos žmogui, atrodytų, sunku atrasti dvasinį pasaulį? Jis nustumiamas ar paliekamas senatvės apmąstymams…

Niekam neperšu tikėjimo. Žmogus jaučia tam poreikį arba ne. Brolis Benediktas ne kartą yra uždavęs klausimą, kas yra blogiau? Tikėti ir neiti į bažnyčią, ar eiti į bažnyčią, bet netikėti? Kam tada tai? Knygoje „Kristi aukštyn“ labai taikliai parašyta, kad tikėjimui taip pat turi ateiti branda.

Socialiniuose tinkluose matome, kad šią vasarą aktyviai mynėte dviračio pedalus?

Turiu daug draugų, kurie praeityje buvo profesionalūs dviratininkai. Net buvome įkūrę dviračių fanų klubą, sykiu važiuodavome į visus Lietuvos čempionatus. Net važiavome palaikyti Lietuvos dviratininkų į Lenkijoje vykusį treko čempionatą. Šią vasarą nusprendžiau, kad važiuosiu dviračiu 30 dienų ir pažiūrėsiu, kokie galimi savijautos pokyčiai. Po 30 dienų taip patiko, kad kitas tikslas atsirado nuvažiuoti 1 000 km.

O pradinis tikslas gal visgi buvo pagražinti kūno linijas?

Kadangi važiavimas dviračiu rytais pakeitė ir kūno formas, tai tapo dar viena iš priežasčių nesustoti. Ir bendra savijauta pagerėjo. Buvo įdomu, ar vien tik minant dviračiu ir nekeičiant mitybos galima kažką pakeisti? Pasirodo – galima.

Gyvenimo prasmė yra…

Rezultatas lygus įdėtoms pastangoms. Tuo ir vadovaujuosi visose gyvenimo situacijose. Banalu, bet reikia pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti dorus vaikus.

Jūsų šeimos laisvalaikis?

Su berniukais mėgstame pažvejoti. Labai smagu pamatyti vaikų veiduose nesuvaidintą džiaugsmą, kai jiems užkimba žuvis. Mėgstame lankyti gražias Lietuvos vietas. Žmona užaugusi prie pat jūros, tad jai labiausiai patinka jūra, todėl ir man kartais tenka kartu apsilankyti paplūdimyje. Kompromisas šeimoje labai svarbus.

Kaip manote, ko reikėtų, kad Klaipėdoje gyventi taptų dar geriau?

Atgaivinti Danės pakrantę ir daugiau kultūrinių renginių, kurie būtų skirti į užtarnautą poilsį išėjusiems švietimo darbuotojams.

Kodėl būtent švietimo darbuotojams?

Labai dažnai mokytojai yra nepelnytai nuvertinami. Bet jei ne mokykla, mokytojai ar dėstytojai, tai nebūtų ir aukščiausio lygio vadovų ar savo srities profesionalų. Deja, tai dažnai pamirštama. O kai mokytojas, visą gyvenimą atidavęs ugdymui, išeina į pensiją, jis pasidaro nebereikalingas. Ir ne tik mokytojai, bet ir visa švietimo bendruomenė.

Agnė Benetytė