Puncytė, šauniausia Žagarės miestelio katytė, išsigelbėjo nuo mirties pati ir išgelbėjo dvi savo sesytes

Jei katės būtų nominuojamos, tai šauniausiosios Žagarės miestelio katės 2019 titulas atitektų Puncytei, o jos gelbėtoja Aušra taptų Gyvūnų mylėtojų 2019 laureate. Istoriją apie katytę Puncę, kuri išsigelbėjo pati ir išgelbėjo nuo mirties upelio Švėtės vandenyje savo dvi sesytes, man papasakojo pati Aušra, kuri ne tik išgelbėjo skandinti atneštas mažyles, bet ir tapo jų mama, padėjo susirasti naujus namus, išlydėjo į savarankišką gyvenimą.

Vėlų rugpjūčio septintosios vakarą Žagarės miestelio gyventoja Aušra, išėjusi į balkoną, išgirdo lauke gailų kniaukimą. Pagalbos šauksmas nuvedė moterį prie upės. Kadangi vasara buvo sausa, nusekęs Švėtės vanduo vos dengė kojų pėdas. Kačiuką Aušra rado įstrigusį tarp vandens žolių. Kai jį ištraukė, išgirdo, kad kniaukia dar vienas, tik daug tyliau. Jis buvo vos už metro, taip pat žolėse. Išgirdusi kažkokį garsą, lyg guktelėjimą, moteris ėmė dairytis ir pamatė trečią mažylį. Jis buvo upelio viduryje visas apsemtas vandeniu, tik galvytę padėjęs ant akmens. Paėmusi jį, dar pašvietė prožektoriumi, pasiklausė, ar nėra ir ketvirto nelaimėlio. Tačiau nieko daugiau neberado.

Parsinešusi į namus išgelbėtus kačiukus, Aušra juos nušluostė, paguldė į šiltą guolį. Mažyliai iškart užmigo. Parduotuvėje nupirko pieno miltelių kūdikiams, čiulptuką, bet tai kačiukams netiko. Teko užsisakyti specialaus pienuko kačiukams internetu, nes Žagarėje jo nebuvo galima nusipirkti. Kitą dieną moteris vėl nuėjo prie upės: buvo neramu – gal nepastebėjo kokio nelaimėlio. Bet kačiukų daugiau nebuvo, rado tik moteriškas pėdkelnes, užkliuvusias už akmenų ir plūduriuojančias srovėje.

Ir taip Aušra tapo kačiukų mama. Iš pradžių ji buvo labai pasimetusi, nes nežinojo, kaip elgtis su tokiais mažais padarėliais. Ieškojo pagalbos gyvūnų prieglaudoje, bet jos negavo. Internete rado informacijos, kaip maitinti mamos netekusius kačiukus. Laimei, mažyliai jau buvo kokios savaitės, nes jiems jau vėrėsi akytės. Jie ne iš karto buvo atskirti nuo mamos ir nunešti skandinti, nors pirmomis gyvenimo dienomis gavo katės pieno – tai ir padėjo juos išgelbėti.

Diena po dienos kačiukai augo ir stiprėjo. Pravėrė akytes, ėmė šliaužioti, vėliau bėgioti, žaisti. Paaiškėjo, jog visos trys – katytės. Gal vien už tai ir buvo nuneštos skandinti į upę. Ir kokios jos pasidarė rajūnės! Kol viena gerdavo iš švirkšto pienelį, kitos apdraskydavo Aušrai rankas nebesulaukdamos savo porcijos. Augant prigijo ir vardai: Murka, Miauka ir Pelėdukė. Murka paėdusi iškart kabarodavosi ant šeimininkės kelių ir imdavo priekinėmis kojytėmis minkyti bei garsiai murkti. Miauka įsikabarodavo į medį ir imdavo miaukti, nes nebemokėdavo išlipti. O Pelėdukė vardą gavo dėl savo didžiulių apvalių akių. Ji buvo pati ramiausia ir mėgdavo tiesiog sėdėti ir stebėti aplinką savo gražiomis akimis.

Pelėdukė pirmoji iškeliavo į naujus namus. Ją priėmė Aušros kaimynė – moteris, labai mylinti gyvūnus ir ne vienam benamiui suteikusi prieglobstį. Dabar Pelėdukės vardas – Guculė. Antra susirado namučius Miauka – apsigyveno pas Aušros vyro tėvus. Jos vardas – Matilda. Trečioji iškeliavo Murka. Gaila buvo Aušrai išsiskirti su mažylėmis. Nors moteris labai myli kates, tačiau dėl sūnaus alergijos nė vienos pasilikti negalėjo.

O dabar apie pagrindinę mūsų heroję Puncę (antrasis Murkos vardas), kurią naujoji šeimininkė meiliai vadina Puncyte. Žagarės gimnazijos mokytoja Laima neteko savo numylėtinės Murkutės, todėl sužinojusi, kad maža katytė ieško namų, iš karto ją parsinešė. Ši smulkutė, trijų spalvų katytė savo meilumu džiugina globėją. Ji visada ateina prie durų palydėti ir pasitikti savo šeimininkės. Kodėl pavadinta Puncyte? Laimai atrodė, kad reikia sugalvoti tokį vardą, kokio neturi jokia katė. Juk Puncytė – išskirtinė. Ji – šauniausia metų katytė, nes savo garsiu miaukimu ir dideliu noru gyventi išgelbėjo ne tik save, bet ir abi savo sesytes.

Puncyte, kaip didvyre, visi didžiuojasi, ją lepina. Bet ar katytė prisimena savo gelbėtoją? Tai sunku pasakyti. Bet Aušra jos ir kitų dviejų katyčių niekados nepamirš. Ji taip džiaugiasi, kad visos jos augintinės susirado jaukius namus ir rūpestingus šeimininkus, o jai, kaip mamai-katei, paliko daug visokių prisiminimų.

Kažin, ar prisimena savo piktadarystę tas (ta), kuris (kuri) atėmė iš mamos mylimus vaikus, sukišo į kojinę ir sutemus, kad niekas nematytų, įmetė į upelį pasmerkdamas(-a) bejėgius nekaltus gyvūnėlius kančiai ir mirčiai? Ar jis (ji) niekados neišgirsta gailaus skęstančiųjų pagalbos šauksmo?

Vilija Kojelytė