Prof. Robert van Voren: dabar turi įvykti proceso pabaiga – galutinė SSRS mirtis

Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje prasidėjo konferenciją „Forgiving or Forgetting – Dealing with a Painful Past“ (liet. „Atleisti ar pamiršti – kaip susidoroti su skausminga praeitimi“), ji vyks gegužės 13 ir 14 dienomis ir yra skirta aptarti praeities traumas, Ukrainos karą, Irenos Veisaitės ir Romo Kalantos atminimą, psichologines karo pasekmes ir Srebrenicos žudynes.
 
Atidarymo kalbą sakė konferenciją organizuojančio VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centro direktorius, Lietuvoje jau kelis dešimtmečius gyvenantis olandas, prof. Robert van Voren, sukvietęs pranešėjus iš įvairių šalių: Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos, JAV, Ukrainos, Sakartvelo, Čekijos, Rusijos ir PAR.
 
„Šioje pasaulio dalyje „taikos vaikai“ vis dar yra gana reti. Taip, mes čia, Lietuvoje, turėjome trisdešimt laisvės ir santykinės ramybės metų, net ir su nuolatine Rusijos grėsme. O dabar Ukrainoje, o gal ir kitose Europos šalyse – taip pat ir Lietuvoje, vėl turėsime „karo vaikų“ kartą, žmonių, mąstančių tik dviem terminais: „prieš karą“ ir „po karo“, – sakė Robert van Voren ir atsiminė kaip augo su pasakojimai apie nacių nusikaltimus, – man sunku suprasti daugelio vokiečių požiūrį. Atrodo, kad jų kaltės jausmas dėl to, ką jie padarė prieš daugiau nei 85 metus, juos paralyžiavo ir sukūrė visiškai neteisingą pasakojimą. Jų baimė nuliūdinti rusus dėl nacių nusikaltimų sumaišė jų supratimą apie praeitį, nes jie priėmė klaidingą rusų naratyvą, kad būtent jie nacių laikotarpiu nukentėjo labiausiai.“

Dalinamės visa Roberto van Voreno kalba:
 
Ši konferencija buvo suplanuota prieš karą. Sakau būtent taip, nes priklausau Vakarų Europos kartai, kuri kalbėjo apie dalykus „prieš karą“ ir „po karo“, turėdami omenyje Antrąjį pasaulinį karą. Gimiau praėjus 14 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, bet karas buvo kasdienė mano gyvenimo tema nuo pat mažens. Kaip man kartą pasakė bendraamžis draugas psichiatras: „mes esame karo vaikai, mums karas yra kasdienis atskaitos taškas, o dabartinė karta yra taikos vaikai“.
 
Šioje pasaulio dalyje „taikos vaikai“ vis dar yra gana reti. Taip, mes čia, Lietuvoje, turėjome trisdešimt laisvės ir santykinės ramybės metų, net ir su nuolatine Rusijos grėsme. Tačiau Kaukaze „taikos vaikų“ sąvoka taip ir nesugebėjo išsivystyti, ir tai pasakytina apie daugelį kitų buvusių sovietinių respublikų. Čečėnijoje Rusijos išdegintos žemės politika privedė prie visiškai nusiaubtos tautos, su tokiu moraliniu degeneratu kaip Ramzazas Kadyrovas. O dabar Ukrainoje, o gal ir kitose Europos šalyse – taip pat ir Lietuvoje, vėl turėsime „karo vaikų“ kartą, žmonių, mąstančių tik dviem terminais: „prieš karą“ ir „po karo“. Tai nepakeliama mintis, tačiau tai yra tikrovė.
 
Kai planavome šią konferenciją, norėjome aptarti būdus, kaip įveikti praeities baisumus, taip pat vis labiau nerimą keliančius būdus, kuriais Rusijos lyderiai perrašinėjo praeitį ir kūrė naują stalinistinę (arba putinistinę) tikrovę, ir kaip jie darosi vis labiau agresyvūs „vidiniam priešui“ – „penktajai armijai“ – ir įsivaizduojamai išorinei.
 
Konferencija turėjo būti reflektyvi, gal net filosofinė, bet dabar staiga visa tai pasikeitė. Kasdien stebime siaubą, kai Rusijos ordos plėšia, prievartauja, kankina ir žudo nekaltus Ukrainos piliečius, bombarduoja ištisus miestus ir po „sėkmingos operacijos“ ciniškai skelbia pergalę. Vadinamoji „denacifikacijos“ kampanija įgyvendinama pasitelkus žaidimų knygą, kas puikiai tiktų naciams Antrojo pasaulinio karo metais ir yra ne mažiau smurtinė nei raudonųjų elgesys per pilietinį karą Rusijoje daugiau nei prieš šimtmetį.
 
Prieš trejus metus čia, Kaune, organizavome konferenciją „Tiltų tiesimas – mintys apie kitą Rusiją“, bandydami atremti naratyvą, kad Putinas ir Rusija yra tapatūs. Scenoje turėjome dešimtis pranešėjų, tarp jų ir šiandien prie mūsų vėl prisijungęs Michailas Šiškinas, ir prisimenu, kad diskusijos metu vienas mano draugas iš Rusijos atsistojo ir man pasakė: „Gerai tu čia kalbi, bet  pamiršai – Rusija tapo niekšų šalimi, bidlo šalimi“. Tada manėme, kad jis per daug ekstremalus, bet šiandien matome, kaip bidlo niokoja Ukrainą ir vagia viską, ką tik gali rasti, kaip skėrių maras.
 
Man, augusiam aplinkoje, kurioje nuolat buvo prisimenami nacių laikotarpio baisumai, kartais atrodo, kad grįžtu atgal į 1930-uosius ir 1940-ųjų pradžią ir galiu įsivaizduoti, kaip tada jautėsi žmonės, kaip juos pribloškė staigus bombardavimas, smurtas, mirtys, neapykanta ir baimė. Ir suprantu, kad šiuos jausmus dabar jaučia mano draugai ukrainiečiai, Ukrainos žmonės, ir kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Matome naujuosius Lidicę ir Oradūrą – Europos miestus, kuriuos naciai sulygino su žeme, vykdydami veiksmus iš gryno keršto, ir matome, koks identiškas iš tikrųjų yra putinizmas ir nacizmas. Tai kartojasi, lygiai taip pat. Turime Bučą, Irpiną, Borodianką ir nepamirškime Mariupolio, miestų, kurie istorijoje turės tą pačią vietą, skerdynių simbolius ir neapsakomus karo baisumus… Ir kasdien matome, kad Kremliuje sėdi tikri naciai, tęsiantys keistą sovietų gebėjimą vartoti žodžius pagal jų priešingą prasmę, pavyzdžiui, „išlaisvinanti“, iš tikrųjų reiškia naikinimą, o „žmogaus teisės“ reiškia kankinimą ir žudymą.
 
Atsižvelgiant į tai, man sunku suprasti daugelio vokiečių požiūrį. Atrodo, kad jų kaltės jausmas dėl to, ką jie padarė prieš daugiau nei 85 metus, juos paralyžiavo ir sukūrė visiškai neteisingą pasakojimą. Jų baimė nuliūdinti rusus dėl nacių nusikaltimų sumaišė jų supratimą apie praeitį, nes jie priėmė klaidingą rusų naratyvą, kad būtent jie nacių laikotarpiu nukentėjo labiausiai. Tačiau pažvelgus į faktus, iš tikrųjų labiausiai nukentėjo baltarusiai ir ukrainiečiai, daug labiau nei rusai! Dėl šio kaltės jausmo atsirado mistiškas vadinamosios rusiškos sielos „supratimas“, kuris neturi nieko bendra su realybe, o yra tam tikra antklodė, dengianti jų nesugebėjimą susitaikyti su tuo, kad Rusija dabar yra nacistinė Vokietija ir savo nusiraminimo politika jie padėjo sukurti šį monstrą.
 
Taigi atsiduriame keistoje situacijoje, kurioje kalbėsime apie praeitį, o tuo pat metu prieš akis kuriama kitokia ateitis. Pasaulis nebebus toks pat, ir jei mes visi nesuprasime, kad tai yra, tai yra pergalės arba pralaimėjimo momentas, galime atsidurti situacijoje, kai tokios konferencijos nebebus įmanomos, nes visi tapsime jo aukomis. Beprotybė dabar kyla iš Rusijos.
 
Vis dėlto manau, kad svarbu aptarti praeities dalykus, net ir šiandien, nes tikiu, kad ateitis yra mūsų pusėje ir ateis diena, kai vėl galėsime kurti geresnę ateitį, laisvą ir demokratišką ateitį, ne tik Ukrainoje, bet ir kitose šalyse, kurios dabar yra Putino žaidimų aikštelė, pavyzdžiui, kaimyninėje Baltarusijoje. Tiesą sakant, manau, kad tai, ką matome šiandien, yra tąsa prieš 35 metus prasidėjusio proceso, kai Lietuva žengė nepriklausomybės keliu, padarė tai, kas neįmanoma, o paskelbdama nepriklausomybę paskatino dalinį Sovietų Sąjungos žlugimą. Iš dalies. Nes procesas sustojo 1991 m. ir taip ir nebuvo baigtas: Rusijos Federacija išliko kaip maža Sovietų Sąjunga, išgyveno santykinės laisvės dešimtmetį ir pamažu grįžo vadovaujama ištikimo Jurijaus Andropovo įpėdinio Vladimiro Putino. Dabar turi įvykti proceso pabaiga – galutinė SSRS mirtis.
 
Baigdamas noriu sugrįžti prie to herojiško vaidmens, kurį atliko Lietuva. Iš tiesų Lietuva buvo išsivadavimo kovos priešakyje, bet mano nuostabai ir net apmaudui matau, kad šalis neteisingai gerbia sovietmečiu už laisvę kovojusius, o linkusi daugiau dėmesio skirti lyderio vaidmeniui Europos istorijoje XVI–XVII a. šlovinimui. Suprantu, kad kalbėti apie tolimą praeitį yra saugiau nei apie naujesnę, bet rezultatas toks, kad jaunimas net neprisimena savo nesenų herojų ir kaip atsirado jų laisvė. Kodėl „Solidarność“ Lenkijoje turi didžiulį ir daugialypį švietimo centrą ir kodėl Katovicuose yra naujas ir gražus muziejus Wujeko kasykloje, kur 1981 m. gruodį Jaruzelskio kariai nužudė devynis kalnakasius? Kodėl yra Jano Palacho muziejus ir Jano Palacho vardas žinomas visoje Europoje, o Romas Kalanta vis dar mažai žinomas net savo Lietuvoje? Kodėl nebuvo susidomėjimo, kai rengėme disidentinę kelionę po Vilnių, bandydami pažymėti tas miesto vietas, kurios buvo svarbios kovai su sovietų okupacine valdžia pripažinimui?
 
Turiu savo versijų, kodėl taip atsitiko, bet man reikėtų daug daugiau laiko paaiškinti, nei turiu dabar. Čia svarbu tai, kad, mano nuomone, tai turėtų būti sprendžiama. Netolimos praeities herojai turi turėti savo vietą istorijoje, viešumoje, nes kaip kitaip galime sutelkti jaunus žmones ginti dabar turimą laisvę, laisvę, kurią Putinas ir jo nusikalstamas režimas niekina ir nori sunaikinti? Tai, mano nuomone, viena iš svarbiausių užduočių.
 
Mieste pamatysite daugybę mūsų kampanijos „Aš ne Sacharovas, bet…“ plakatų. Ši kampanija buvo sukurta prieš karą, o vėliau šiek tiek pritaikyta prie naujų realijų. Tai svarbu, ypač šiuo metu. Nes galiu jus užtikrinti, kad A. Sacharovas būtų atsistojęs ir pasakęs, ką galvoja apie šį nusikalstamą karą, ir būtų sutikęs su pasekmėmis, kad ir kokios jos būtų. Jo pavyzdys šiandien yra svarbesnis nei bet kada anksčiau.
 
Konferencija „Forgiving or Forgetting – Dealing with a Painful Past“ (liet. „Atleisti ar pamiršti – kaip susidoroti su skausminga praeitimi“) gegužės 13–14 d. vyksta Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių ir ukrainiečių kalbas. Ją tiesiogiai stebėti galima čia: https://bit.ly/36MC7sj
 
Karo muziejuje iki gegužės 29 d. taip pat veikia paroda „Opozicijos sovietų valdžiai kaleidoskopas“.