Prieškalėdiniai paklaidžiojimai tarp septynių kalvų (1 dalis)

Įkritęs į dar auksu tviskančius lapus, po kojomis gurgždėjo pasiskubinęs sniegas. Rodėsi, visai neseniai žiedai ir žaluma, lyg pavasario upė, pasipylė nuo Insulos kalno, užskriejo į Vilniaus kalvą, per dangaus mėlyne nusidažiusį Mastį nupludungiavo į Zakso kalną.  Ir še tau, jau Kalėdų kvapu pildosi namai, gatvės. Juo, lyg močiutės skraiste, apsigaubia visos septynios miesto kalvos.

Pirmoji pažintis
Kai su mama išlipome iš traukinio, mačiau tik vieną procesiją – baltomis sukniomis pasirėdžiusias bendraamžes, baltais marškiniais vilkinčius berniukus ir juos lydinčias tetas ir dėdes, traukiančius ta pačia kryptimi, nes sovietmečiu teikti Sutvirtinimo sakramentą vyskupijai buvo leidžiama bene tik kartą per metus,. Tvirtai į mamos ranką įsitvėrusi pėdinau kartu su visais. O galvoje lyg tūkstančiai bičių zvimbė mintys apie pažadėtą muziejų: kas jis, tas muziejus, ką jame pamatysiu, ar nebus tik ten baisu?…
Kai po visų apeigų su mama keliavome į muziejų, atrodė, kad kažkas lyg ranka nuėmė ilgą laukimą šventoriuje, neišpasakytą troškulį ir nuovargį. Juk ėjau pirmą kartą savo gyvenime! Iki šiol matau iš už stiklo žvelgiančias negyvas žvėrių akis ir didžiulę mešką, ilgam mano atmintyje neatskiriama Telšių dalimi tapusią.
„O man labiausiai įsiminė šarvai“, – pirmąjį apsilankymą Telšių „Alkos“ muziejuje prisimena apie tris dešimtmečius Telšių rajono vyriausiuoju architektu dirbęs prof. Algirdas Žebrauskas, kai mintimis pasileidome Žemaitijos sostinės gatvėmis.
Miestai, kaip ir žmonės, kažkada šmėkšteli tavo gyvenime ir, kai atrodo, kad iš tavo atminties susitikimo akimirka seniai išsitrynė, jie uraganu ima ir sugrįžta…
„Į Telšius atvažiavau trečio kurso pabaigoje atlikti praktikos. Su Nijole Zuboviene, kuri buvo mano praktikos vadovė, Klaipėdoje kūrėme Teatro aikštės polichromiją. Kadangi maniau, jog įvykdęs užduotį galėsiu ramiai pajūryje ilsėtis, matyt, persistengiau ir buvau išsiųstas į Telšius toliau tęsti praktikos, – prisiminęs pirmąjį susitikimą su Žemaitijos sostine šypteli Algirdas Žebrauskas. – Tyrėme bernardinų vienuolyną. Išties, tai labai įdomus darbas. Dvi savaites tada Telšiuose praleidau. Po darbo vaikštinėdavau po miestą. Man jis pasirodė gana keistas. Be galo dviprasmiškas. Turtingas muziejus, kuriame saugomos vertybės tiesiog pritrenkė, o už jo – niūri, tamsi ir apleista aplinka. Viskas nugyventa. Įeini į dailės akademiją, pamatai, kokie darbai čia kuriami, bet mieste – nė vieno meno kūrinio. Prie miesto centro besiglaudžiantis ežeras, bet apleistas ir neprieinamas. Miestas su ežeru lyg du susipykę kaimynai. Gyvena vienoje troboje, bet negali šnekėtis, o kadangi vietos negali pakeisti, gyvena vienas kitam nugaras. Atsukę. Ir visur, kur eini, matai nuo juodo iki balto.“
Apsamanojęs ir apleistas Telšių katedros šventorius. Ne ką geriau atrodantis ir tuo metu vyskupų rūmuose įsikūręs vykdomasis komitetas. Jo prirūkyti koridoriai, iki pusės išdažyti žaliais aliejiniais dažais. Tamsus kultūros namų pastatas su mažais langeliais ir bestiklėmis durimis, tik kažkur spingsinti lempelė rodė esant gyvastį. Bibliotekoje irgi tamsu. Jei šviesos neįjungi, eini apgraibomis. Tačiau kartu visame tame buvo kažkas žavingo, niekur nematyto. Tai buvo ypatingi kontrastai, kokius tada praktikantas išsivežė iš Telšių, net nesusimąstydamas, kad šis miestas įrėš tvirtą vagą jo gyvenime.

Sugrįžimas
Studijas bebaigiantį architektą jau buvo nusižiūrėjusi viena Vilniaus įmonė. Ir pats Algirdas su mintimi likti sostinėje buvo susigyvenęs. Juo labiau, kad apie tokius paskyrimus daugelis tik pasvajoti galėjo. Tačiau viską sujaukė vienas nedidukas skelbimas, pranešantis, kad Telšiams reikalingas landšafto architektas. „Su niekuo nepasitaręs ir net žmonai nepranešęs, pasiėmiau tą paskyrimą. Nors visi draugai iš mano sprendimo juokėsi, bet aš norėjau būti arčiau namų, – prisimena Algirdas, užaugęs kaimyniniame Plungės rajone. – Tada pagalvojau: na ir kas, kad miestas apleistas, vadinasi, bus galima kažką nuveikti.“
Tačiau nuvykus į paskyrimo vietą optimizmas lyg kamparas išgaravo. Pasirodo, tik rajono vykdomojo komiteto pirmininko spiriamas vyriausiasis architektas parašė ir į institutą išsiuntė skelbimą apie reikalingą specialistą, net nesukdamas galvos, ką jis veiks. Net darbo vietos nebuvo. Tik po kurio laiko pastatė stalą-spintą, po kurio kojomis, norėdamas normaliai atsisėti, jaunasis architektas turėjo plytas pasidėti. „Kabinetas prirūkytas, kirvį galėjai kabinti. Degtinė liejosi laisvai. Iš idealistinių svajonių pakliuvau į visišką marmaliūzę, – karjeros pradžią prisimena Algirdas. –  Kadangi Telšiuose neturėjau kur gyventi, važinėjau iš Plungės. Telšiuose jaučiausi niekam nereikalingas. Jau buvau pakėlęs sparnus ieškotis darbo Klaipėdoje. Vieną vakarą, gerokai po darbo, sėdžiu kabinete, lūkuriuodamas autobuso namo važiuoti, kažką braižau ir įeina vykdomojo komiteto pirmininkas Martynas Abelkis. Pasikviečia mane į savo kabinetą pasikalbėti. Pradėjome diskutuoti, kaip turėtų būti tvarkomi Telšiai, ką reikėtų daryti. Po aštuonių darbo mėnesių man pasiūlė tapti Telšių rajono vyriausiuoju architektu. Vėliau pirmininkas prisipažino, kad jį pritrenkė mano reakcija į pasiūlymą. Norinčių užimti rajono vyriausiojo archotekto pareigas eilė, o jaunas, neseniai mokslus baigęs specialistas pareiškia, kad jis dar savaitę pagalvos.“

Miesto prisijaukinimas
Jaunam vyriausiajam architektui, tarsi Mažajam Princui Lapę, reikėjo prisijaukinti miestą. „Pirmiausia reikėjo miestą pažinti, – pradžių pradžią apibūdina Algirdas Žebrauskas. – Istorinės medžiagos nėra. Ir muziejus tų dalykų, kurie reikalingi miesto tvarkymui, netyrinėjęs. Reikėjo pradėti rinkti miesto istoriją, kitą informaciją.“
Ilgi vakarai muziejuje. Dar ilgesnės diskusijos su Lietuvoje žinomais architektais, neretai atvykstančiais į Telšius pasidalinti savo mintimis apie miesto tvarkymą ir jo atkūrimo vizijomis. „Iš viso to po gabaliuką kroviau, kroviau, kol pradėjo ryškėti miesto tvarkymo sistema, – prisimena architektas. – Reikėjo sutvarkyti miesto inžinerinius tinklus. Šaligatvių nėra, apšvietimas tragiškas. Pradėjome nuo mažų dalykėlių, bet viskam mieste buvo labai didelis pasipriešinimas: kaip yra, taip gerai ir mūsų nelieskite. Bet kokia iniciatyva iškart sulaukdavo puolimo. Reikėjo ir miesto generalinį planą pakeisti, nes esamame buvo numatyta pabaigti griauti senamiestį. Kur šiandien vienas gražiausių miesto kvartaliukų, ta dalis turėjo būti nugriauta ir įrengtas gėlynas, kad darbo žmonės galėtų gėlėmis džiaugtis. Reikėjo nusimatyti ir urbanistinę struktūrą. Labai daug padėjo vykdomojo komiteto pirmininkas Martynas Abelkis. Kiekvieną savaitę du-tris vakarus iki išnaktų su juo prasėdėdavome, dėliodami, ką ir kaip reikia daryti. Į miesto tvarkymą įtraukėme įmones, nors jų vadovai šaukė-cypė, kad pašalinių darbų dirbti negali. Priverstiniu būdu sukūrėme direktorių tarybą. Pradėjome tvarkyti po gabaliuką šaligatvio, po gabaliuką sienos. Taip pradėjome miestą lopyti.“
Pirmasis skverelis atsirado prie autobusų stoties. Prie kavinės buvo mažytis žemės lopinėlis, kurio vyriausiasis architektas ir nusprendė imtis, kaip jis pats sako, norėdamas parodyti, kad miestą galima sutvarkyti. „Koją kišo ir planavimas penkmečiais. Suplanuotus darbus galėjai daryti tik po penkerių metų. Tada kilo mintis pasitelkti miesto įmones. Vienų prašėme duoti plytelių, kitų – pagelbėti technika. Šiandien net sunku suvokti buvusios sistemos absurdiškumą“, – šypteli prof. Algirdas Žebrauskas.
Ilgus metus Telšių sugrįžimas slėpėsi po klojamomis inžinerinių tinklų trasomis, perkastomis gatvėmis ir šaligatviais. Daugelis darbų kelią skynėsi tik per popierius. Pirmą kartą buvo susisteminta visa apie Telšius medžiaga ir pirmą kartą buvo viešai pasakyta: Telšiai turi senamiestį.
„Didelė miesto problema buvo avariniai namai. Telšiai buvo daugiausia avarinių namų turintis miestas. Labai daug medinukų nugyventų nameliukų, o medienos jų remontui tada gauti buvo labai sudėtinga. Reikėjo rinktis vieną iš dviejų kelių: arba laukti, kol tie namukai patys sugrius, arba juos griauti ir kitaip  erdves pradėti stumdyti, – miesto atgimimą mena Algirdas Žebrauskas. – Miestas nepasirodo iš karto. Pirma ji reikia pastatyt ant tam tikrų tvarkymosi bėgių.“
Dabar apie senamiestyje buvusius senuosius namukus mena nežinomo autoriaus sukurta ir 2008 metais Turgaus aikštėje pastatyta skulptūra „Če vaikystė kėimas nuklegiejė“. Paminklo išlaidas kompensavo buvę ano meto kiemo gyventojai – telšiškis J.Remėza, klaipėdietis V. Butvilas, Izraelyje gyvenantis A.Vinikas, akmeniui perduodami čia skambėjusį vaikų klegesį, nokstančių obuolių kvapą, ilgus kaimynų pasišnekėjimus vasaros vakarais, žvelgiant į snūduriuojantį Mastį. Sakoma, kad tame mikrorajone galėjo būti per 10 gyvenamųjų namų. Iki šių dienų išliko tik pora pastatų. Daug nugriauta prasidėjus „Tulpės“ parduotuvės, vėliau miesto seniūnijos pastato statybai.

Genovaitė Paulikaitė