Prieš Šv. Kalėdas Marcinkonių etnografinėje sodyboje prisimenamos senosios žvakių liejimo tradicijos

Lietuvoje plotu didžiausias Marcinkonių kaimas žavi ne tik unikalia gamta, senąja kaimo architektūra, turtinga istorija, bet ir iki šių dienų išlikusiomis protėvių tradicijomis ir papročiais, kurie čia pagarbiai puoselėjami. Etnokultūros paveldu, organizuodami įvairias kūrybines dirbtuves ir mokymus, stengiasi sudominti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos darbuotojai. Viena iš tokių edukacijų – žvakių liejimas ant lanko senuoju būdu. Žiemos saulėgrįžos šventės ir Kūčių stalas neįsivaizduojami be natūralaus vaško žvakių, tad artėjant  gražiausioms žiemos šventėms visi norintys kviečiami išsilieti savo žvakelę.

„Artėja gražiausia žiemos šventė – Šventos Kalėdos.  Bet prieš tai bus Kūcos, o an Kūcų stalo turi degc cik savo darbo čysto vaško žvakelė, katrų turi išsilėc pats gaspadorus ar gaspadinė. Užtai visiem ir siūlynam atvažuoc pas mus in Marcinkonių etnografinį sodybų ir  prieš šventes išsilėc po vaško žvakį“, – gražiai  žvakių liejimo edukaciją pradeda nuotaikingai dzūkiškai pasakodamas Marcinkonių etnografinės sodybos šeimininkas, etnografas Jonas Bajoriūnas.

Jis svečių kaip visada laukė pasiruošęs visas žvakėms lieti reikalingas priemones. Vidury kambario – dubuo su ištirpintu ir šiltu vašku, virš jo pakabintas lankas. Padedamas edukacijos dalyvių, jis atkirpo ir ant paruošto lanko sukabino lininio siūlo galus, kurie paskui tapo žvakių dagtimis. Paėmęs ant ilgos rankenos pritvirtintą puodelį, etnografas demonstravo ir dzūkiškai pasakojo, kaip reikia pradėti lieti žvakes. „Žvakes lajam keturiasdešimc – keturiasdešimc penkių centimetrų. Raikia labai suskaupc, kad žvakės nebūt kraivos.  Pylkit kuo daugiau vaško vienodai nuog viršaus in apacių, tai žvakė bus ciesi“, – vaizdingai aiškino.  „Kad išlėtai žvakį, an jos raikia užpylc vaško maždaug trisdešim šešis kartus, o visų lankų žvakių vienas žmogus gali išlėc per pusantros valandos. Man tai malonus užsiėmimas – suskaupi, žūri in vaškų, pili jį ir matai, kap žvakelė pamažu auga. Vaško gaunam iš Dzūkijos bicinykų“, – pasakojo  turbūt ne vieną tūkstantį vaško žvakių demonstruodamas senąjį žvakių liejimo būdą išliejęs Jonas Bajoriūnas, muziejuje dirbantis ir šią edukaciją vedantis nuo 2005 metų. „Pyrmų edukacijų vediau užsieniečiam. Jiej labai reiklūs, tai mes nelygiai išlėtas žvakes bandėm lygyc. O jiej nusistebėjo: „Neraikia lygyc, jei cia pats natūraliausias būdas, tai tegu tep ir būna“.

Parodęs, kaip reikia semti iš dubens ir tolygiai pilti ant siūlo šiltą vašką, etnografas tai leido išbandyti kiekvienam,  šmaikščiai dzūkiškai patardamas: „Nemataliok knatais, ba, kap sako, tadu velnias vaikus supa“.
                     
Kol vaško žvakelės pamažu  storėjo, jis per keletą valandų  papasakojo daugybę pasakojimų apie šio krašto bitininkavimo bei kitas tradicijas.

Žvakės etnografinėje sodyboje liejamos ištisus metus, bet daugiausia jų išliejama prieš Grabnyčias, Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas. „Per šitų savaitį išlėjom daugiau kap penkiasdešimc žvakių“, sakė  etnografas. Jis  pasidžiaugė, jog jau trejus metus prieš Šv. Velykas sodyboje išliejama daugiau kaip po šimtą žvakių ir jos padovanojamos Marcinkonių bažnyčiai. „Dzidziojo šeštadienio metu, kap būna šviesos ir ugnies liturgija, žmonės užsidega gražų vaškinį žvakelį, katroj būna išlėta etnografinėn sodybon. Kap uždega tas žvakes, tai visa bažnyčia vašku kvepia!“.
                     
Bitininkystės istorija  Lietuvoje prasidėjo maždaug prieš šešis tūkstančius metų, kai pasitraukė ledynai ir išplito šilumamėgiai augalai, suteikę bitėms buveinę ir maistą. Vaškas nuo drevinės bitininkystės laikų Lietuvoje buvo eksporto prekė. Jis buvo naudojamas žvakėms lieti dvaro rūmų, bažnyčių ir vienuolynų apšvietimui, antspaudams, juvelyrinių gaminių, patrankų, varpų formoms lieti. Dzūkijoje vaškas buvo naudojamas adytų vyžų ir nertinių moteriškų kurpaičių padams išlieti. Vašką naudojo ir siuvėjai. Žvakes Dzūkijoje liedavo ant lanko. Žvakės dagtis buvo iš lininio ar medvilninio siūlo, buvo reikalingas lankas, dubuo vaškui šildyti, indas pilti ištirpintam vaškui. Kad žvakė būtų tiesi, ji būdavo ritinėjama ant lygaus paviršiaus lygia lentele. Ypatingai dzūkai ruošdavosi Grabnyčioms.
                     
„Anksciau vaško turėjo cik tas, kas laikė bites. Vaškas buvo brangus dalykas, ale žvakė buvo raikalynga ciek papraston pirkelėn, ciek pas ponus. Pas mus šitan kraštan ilgai buvo paplitus dravinė bicininkystė. Bitės su aviliais in namus „parajo“ gerokai vėliau.  Kelminius avilius duodavo pasogo. Žmogu, kuris rūpinos bitėm, nebuvo kadu lauko darbų dybc. Raikėjo apeic, aptikryc bites. Vaško iškaicinimas – sunkus darbas, bet dyrbdavo ir vyras, ir žmona. Žvakės buvo raikalyngos ir sau,  ir bažnyčiai raikėjo aciduoc mokesčius vašku arba vaško žvakėm. Grabnyčios žvakė buvo saugoma kuparan, stalnykaicin, suvyniota drobelėn. Jų uždegdavo per Krikštų, per Pirmų Komunijų, per šliūbų ir kap numirdavo. Jei būdavo dar nesudegus, indėdavo tų pacių žvakį trūnon. Marcinkonių kraštan žvakės buvo lajamos an lanko ir šitas paprocys pas mus išliko ilgiausiai iš visų regionų“.  
 
                     

Jonas Bajoriūnas pasakojo, kad ir dabar dar šilų kaimeliuose gyvena vyriausios kartos žmonių, kurie, jei dar turi vaško, patys išsilieja žvakių. Per didžiąsias religines šventes šias žvakes jie nešasi į bažnyčią.
                     
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija siekia išsaugoti ir užtikrinti šios tradicijos gyvybingumą. Drevinė bitininkystė Varėnos krašte 2019 m. metais įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

  „Džiaugiamės, kad yra norincių išmokc lėc žvakes. Cikrai labai gražu pastacyc namuosa per šventes cikro vaško žvakelį. Stacykit jų grūduosa, tadu metai bus bagoci, visi būsim sveiki, graici, pilni miškai pridzigs grybų. Mūs namuosa tai visadu an stalo vazukėn kokion ar sciklinėn stovi vaško žvakelė, pacys su žmonu Siguti jas ir išsilajam. Gi ir mugėn gali nuspirkc, ale nėr gražau, kap išsilajam pacys“.

Klausantis įdomybių ir vienam keičiant kitą prie žvakių lanko, kambary netrūko linksmo klegesio. „Nu jau bus gana, jau išlėjom. Labai gražos žvakės išajo, labai acicinka visas proporcijas“. Per pusvalandį žvakelės sustingo, tada etnografas kruopščiai jas nukirpo nuo lanko ir įteikė kiekvienam edukacijos dalyviui dovanų.

                    
  „Papuoškit savo nulėtu žvaki šventų Kūcų stalų, kadu prie jo susės visa šeima. Vašku kvepės visi namai ir bus visiem jauku. Šviesių ir šiltų šventių“, – linkėjo etnografas Jonas Bajoriūnas.

Edukacinė žvakių liejimo popietė Marcinkonyse alsuote alsavo dzūkiška dvasia ir priminė namus „kaip pas močiutę“. Sodybos palubėse besisupantys šiaudiniai sodai ir šiaudų žvaigždės, nertomis užuolaidėlėmis padabinti langai, ant kuparų ir senų suolų gulintys ir pasieniais iškabinti  austi rankšluosčiai, lovatiesės,  mezginiai, skaros, namų apyvokos daiktai, kuriais naudojosi mūsų protėviai – visa tai surinkta iš Marcinkonių ir aplinkinių kaimų gyventojų kaip turtingas mūsų etnokultūros palikimas.

Rūta Averkienė