Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai

Visuomenėje nuolat girdimus nuogąstavimus, kodėl mokytojo profesija vis dar nėra prestižinė, docentė dr. Birutė Autukevičienė vertina gana skeptiškai: šio statuso niekas nesuteiks – tą pedagogai turi pelnyti patys.

Anot jos, tam, kad mokytojo profesija būtų vertinama kaip prestižinė, ugdymo įstaigoje dirbantis mokytojas visų pirma turi pelnyti pasitikėjimą – vaikų, jų šeimų, vadovų, kolegų. O tam reikia ne tik pastangų, bet ir laiko. Su vaikais tokį santykį užmegzti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, vaikų tėvams teks ne kartą įrodinėti, kad šį darbą mėgsti, gebi dirbti ir kad ugdydamas vaikus padarai viską, ką ir kaip reikia, ir netgi daugiau bei geriau.

„Pedagogo profesijos prestižas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, dirbančio švietimo sistemoje. Kokį įvaizdį apie save susikursime, tokį ir turėsime – ne tik čia, kur dirbame, bet ir visoje Lietuvoje. Jeigu aš dirbu mokytoja grupėje ir nuolat bendrauju su 20 vaikų šeimų, jie manimi tiki bei pasitiki, žino, kad, vos prireikus, sulauks mano pagalbos, konsultacijos, pokalbio, matys mane kaip kompetentingą, šiai profesijai tinkantį žmogų, mokytojo profesija jų akyse ir bus prestižinė. Kiekvienas iš mūsų esame už tai atsakingi – mes galime tai pasiekti“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė B. Autukevičienė.

Ji sako, kad būtų naivu tikėtis, jog jaunas mokytojas, vos baigęs universitetą, ateis dirbti į ugdymo įstaigą ir jau turės puikų įvaizdį ir patį aukščiausią įvertinimą – visa tai reikės pelnyti, t.y. įrodyti savo elgesiu, žiniomis ir kompetencija.  

Mokytoja jautėsi esanti nuo pat vaikystės

Dalindamasi tokiu įsitikinimu B. Autukevičienė kalba iš savo patirties – ji jau daugiau nei 30 metų dirba švietime: savo profesinę karjerą ji pradėjo nuo auklėtojos darbo darželyje, vėliau tapo pavaduotoja ugdymui, o šiuo metu pati vadovauja ugdymo įstaigai ir dėsto paskaitas studentams universitete.

Kad bus mokytoja, ji sako žinojusi nuo pat vaikystės – visi juos tuometiniai žaidimai buvo susiję su lėlių ar draugų mokymu. Kitaip sakant, mokytoja ji jau buvo nuo pat mažumės. Svarstymai, kurios srities mokytoja norėtų būti, atėjo vėliau – iš pradžių mintyse sukosi istorijos, lietuvių kalbos, rusų kalbos mokymas. Kadangi mokykloje gerai sekėsi mokytis kalbų, tad pirmosios jos studijos ir buvo su tuo susijusius – tuometiniame Pedagoginiame institute (dabar – VDU Švietimo akademija) ji mokėsi rusų kalbos ir literatūros.

Kadangi baigdama studijas tuo metu augino mažą vaiką ir kaip tik ieškojo jam vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tąkart užsuko į šalimais įsikūrusį sostinės lopšelį-darželį „Viltenė“, o ten sulaukė ir pasiūlymo jame dirbti.

„Taip ir atsirado mano gyvenime ikimokyklinis ugdymas. Tuo metu tikrai tikėjau, kad užauginsiu vaiką, išleisiu jį į mokyklą ir pati ten eisiu dirbti. Bet iš tiesų man taip patiko dirbti su mažais vaikais, kad ir likau tame pačiame darželyje iki pat šios dienos.

Niekada nesigailėjau pasirinkusi šį darbą, nes ugdyti mažus vaikus be galo įdomu. Maži vaikai uždega savo entuziazmu, linksmumu, švelnumu, tikrumu. Kai pelnai jų pasitikėjimą, jie yra be galo atviri, moka parodyti meilę ir švelnumą. Šis santykis man iškart patiko, tad čia ir pasilikau“, – apie savo profesinius pasirinkimus pasakoja B. Autukevičienė.

Vilniaus lopšelyje-darželyje „Viltenė“ ji dirba jau daugiau kaip 30 metų. Iš pradžių buvo auklėtoja ir dirbo su ankstyvojo amžiaus ir ikimokyklinio amžiaus vaikais, vėliau, kai į Lietuvą atkeliavo priešmokyklinis ugdymas, pradėjo dirbti su priešmokyklinukais, 2005-aisiais tapo pavaduotoja ugdymui, o štai dabar, jau treti metai, yra šios ugdymo įstaigos direktorė: „Visiems linkiu atrasti savo profesinį kelią – tokį, kuris patinka, kuris atrodo prasmingas. Kiekvienam jaunam žmogui linkėčiau ieškoti darbo, į kurį galėtų eiti su džiaugsmu, dideliu noru. Esu labai laiminga, kad tą patyriau ir tuo vis dar gyvenu“.

Turi iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę

Paklausta, ko reikia, kad ugdymo įstaigoje galėtum dirbti dešimtmečius, pašnekovė sako, kad esminis dalykas mokytojo darbe yra vertybės – tos, kuriomis mokytojas vadovaujasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.  Šiuolaikinis pasaulis itin greitas, tad jame be tvirto vertybinio stuburo gali būti nublokštas ne ten, kur norėtum būti.

Pamatinėmis vertybėmis B. Autukevičienė šiame darbe laiko meilę darbui ir vaikams, empatiją, atsakingumą, sąžiningumą, kantrumą, intelektualumą: „Tai yra vertybės, būtinos bet kuriam pedagogui. Jeigu tu moki parodyti šilumą ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kai to reikia, suteikti pagalbą ir paramą, kai tavęs prašo, pastebėti, įvertinti ir pasakyti gerą žodį, kai tas yra būtina, tada viskas bus gerai. Laimė tai ugdymo įstaigai, kuri randa tokius pedagogus“.

Šiandien, kai visoje Lietuvoje itin daug kalbama apie pedagogų trūkumą, darželio vadovė su tuo susiduria ir savo kasdieniame darbe – tai vienas didžiausių šių dienų iššūkių.

Šiuo metu savo vadovaujamoje ugdymo įstaigoje ji ieško ikimokyklinio ugdymo pedagogų, taip pat – specialiųjų pedagogų, ir mato, kad rasti žmones, kurie tikrai nori dirbti šį darbą, yra sudėtinga. Juo labiau, kad net ir įsidarbinęs jaunas žmogus gali šioje darbo vietoje ilgai neužsibūti – yra buvę ir tokių atvejų.

„Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs“, – sako pašnekovė.

Darbas švietimo įstaigoje, anot jos, nėra lengvas ir paprastas. Tenka dirbti su įvairaus lygio mokymosi ar elgesio sunkumų turinčiais vaikais, taip pat svarbu suprasti tėvų lūkesčius – su jais kalbėtis, išklausyti, stengtis suprasti, juos edukuoti: „Skaitydama studentams paskaitas nuolat akcentuoju, kad šis darbas visų pirma yra prasmingas. Bandau motyvuoti ir užkrėsti tuo pedagogikos virusu, kad jaunas žmogus kuo giliau ir tvirčiau įžengtų į švietimo sistemą ir nebijotų visų tų iššūkių, su kuriais neišvengiamai susidurs“.

Ilgos teorinės paskaitos studentai neklausys – jiems tiesiog nuobodu

Per savo trečiuosius vadovavimo metus, vesdama metinius pokalbius su savo darbuotojais, B. Autukevičienė sako atradusi vieną svarbų ir įdomų dalyką apie save: „Visada galvojau, kad esu empatiškas žmogus ir stengiuosi žmones suprasti. Tačiau per individualius pokalbius su savo darbuotojais supratau, kad net ir mažiausia, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nekalta replika jautrų žmogų gali įskaudinti – jis gali pusę metų savo galvoje ir širdyje nešiotis tą vieną žodį ar frazę. Bendravimas su žmonėmis, empatija – tai yra tie dalykai, kurių turime mokytis visą gyvenimą. Tai yra numeris vienas iš mano tikslų, kuriuos pati sau užsibrėžiau kitiems metais“, – sako B. Autukevičienė.

Pašnekovė sako tikinti, kad ją stipriai augina ir ugdo ne tik vadovaujamas darbas ugdymo įstaigoje, bet ir darbas universitete – ji jau ne vienerius metus yra VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė, mokslų daktarė, dėsto studentams paskaitas.

„Šiuolaikinis jaunimas yra žingeidus, energingas, gabus, žinantis savo vertę. Man įdomu matyti, kaip jie mąsto, kaip vertina dalykus, susitikimai su jais ir mane pačią skatina augti, stengtis, neužstrigti ties tuo, kas buvo vakar. Kad paskaitos atitiktų jų norus ir lūkesčius, jos turi būti kitokios – jie tikrai neklausys ilgos paskaitos, nes jiems tiesiog gali būti nuobodu.

Esu praktikė, tad stengiuosi studentus įgalinti praktinėse užduotyse, duoti spręsti įvairias problemines užduotis, analizuoju, kaip jaunas, dar nepatyręs žmogus galėtų spręsti vieną ar kitą situaciją. Tai labai daug duoda ir man pačiai – mokausi iš jų jaunatviškumo, platesnio požiūrio“, – prisipažįsta B. Autukevičienė.

Mokytojas yra ateities kartų architektas

Dėstydama universitete docentė siekia motyvuoti jaunus žmones ateiti dirbti į švietimo įstaigas ir atsakingai ugdyti jaunąją kartą. Mokytojas, anot pašnekovės, yra ateities kartų architektas – šią mintį ji kasdien bando perteikti savo studentams. Pedagoginės žinios, gaunamos universitete, yra labai svarbios, bet jos nuolat keičiasi, juda į priekį – tai, ką jauni žmonės gaus universitete, jie stiprins, keis, tikrins ir plės dirbdami švietimo įstaigoje, skaitydami, stažuodamiesi, tobulindamiesi.   

Tai, kad B. Autukevičienė jau daugiau nei 30 metų dirba toje pačioje ugdymo įstaigoje, stebina ne tik jos studentus, bet ir kolegas, vaikus, jų šeimas. Šiandien, kai žmonės labai greitai keičia ne tik darbo vietą, bet ir profesiją, judėdami nuo vienos prie kitos, dirbti kelis dešimtmečius vienoje vietoje yra reta išimtis. Tiesa, jos vadovaujame darželyje yra ir daugiau kolegų, kurie dirba čia 10, 20 ar 30 metų – jie taip yra Birutės įkvėpimas ir motyvacija tęsti tai, ką daro.

„Tai, kad jauni žmonės ieško savęs, yra labai gerai. Aš pati dirbdama tiek universitete, tiek švietimo įstaigoje noriu kiek galima giliau pamatyti ir suprasti mažo vaiko ugdymo ypatumus, nuolatinius pokyčius šioje srityje, t.y. „eiti ne į plotį, o į gylį“ – apart slysdama paviršiumi, siekiu nesiblaškydama eiti viena kryptimi, nerti vis giliau ir giliau, pamatyti ir suprasti tas slaptas ugdymo kerteles, – sako B. Autukevičienė. – Šiuolaikinės informacinės technologijos, bendravimas su įvairias žmonėmis man suteikia galimybę pažinti viską, ką tik noriu, bet kokias profesijas, studijas ir mokslo sritis, bet šiuo metu aš vis tik noriu būti būtent ten, kur ir esu. Noriu čia būti.

Kai dirbau auklėtoja darželyje, mane inspiravo vaikų apkabinimai, pasakymai „aš tave myliu“, jų noras būti kartu ir įsitraukti į veiklas. O dabar noriu auginti jaunąją kartą, studentus, jaunuosius mokytojus, taip pat šalia esančius kolegas, kurie tiki ir pasitiki manimi – jie man yra didžiausias įkvėpimas“. 

Nerijus Žeronas