Politikai, nustokite velti privačias mokyklas į savo rinkimų kampanijas

Kaip visada artėjant rinkimams, privačių mokyklų tema tampa politikų žaidimų įrankiu. Neatsakingos kalbos, remiamos manipuliatyviais kaltinimais, vėl skamba viešojoje erdvėje. Šios kalbos dažniausiai nukreiptos į vieną konkrečią pavardę ir mokyklą, tarsi ji atspindėtų visą privatų švietimo sektorių. Bet Lietuvoje yra daugiau nei šimtas privačių mokyklų, kurių steigėjai – ne tik verslininkai, bet ir mokytojai, tėvai, bendruomenės, žmonės, pasiryžę aktyviai įsitraukti į Lietuvos švietimo gerinimą. Tad šių mokyklų velimas į priešrinkiminę retoriką kelia grėsmę visam švietimui, ir šį kartą tylėti nebegalime.

Laikas aptarti politikų pučiamus burbulus apie mūsų – privačių mokyklų – segmentą.

Privačių mokyklų „grėsmė” – išpūstas burbulas

Viena iš labiausiai klaidinančių priešrinkiminių „baubų“ yra teiginys, jog privačios mokyklos kelia pavojų valstybinėms mokykloms. Iš kur tokia mintis? Privačios mokyklos sudaro vos 8-10% visų Lietuvos mokyklų. Tai maža, bet svarbi švietimo dalis, kuri tik papildo valstybinį sektorių, o ne konkuruoja su juo. Toks skaičius mokyklų niekaip negali grėsti didžiulei valstybinių mokyklų infrastruktūrai. Tačiau, privačios mokyklos dažnai yra būtent tos, kurios padeda kurti švietimo įvairovę ir tobulėjimą.

„Lobstantys” privačių mokyklų steigėjai – melaginga propaganda

Kitas ne mažiau absurdiškas mitas – tai, kad privačios mokyklos pelnosi iš valstybės pinigų. Tai paprasčiausiai netiesa. Kiekvienas centas, skiriamas privačioms mokykloms, yra griežtai reglamentuojamas. Daugiau nei 90% lėšų eina tiesiai mokytojų atlyginimams – o ne savininkų kišenėms. Ir štai dar vienas faktas: dauguma privačių mokyklų yra viešosios įstaigos, kurioms įstatymai draudžia mokėti dividendus. Visos pajamos investuojamos atgal į mokyklą – į infrastruktūrą, ugdymo sąlygas ir inovacijas. Ar tai atrodo kaip „lobimas“?

Privačios mokyklos – ne privilegija, o būtinybė

Privačių mokyklų egzistavimas Lietuvoje yra ne tik rinkos, bet ir visuomenės poreikis. Jos atsirado todėl, kad tėvai, mokytojai ir bendruomenės ieško alternatyvos, nori daugiau laisvės ugdyti vaikus kokybiškai ir inovatyviai. Šios mokyklos turi konkuruoti tarpusavyje, nes priešingu atveju jos paprasčiausiai išnyks. Tuo tarpu valstybinėms mokykloms niekada negresia bankrotas, nepriklausomai nuo jų rezultatų ar kokybės.

Mokytojai ir prestižas – tikroji privačių mokyklų vertė

Dar viena ironija, kurią matau, kai menkinamos privačios mokyklos, – tai, kad nuvertinami ir mokytojai. Tie patys mokytojai, kurie dirba valstybinėse mokyklose, neretai renkasi ir privačias mokyklas. Kodėl? Nes mes siūlome jiems ne tik didesnį atlyginimą, bet ir geresnes darbo sąlygas: mažesnes klases, mažiau biurokratijos, daugiau kūrybos ir laisvės. Kaip galima šaipytis iš institucijų, kurios tiesiog padeda kelti mokytojų profesijos prestižą, apie kurį politikai taip mėgsta kalbėti?

Įtraukusis ugdymas – mūsų kasdienybė, o ne išimtis

Privačios mokyklos dažnai klaidingai kaltinamos nevykdančios įtraukiojo ugdymo. Bet ar kas nors tikrai įsigilino į šią situaciją? Privačios mokyklos kasdien stengiasi sukomplektuoti klases ir yra suinteresuotos priimti įvairius vaikus, neatsiribodamos nuo įvairovės. Savo gimnazijoje mes matome potencialą kiekviename mokinyje, o ne dokumentuose ar taisyklėse.

Lankstumas ir inovacijos – privačių mokyklų variklis

Privačios mokyklos Lietuvoje yra švietimo inovacijų laboratorijos. Dėl mūsų įstaigų struktūros, mes galime greičiau įgyvendinti naujoves, nes nesame pririšti prie sunkaus biurokratinio aparato. Tai, kas valstybinėse mokyklose gali užtrukti metus, privačiose dažnai tampa realybe per kelis mėnesius. Ir ne, tai nėra „grėsmė“ – tai yra pažanga, kuri vėliau padeda ir valstybiniam sektoriui. Mes galime veikti kaip eksperimentinė erdvė, rizikuodami tik savo reputacija – o sėkmingus tokios veiklos rezultatus pas save drąsiai gali įsidiegti ir valstybinės mokyklos.

Prašymas politikams

Politikai, kurie prieš rinkimus manipuliuoja privačiomis mokyklomis, pamiršta esminį faktą – šios mokyklos yra ne švietimo sistemos priešas, o partneris. Jos ne tik nekelia grėsmės valstybinėms mokykloms, bet ir prisideda prie bendros švietimo kokybės gerinimo, skatindamos inovacijas, padėdamos kelti mokytojų prestižą ir teikdamos alternatyvas tėvams bei mokiniams. Todėl prašau – baikime eskaluoti šią temą prieš rinkimus – švietimas turėtų būti politikų atsakomybė, o ne politinių intrigų laukas.

Sonata Petraitienė, VHM gimnazijos direktorė