Vida Kulikauskienė: per Esperanto por mondpaco kaj amikeco – ĝis revido, ĝis revido, ĝis revido

Apie tai, kada ir kaip susidomėjo esperanto kalba, kuo ji svarbi, kalbamės su Panevėžio esperanto klubo „Revo“ („Svajonė“) pirmininke Vida Kulikauskiene.
 
Gerbiama Vida, kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Apie esperanto išgirdau vaikystėje. Buvau kokių 12 metų, kai tėčio knygų lentynoje atsitiktinai suradau mažą žalią knygutę St. Sabalio „Lietuvių-Esperanto kalbų žodynėlis“. Nustebino visiškai negirdėtas žodis „Esperanto“. Tėtis paaiškino, kad tai dirbtinė kalba, kuri buvo sukurta specialiai tam, kad įvairių šalių žmonės nesunkiai susikalbėtų. Jis mane supažindino su keliomis gramatikos taisyklėmis ir pasiūlė pačiai susipažinti, kas yra toje knygelėje. Nors mano tėtis mokėjo vos kelis žodžius esperantiškai ir niekada šios kalbos nesimokė, bet jo žodžių pakako, kad aš susidomėčiau ir pavartyčiau knygelę, pabandyčiau pati sudaryti žodius pagal paprastas darybos taisykles. Tai buvo kaip naujas žaidimas, tad pirmų išmoktų žodžių niekada nepamiršau.
To „žaidimo“ užteko, kad po septynerių metų susidomėčiau esperanto kalbos kursais. Jie buvo organizuoti Vilniaus universitete, kur tuo metu pradėjau studijuoti. Ilgai negalvojusi aš nutariau mokytis  šios kalbos ir dar draugus pasikalbinau.
Mano mokytoja buvo Rožė Aukštikalnytė, tuo metu aktyvi esperantininkė, dabar gyvenanti Vengrijoje. Pamokos buvo įdomios, mokėmės ne tik kalbėti, bet ir dainuoti, sudarinėti kryžiažodžius, rašyti laiškus. Gal todėl iškart po kursų atsirado susirašinėjimo draugų iš Vokietijos, Vengrijos.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Mane visada traukė ir traukia pasaulio platybės, įvairų tautų papročiai, menas ir kultūra. Svetimas šalis man patinka pažinti iš arti, bendraujant su vietiniais gyventojais, o ne žvelgiant pro autobuso langą. Būtent esperanto šioje srityje labai padėjo.
Dabar didžiąja dalimi mano atostogos yra esperantiškos. Aš dalyvauju esperantiškuose renginiuose įvairiuose pasaulio kampeliuose, lankausi pas draugus esperantininkus, kartu su jais keliauju, draugai lankosi pas mane. Esperanto man – ne tik kalba. Tai tarsi šeima, kurios narių galima surasti bet kurioje pasaulio šalyje. Esperantininkai linkę bendrauti, todėl draugystė užsimezga labai greitai. Tai aktyvūs, žingeidūs žmonės, su kuriais įdomu šnekučiuotis, visada gera susitikti.
Ruošdamasi keliauti į kažkurią šalį visada stengiuosi susipažinti su esperantininkais lankomose vietose, suplanuoti susitikimus. Ne kartą teko apsistoti esperantininkų namuose, betarpiškai bendrauti, turėti puikius gidus Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje…
Esperanto man padeda lengviau suprasti kitas kalbas ir jų mokytis. Ši kalba labai logiška, jos gramatika paprasta, todėl ją išmokti nesunku. Kartu tai yra puiki mokykla, duodanti pagrindus, kaip mokytis svetimos kalbos sėkmingai, jaučiant džiaugsmą. Pritaikius panašius metodus bet kurios kalbos mokymasis palengvėja. Juo labiau, kad esperanto kalboje galima surasti giminingų žodžių bet kuriai Europos kalbai. O tai padeda intuityviam supratimui. Kartą Lenkijoje teko kalbėtis su esperanto kalbos nesuprantančiu žmogumi, kuris kalbėjo lenkiškai, o aš – tik esperantiškai. Ir mes supratome vienas kitą!
Taigi esperanto man yra ne tik pomėgis bet ir pasaulio pažinimo pagrindas. Ir aš tą darau per kalbą, kuri ir buvo sukurta tam, kad žmonės suprastų vienas kitą, taikiai bendrautų ir bendradarbiautų.
 
Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Taip, priklausau Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) ir dalyvauju jos veikloje. Esu Panevėžio esperanto klubo „Revo“ („Svajonė“) pirmininkė, LES valdybos narė. Mano tikslas yra kad vyktų bendradarbiavimas tarp esperanto klubų. Savo veikloje ir siekiu šio tikslo. Mūsų klubas kartu keliauja į kitų klubų renginius Lietuvoje ir užsienyje: Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, užmezgėme ryšius su švedais, prancūzais, olandais.
Pats geriausias LES organizuojamas renginys – Baltijos esperantininkų dienos, kas treji metai vykstantis Lietuvoje, kaskart vis kitame mieste. Šio renginio metu vyksta esperanto ir lietuvių kalbų pamokos, skaitomos universitetinio lygio paskaitos, vyksta koncertai, viktorinos,  ekskursijos. Šis renginys vyksta visą savaitę ir yra žinomas bei vertinamas visame pasaulyje. 2019 metų vasarą jis vyko Panevėžyje. Jame dalyvavo 450 esperantininkų iš 37 pasaulio šalių.
 
Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?

Man labai patinka esperantininkų atsisveikinimas. Jie nemėgsta sakyti „viso gero“, dažniausiai skamba „iki pasimatymo“. Renginiuose yra toks atsisveikinimo paprotys: visi sustoja į didelį ratą, susikimba rankomis ir kartu sako: „Per Esperanto por mondpaco kaj amikeco – ĝis revido, ĝis revido, ĝis revido!”. Tai reiškia: „Per Esperanto kalbą už pasaulinę taiką ir draugystę – iki pasimatymo, iki pasimatymo, iki pasimatymo!”
Taigi ĝis revido!

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai"
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/idealistoj-neniam-maljuni%C4%9Das
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aida-cizaite-pasigavau-%E2%80%9Ezaliaji-virusa%E2%80%9C-nuo-kurio-isgyti-neimanoma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ne-dankinde-sed-kisinde
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/povilas-jegorovas-esperanto-%E2%80%93-kalba-yra-reikalinga-lygiateisiam-ir-demokratiskam-bendravimui-