„Pasartėlėje“ juodgalvės – svečių ir šeimininkų džiaugsmui

Andriaus ir Ingrida Tatarūnai – jauna šeima, daugiau nei prieš dešimtmetį įleidusi savo šaknis Dusetose. Zarasų rajono Didžiadvario kaime jie turi kaimo turizmo sodybą ,,Pasartelė“. Skatinant saugoti senąsias lietuviškas gyvulių ir paukščių veisles, jiems už sodybą puošiančias Lietuvos juodgalvių veislės avis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą mokamos išmokos.
 
Gyvenimą pakeitė sodyba
 
Pasak Andriaus Tatarūno, kaimo turizmo sodybos įsigijimas nulėmė jo šeimos gyvenimo ir veiklos kryptį.
Per dešimt metų kaimo turizmo sodyba augo ir gražėjo. Penkių hektarų plote telpa keli tvenkiniai, keturi svečių apgyvendinimui skirti pastatai. „Pasartėlės“ sodybos pakrantę skalauja žvejybos rojumi pramintas Sartų ežeras.
Kaimo turizmo ,,Pasartėlė“ labiausiai tinka šeimų poilsiui, žvejybai ir jaukioms šeimos šventėms, nedideliems seminarams. Čia taip pat nuomojamas inventorius žvejams, dviračiai, galima pasimėgauti tradicine ir dūmine pirtimis, pirtimi-kubilu.
Ingrida Tatarūnė, ilgą laiką dirbusi Zarasų rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir plėtros skyriaus vedėja, o dabar skatinanti ūkininkus gaminti vietos produktus ir vis daugiau laiko skirianti sodybai, teigia, kad kasmet  kaimo turizmo paslaugų teikėjams vien iš šios veiklos išgyventi darosi vis sunkiau. Labai ryškus sezoniškumas. Todėl natūralu, kad gyvendamas kaime dažnas imasi ūkininkauti.
 
Augina Lietuvos juodgalves
 
Viena naujesnių sodybos ,,Pasartėlė“ savininkų veiklų – avininkystė. Tiesa, kol kas šioje srityje žengiami pirmieji žingsniai. Jų auginamos  Lietuvos juodgalvės – labiau sodybos puošmena, o ne verslas. Kol kas laiko tik 14 avių. Už šios veislės puoselėjimą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ yra mokama išmoka. Tai, pasak Ingridos ir Andriaus yra paskata ūkininkams, kad Lietuvos sodybas puoštų nykstančių ar senųjų veislių gyvuliai ir paukščiai.  Už vieną senojo genotipo Lietuvos juodgalvės avį mokama 187 eurai parama per metus.  „Teikdami paraišką šiai paramai gauti įsipareigojome šios veislės avis laikyti penkerius metus. Kai deklaravome turimas avis, tada jų turėjome dešimt. Už tiek ir gauname išmokas, – patirtimi pasidalija ūkininkai. – Lietuvos juodgalvės – nykstantį veislė. Ji buvo išvesta Lietuvoje XX amžiaus viduryje, kergiant vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais. Nors atsiradus Europos Sąjungos paramai šios veislės avių banda Lietuvoje  sparčiai padidėjo, dabar daugelis avininkystės atsisako. Tai turi įtakos ir palyginti nelabai didelė parama, ir įsipareigojimai, atsirandantys teikiant paramą, ir tai, kad šios avys nėra mėsingos. Žalios mėsos tiekimui šių avių nelabai apsimoka auginti. Mes vartotojui ruošiamės pateikti ne vien mėsą, bet ir avienos gaminius. Tai labiau apsimoka. Juolab kad ir juodgalvių avių mėsos kokybė yra išskirtinė – ji daug kam yra priimtina, nes turi mažai specifinio kvapo, kuris būdingas kitoms avių rūšims.“ Kol kas ūkininkai sodybos svečius vaišina iš avienos pagamintu plovu. „Tikimės, kad vis daugiau svečių, norinčių paragauti avienos, pasigrožėti Pasartėlės lankose besiganančių avių banda, užsuks į mūsų sodybą",– viliasi Ingrida.
 Didžiulis minusas vystant avininkystę ežeringame Zarasų rajone, Ingridos ir Andriaus manymu, yra tai, kad avių artimiausia skerdykla yra Rokiškio rajone. Kadangi reikia mokėti ne tik už paskerdimą, bet ir kelis kartus važiuoti nemažą atstumą, avienos kaina labai pabrangsta. „Norint išlikti konkurencingais rinkoje, būtinas vietos ūkininkų ir valdžios bendradarbiavimas, sprendžiant svarbias  problemas. Vienas  sveikintinų pavyzdžių – Lietuvos Ūkininkų sąjungos Zarasų skyriaus vystomi projektai. Asociacija pateikė paraišką skerdyklai Dusetose įrengti. Skerdyklos projektavimui ir techninei dokumentacijai parengti paramą skyrė ir Zarasų rajono savivaldybės administracija“, – pasidžiaugia Ingrida. Ji tikisi, kad atsiradus skerdyklai ir mėsos perdirbimo cechui ne tik pagerės sąlygos vietos ūkininkams, bus sukurtos kelios darbo vietos, bet ir paskatins vietos ūkininkus perdirbti savo produkciją ir taip padidinti savo pajamas.
 
Įrengtas aptvaras
 
Įsigijus avių, reikėjo ir jas tinkamai įkurdinti. Ingrida ir Andrius nusprendė pasinaudoti parama pagal 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“. Smulkaus tradicinio gyvulininkystės ūkio plėtrai – patrauklumui didinti ir laikymo sąlygoms gerinti ūkininkams buvo skirta 14,8 tūkst. eurų parama. Pasinaudodami šiomis lėšomis Tatarūnai aptvėrė beveik trijų hektarų plotą Lietuvos juodgalvėms ganytis. Sutvarkė ir atokią sodybos erdvę, iš kurios svečiai galėtų ramiai stebėti besiganančias avis su ėriukais. „Europos Sąjungos parama gyvenantiems ir dirbantiems kaime yra labai svarbi. Be šios paramos, tiesiog kai kurių paslaugų atvykstantiems turistams neteiktume, o ir kitos būtų ne taip gerai išvystytos. Tačiau yra ir kita medalio pusė – nemaži finansiniai įsipareigojimai, kuriuos prisiima paramos gavėjai, norėdami gauti finansavimą ir vis dar daug biurokratinių procedūrų“, – mintimis dalijasi Ingrida.
 „Vystydami verslą, mes nuolat galvojame, kaip mūsų projektai vienas kitą papildys, kaip diversifikuoti verslą, kad būtų sukuriama didesnė pridėti vertė. Deja, kartais paramos gavėjams atrodo, kad svarbiausia išpildyti visas reikalingas ir nereikalingas procedūras, o ne tai, kas bus sukurta. Manome, kad teikiant Europos Sąjungos paramą būtų labiau atsižvelgta, kaip projektai pildo vienas kitą“, – mintimis dalijasi Ingrida ir Andrius Tatarūnai, svetingai pasitinkantys kiekvieną, norinti pailsėti gamtos apsuptyje, pažvejoti ar tiesiog pasigrožėti Lietuvos juodgalvėmis.
 
Ramūnas Keršys
Nuotraukose
 
Ingrida ir Andrius Tatarūnai prieš dešimt metų prie Sartų įkūrė kaimo turizmo sodybą
 
Jaukios Lietuvos juodgalvės
 
Ir žiemą „Pasartėlė“ nepraranda savo žavesio